Žemės susidūrimas su juodąja skyle? Tunguskos katastrofa - amžiaus mįslė

Tunguskos katastrofa tapo vienu žinomiausiu XX amžiaus įvykių. Kas tai buvo: kometas, meteoritas ar kitų pasaulių pasiuntinys? Keisčiausia tai, kad paprasto meteorito paieškos peraugo į Tunguskos meteorito problemą. Kokia šios problemos esmė ir kaip ją bando spręsti šių dienų tyrinėtojais?

1908 metų birželio 30 dienos įvykiai

1908 m. birželio 30 d., antradienį, didžiulėje Rytų Sibiro teritorijoje buvo neįprastai ramus oras ir giedras dangus. Netikėtai apie 7 valandą ryte vietiniu laiku danguje nuo Saulės pusės pasirodė didelis ugnies rutulys. Jo skrydis buvo įspūdingas. Bolidas skriejo danguje tarp Lenos ir Akmenuotosios Tunguskos upių iš pietryčių šiaurės vakarų kryptimi. Pasiekęs beveik 100 m skersmenį ir už savęs palikdamas šviesių dūmų pėdsaką rutulys per keletą minučių danguje nuskrido beveik 770 km atstumą. Žmones, giedrame danguje stebėjusius ugnies rutulio skrydį, apėmė siaubas nuo akinančios šviesos ir griausmingų garsų. Beveik tūkstančio kilometrų spinduliu buvo girdimi perkūniją primenantys garsai. Atvykėlio iš kosmoso skrydis baigėsi sprogimu virš negyvenamos taigos teritorijos 5-10 km aukštyje.

Šios kosminės katastrofos liudininkais tapo nedidelės Vanavaros faktorijos gyventojai ir keletas klajoklių evenkų, tuo metu buvusių taigoje. Katastrofiškas sprogimas įvyko beveik akimirksniu. Dangų nušvietė ryškiai raudona spalva. Per keletą sekundžių sprogimo banga 30-40 km spinduliu išguldė mišką, sunaikino gyvūnus, sužeidė žmones. Didžiulė apie 80 milijonų medžių išvarta, panaši į kažkokią keistą figūrą, šiek tiek primenančią drugelio sparnus, apėmė daugiau kaip 2150 km2 plotą (palyginimui galima pasakyti, kad Maskvos plotas yra apie 1000 km2). Įvairiais vertinimais sprogimo energija siekė nuo 10 iki 40 megatonų trotilo ekvivalento. Tokiai energijai prilygtų 2 tūkstančių atominių bombų, kuri 1945 metais susprogdinta virš Hirosimos, sprogimas vienu metu. Dėl šviesos spinduliavimo aplinkui dešimčių kilometrų spinduliu taigoje kilo gaisrai. Prasidėję gaisrai sunaikino tai, kas buvo išlikę po sprogimo. Beveik 30 km spinduliu persimagnetino dirva.

Kosminis uraganas kažkada turtingą augmenija ir gyvūnija taigą pavertė niūriu mirusiu mišku. Ir tik pačiame sprogimo epicentre liko stovėti lygūs apdegę medžių kamienai, netekę savo lajos. Ši vieta buvo pavadinta „telegrafo mišku“. Po sprogimo taigoje įvyko augalų ir vabzdžių mutacija, pagreitėjo medžių augimas, pasikeitė dirvos cheminė ir fizinė sudėtis.

Sprogimo sukeltas žemės drebėjimas buvo užfiksuotas Irkutske, Taškente, Tbilisyje, netgi Jenoje (Vokietija). Kaip pranešė Irkutsko meteorologijos observatorijos direktorius A. Voznesenskis, pirmą kartą mokslo istorijoje seisminį aktyvumą registruojantys prietaisai užregistravo meteorito smūgio sukeltą žemės drebėjimą. Žemės drebėjimas prasidėjo 0 h 17 min. 11 s Pasauliniu laiku. Oro banga observatoriją pasiekė po 2,5 minutės. Sprogimo sukeltą oro bangą, apskriejusią visą Žemės rutulį, užregistravo daugelis meteorologinių observatorijų. Akustiniai reiškiniai išplito daugiau kaip milijono kvadratinių kilometrų plote maždaug 800 km spinduliu. Toks įvykis prilygsta lokaliai ekologinei katastrofai.

1908 m. birželio 30 d., nežiūrint į patirtą siaubą, mūsų planetos gyventojams labai pasisekė. Dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių kosminio kūno sprogimo metu nukentėjo labai nedaug žmonių. Jeigu meteoritas į Žemės atmosferą būtų įskriejęs 4,5 valandos vėliau, pasekmės būtų buvusios katastrofiškos. Žemė į ateivį iš kosmoso būtų atsisukusi labiausiai apgyvendinta puse. Šiuo atveju sprogimas būtų įvykęs virš vieno didžiausio pasaulio miestų - Sankt Peterburgo.

