Kiek iš tikrųjų buvo arkų?

Tuo, kad Biblijoje aprašytas Pasaulinis tvanas iš tiesų buvo, šiandien jau mažai kas abejoja. Ši mūsų planetą ištikusi katastrofa aprašyta ne viename senovės šventajame senovės šventajame tekste ir patvirtinta šiuolaikiniais moksliniais tyrimais. Tuo pačiu metu kyla klausimas: nejaugi Nojus buvo vienintelis, kuris sugalvojo pastatyti arka? Žinoma, kad ne...

Utnapištimo laivas

Šiuolaikinė istorija mano, jog laivas, kuriame atskiri senosios žmonijos atstovai išgyveno tvaną, pastatytas Nojaus ir jo šeimos, buvo toks vienintelis. Tačiau tuo pačiu metu mokslininkai mano, jog pasakojimas apie arkos statybą į Senąjį Testamentą pateko iš šumerų pasakojimo apie Gilgamešą. Nieko nuostabaus, kad Turkijos vyriausybė jau daug metų neleidžia tyrinėtojams lankytis Ararato kalno viršūnėje, kur, kaip manoma, guli suakmenėję biblinės arkos likučiai (istorijos paslaptys - paranormal.tl).

Kaip teigia žinomas rusų istorikas, paleoetnografas ir mirusių kalbų vertėjas Vladimiras Degtiariovas, Turkijos valdžia, greičiausiai, baiminasi to, kad biblijinė legenda gali ir nepasitvirtinti, tačiau bus aptikti artefaktai, galintys iš esmės pakeisti mūsų žinias apie senovės žmonių istoriją. Tuo pačiu metu būtų keista nekreipti dėmesio į nuotraukas, padarytas iš palydovų, kuriose iš tiesų matoma kažkokia akmeninė struktūra, primenanti didžiulį laivą, esanti viename Ararato kalno šlaite.

Kaip teigiama istorijos kronikose, į Europą dar XIV amžiuje ateidavo žinios apie tai, kad arabų, rusų ir armėnų pirkliai Masio kalne (taip tuomet vadinosi Araratas) matė daugiau kaip 100 metrų ilgio suakmenėjusį laivą. Laikui bėgant šis didžiulis laivas dėl natūralių priežasčių nučiuožė prie Niciro viršukalnės. Priekalnėse, kai buvo leidžiama prieiti prie suakmenėjusio laivo, buvo aptikti netgi didžiuliai akmeniniai inkarai.

Kyla klausimas: koks laivas guli ant Ararato? Kaip mano Degtiariovas, ant kalno tikrai yra arka, tačiau pastatyta ne Nojaus, o šumerų herojaus Utnapištimo, kuris vėliau savo istoriją papasakojo Gilgamešui. Šiuo atveju Senojo Testamento tekstas gana tiksliai perteikė šumerų molio lentelių turinį. Tiesa, pats laivas slepia keletą neįmintų mįslių, kurių nuslėpimu nuo visuomenės kai kas yra suinteresuotas.

Titano kniedės

Vienas iš garsiausių taip vadinamos Nojaus arkos liekanų tyrinėtojų Ronaldas Eldonas Vajatas (Ronald Eldon Wyatt) 1977-ais metais organizavo keletą ekspedicijų į Araratą, tuo tikslu įkūręs specialų fondą „Vajato archeologiniai tyrimai“. Paieškų metu mokslininkas aptiko ne tik laivo liekanas, bet ir suakmenėjusius inkarus. Panašius inkarus vėliau gana ilgai naudojo Viduržemio jūroje plaukiojantys jūrininkai. Buvo aptikti ir špangautai - šoninės sijos.

Vajetas įrodė, kad laivas atsitrenkė į kalno išsikišimą, jo korpuse atsirado skylė, todėl laivas nusėdo ant kalno šlaito. Kai vandens lygis leidosi, arka lėtai šliaužė žemyn, kol atsidūrė toje vietoje, kurioje yra šiandien.

Tačiau visas įdomumas dar tik laukė. Laboratorinių tyrimų metu netikėtai paaiškėjo, kad arkos statybai buvo panaudota daugybė metalinių detalių ir konstrukcijų, nors Biblijoje teigiama, kad laivo statybai buvo panaudotas išimtinai tik medis. Tačiau, mokslininkų duomenimis, arkoje kaip balastas buvo naudojami daiktai, turintys daug aliuminio, mangano ir netgi titano. Lyg to dar nebūtų gana, laivas prieš plaukiojimą buvo sutvirtintas metalinėmis kniedėmis su titano veržlėmis, o laivo dugnas buvo sutvirtintas specialiomis juostomis. Visose laivo metalinėse dalyse įvairiomis proporcijomis buvo titano ir aliuminio, nors titanas oficialiai buvo atrastas tik 1791 metais.