Vis tik Europai šis įvykis nepraėjo be pėdsakų. Naktį į liepos 1 dieną, kaip ir keletą vėlesnių naktų, nuo vakarinės Atlanto pakrantės iki Centrinio Sibiro rytų-vakarų kryptimi ir nuo Taškento iki Sankt Peterburgo pietų-šiaurės kryptimi daugiau kaip 12 milijonų km2 teritorijoje buvo stebimas Žemės atmosferos švytėjimas ir naktiniai šviečiantys debesys. Šie neįprasti debesys, susiformavę maždaug 80 km aukštyje, intensyviai atspindėjo saulės šviesą, sukurdami baltųjų naktų efektą tenai, kur toks reiškinys niekada anksčiau nebuvo stebimas. Dangaus švytėjimas buvo toks intensyvus, jog kai kuriose vietovėse žmonės negalėjo užmigti. Ne viename mieste Vokietijoje, Anglijoje, Rusijoje nakties metu buvo galima skaityti smulkiu šriftu atspausdintus laikraščius. Specialistų vertinimu dangaus ryškumas įprastinį viršijo šimtus, o kai kuriose vietose net tūkstančius kartų! Neatkreipti į tai dėmesio buvo neįmanoma. Grinviče netgi pavyko vidurnaktį nufotografuoti neapšviestą uostą.

Danų astronomas T. Kolis iš karto nustatė šviesos anomalijos priežastį. Jau 1908 m. liepos 4 d. jis rašė: „Būtų labai įdomu sužinoti, ar pastaruoju metu virš Danijos ar kitoje vietoje nepraskriejo labai didelis meteoritas“ Įdomią pastabą dėl šviesos fenomeno 1910 m. išsakė Heidelbergo astronominės observatorijos direktorius M. Volfas: „Man atrodo visiškai tikėtina, kad tą dieną Žemė patyrė kontaktą su kometos debesiu“. Lieka tik pridurti, kad dangaus švytėjimas prasidėjo ne iš karto po sprogimo, o praėjus 13-15 valandų po Žemės susidūrimo su klajūnu iš kosmoso. Šis faktas iki šiol neturi paaiškinimo.

Su kosminio kūno įsibrovimu susiję atmosferos reiškiniai vyko ir vėliau. Kalifornijoje (JAV) pastebėta, kad nuo 1908 m. liepos 14 d. smarkiai sumažėjo Žemės atmosferos skaidrumas, ir tai tęsėsi iki spalio 4 d. Akademiko V. Fesenkovo nuomone „drumstumo“ efektas, susijęs su Tunguskos meteorito kritimu, nuo 1095 m. iki 1911 m. analogų neturėjo. 1988 m. rusų mokslininkai K. Kondrajvevas, G. Nikolskis ir E. Šulcas dar kartą išanalizavo stebėjimų Kalifornijoje duomenis. Jie padarė stulbinančią išvadą: 1908 metais buvo ne vienas, o du įsiveržimai į Žemės atmosferą. Pirmasis įvyko mėnuo prieš žinomus įvykius, t. y. gegužės mėnesį. Tą kartą į Ramųjį vandenyną į rytus nuo Kurilų salų nukrito 100 tūkstančių tonų kosminės medžiagos. Antrasis kritimas buvo birželio 30 d. Akmenuotosios Tunguskos upės rajone. Dėl šių įvykių buvo pažeistas Siaurinio pusrutulio ozono sluoksnis. Kaip teigia kai kurie amerikiečių ir rusų mokslininkai, ozono sluoksnis atsikūrė tik po dviejų metų.

Tunguskos meteoritas sukėlė ne tik optines anomalijas, bet ir stiprius Žemės magnetinio lauko pokyčius. Irkutske buvo užfiksuota keista magnetinė audra, trukusi 3,5 valandos ir primenanti anomaliją, kylančią po branduolinio sprogimo.

Meteorito paieškos

Pirmoji informacija apie didelį virš Sibiro sprogusį meteoritą buvo labai prieštaringa. Rajonas, esantis tarp Aukštutinės Tunguskos ir Žemutinės Tunguskos upių, XX amžiaus pradžioje buvo mažai apgyvendintas, sunkiai pasiekiamas, todėl informacija apie šį įvykį į Rusijos imperijos centrą keliavo metus.