Po šių laboratorinių tyrimų paskelbimo Turkijos valdžia uždraudė bet kokias ekspedicijas į Ararato kalną. Iš tiesų, kaip piemuo Nojus galėjo pastatyti laivą iš medžio, sutvirtinimui panaudodamas titano kniedes ir metalines juostas? Visai kitaip šis dalykas atrodytų, jeigu Senajame Testamente tik būtų perpasakojama istorija, nutikusi Utnapištimui.

Epe apie Gilgamešą pasakojama, kad Utnapištimui statyti laivą padėjo būtybės, atkeliavusios iš dangaus, kurias šumerai laikė dievais. Jeigu tai buvo kažkokios kosminės civilizacijos atstovai, tai viskas sustoja į savo vietas, ypač atsižvelgiant į paleokontakto teoriją, kuri dabartiniu metu yra populiari tarp anomalių reiškinių tyrinėtojų.

Plaustai Jakutijoje

Įdomu tai, kad mūsų dienomis žinoma ne vien apie arką, esančią šiuolaikinio Ararato viršūnėje. Jakutijoje taip pat buvo aptiktos arkos, kurių amžius sutampa su Pasaulinio tvano laikotarpiu. Tiesa, šiuos statinius sunku pavadinti arkomis. Išoriškai jie labiau primena didžiulius medinius plaustus, kurių ilgis yra 12 m, o plotis - 6 m. Beje, mokslininkų nuomone, svarbi ne plaukiojimo priemonės forma, o paskirtis. Nei Ararato šlaite gulinti arka, nei plaustai Jakutijoje nebuvo tiesiogiai skirti plaukiojimui. Jie buvo statomi tik tam, kad būtų galima išlaukti tvaną, nelabai nutolstant nuo stovėjimo vietos. Apie šį faktą knygoje „Folkloras Senajame Testamente“ užsimena Džeimsas Frezeris, pateikdamas daugiau kaip šimtą legendų ir mitų apie Pasaulinį tvaną, pasakojamų įvairių Žemės tautų. Praktiškai kiekviename tokiame pasakojame minimas savas laivas.

Senovės Indijos mite vienas iš pirmųjų valdovų Vaivasvata kartą pagavo žuvį, kuri buvo dievo Višnaus įsikūnijimu. Nepaprasta žuvis ją pagavusiam žvejui pasakė, kad greitai įvyks tvanas ir pasiūlė jam pastatyti laivą. Kai laivas buvo baigtas, Vaivasvata patalpino jame gyvūnus, augalus ir jam artimus žmones. Netrukus prasidėjo tvanas, kuris nunešė laivą prie kalno, kuriame Vaivasvata paaukojo dievams, išgelbėjusiems jį nuo neišvengiamos žūties.

Panašias istorijas turi kiekviena iš 130 Šiaurės ir Pietų Amerikos genčių. Beje, daugumoje jų pagrindinis herojus yra tas pats - Koitas, kuris išsigelbėjo nuo tvano laivu, kurį pasistatė, gavęs dievų patarimą.

Anot daugumos senovės šaltinių (o šie duomenys patvirtinti šiuolaikiniais tyrimais) Pasaulinio tvano metu įvairiose Žemės vietose vanduo pakilo nevienodai, tačiau niekur daugiau kaip 1000 metrų. Pasiekus aukščiausią lygį jau po savaitės vanduo ėmė slūgti. Mažiausiai nuo tvano nukentėjo netoliese poliarinio rato gyvenančios gentys. Pavyzdžiui, inuitų legendose pasakojama, kad jų protėviai, nuo tvano gelbėdamiesi plaustais, pririšdavo juos prie medžių odiniais diržais ir juos atlaisvindavo kylant vandeniui.

Milžiniškos arkos

Kaip savo darbuose tvirtina Vladimiras Degtiariovas, Rusijos teritorijoje yra ne tik jakutų ir inuitų plaustai. Žinomos, tačiau sunkiai prieinamos Putorano plynaukštės rajone (Vidurio Sibiro plynaukštės šiaurės vakaruose) yra suakmenėjusios arkos liekanos. Arkos ilgis buvo 2,5 km. Šio milžiniško laivo kontūrai matomi iš palydovų danytose nuotraukose. Tyrinėtojų nuomone, stebėtis arkos dydžiu neverta, nes, kaip jau paminėta, niekas ja nesirengė plaukioti - senovėje gyvenusiems žmonėms buvo svarbu išlaukti laikiną vandens lygio pakilimą.

Panašus objektas yra iš Šiaurės Urale netoliese Saranpaulio gyvenvietės. Tiesa, dabartiniu metu jis atrodo ne kaip arka, o kaip kalnas, kuris buvo suneštas per tūkstančius metų.

Lieka tik stebėtis, kodėl oficialusis mokslas netiria šių artefaktų, juo labiau, kad yra žinoma jų buvimo vieta. Nejaugi informacija, kuri gali paaiškėti senųjų arkų tyrinėjimų metu yra tokia neįtikėtina, jog ją geriau nugramzdinti į užmarštį, nei viešai paskelbti?