Informacija apie didelio meteorito sprogimą į šiaurę nuo Krasnojarsko susidomėjo SSRS Mokslų akademijos Meteoritų komiteto mokslinis sekretorius L. Kulikas. 1927 metų pavasarį jis leidosi į ekspediciją į Centrinį Sibirą ieškoti šio neįprasto meteorito kritimo vietos. Esant ypač sunkioms sąlygoms, įveikus šimtus kilometrų arkliais, elniais ir pėsčiomis, L. Kulikas pasiekė nutolusią Vanavaros faktoriją. Kartu su nedideliu būriu iškeliavęs į taigą mokslininkas labai greitai aptiko sugriovimo pėdsakus. Prieš ekspedicijos dalyvių akis nuo nedidelės kalvos atsivėręs vaizdas buvo siaubingas. Dešimtis kilometrų aplinkui, tarsi nupjauta žolė, gulėjo išvirtę didžiulių pušų ir maumedžių kamienai. Tik kai kur nedideliuose slėniuose buvo išlikusios nedidelės nepažeistų medžių giraitės. Toliau judėti per šį chaosą elniais nebuvo jokios galimybės, todėl teko keliauti plaustu nedidele Chušmos upe. Šešiolika dienų būrys keliavo aukštyn upe, ieškodamas meteorito kritimo vietos.

Pagaliau sprogimo epicentras buvo aptiktas. Subjauroti medžiai ratu supo pelkėtą įdubą, kurios centre stovėjo apdegęs, negyvas miškas, kuriame medžiai buvo be šakų ir viršūnių. Dideliame plote tyrinėtojai aptiko duobių, kurių skersmuo buvo nuo 70 cm iki 50 m, o gylis - iki 4 m. Būtent čia, šių kraterių dugne, reikia ieškoti meteorito liekanų - taip galvojo L. Kulikas. Jis buvo įsitikinęs, kad tai yra geležies meteorito nukritusių skeveldrų pėdsakai. Per kitas dvi ekspedicijas buvo sunkiai dirbama, ieškant meteorito medžiagos Suslovo įduboje. Panaudojant diflektorinį magnetometrą buvo tiriamas Šiaurinis durpynas ir Pietinė pelkė. Vėliau buvo padarytos vietovės aeronuotraukos, tačiau aptikti meteorito taip ir nepavyko.

L. Kulikas, remdamasis V. Malcevo ir B. Okunevo astronominiais paskaičiavimais bei savo samprotavimais, kad visi žinomi dideli meteoritai buvo iš geležies, padarė prielaidą, kad sprogimo vietoje nukrito meteorito, greičiausiai, susijusio su Ponso-Vinekės kometa, skeveldrų lietus. Mokslininko manymu didžiojo skeveldrų dalis nukrito į Pietinės pelkės Didžiąją įdubą. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Ponso-Vinekės kometa su Tunguskos meteoritu nebuvo niekaip susijusi.

1930 m. birželio pabaigoje vienas ekspedicijos dalyvis, K. Jankovskis, taigoje aptiko neįprastą 2 m skersmens tamsų akmenį, tačiau dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių radimo vieta buvo pamiršta. Taip pat buvo gauta vietinių gyventojų pranešimų apie neįprastus radinius ir įvykius. Tačiau po daugelio metų šie pranešimai tapo tiesiog legendomis.

Iki Antrojo pasaulinio karo L.Kulikas į katastrofos vietą organizavo keturias dideles ekspedicijas: 1927, 1928, 1929-1930 ir 1939 metais.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Tunguskos meteorito tyrimai nutrūko. L. Kulikas žuvo mūšyje prie Maskvos. Meteorito paieškos nutrūko ilgam. Apie Sibire įvykusią katastrofą buvo pradėta užmiršti. Tačiau 1947 m. vasario 13 d. Tolimuosiuose Rytuose Sichote Alinio kalnagūbrio rajone nukrito didelis, maždaug 100 t sveriantis geležies meteoritas. Jo tyrimai iš dalies iniciavo Tunguskos meteorito paieškos atnaujinimą.

Hipotezė apie virš taigos sprogusį meteoritą, kurią palaikė dauguma mokslininkų, buvo laikoma pagrindine iki 1958 m. Pagal šią hipotezę Tunguskos meteoritas buvo paprastas, tik labai didelio dydžio, geležies ar akmens meteoritas. Tačiau atliekami tyrimai parodė, kad meteorito hipotezė negali paaiškinti daugelio reiškinių, vykusių tiek katastrofos metu, tiek ir po jos. Visų pirma, visiškai neaišku, kodėl meteoritas sprogo, tarsi būtų prifarširuotas sprogmenų, ir kur išnyko meteoritą sudaranti medžiaga? Iki šių dienų nėra aptikta nė gramo Tunguskos meteorito medžiagos. Hipotezė apie meteoritą taip pat negali paaiškinti kaip už tūkstančių kilometrų nuo kritimo vietos atsirado optinės anomalijos ir kaip jos susijusios su meteoritu? Kodėl sprogimo epicentre augalai ėmė augti greičiau? Kaip ši hipotezė gali paaiškinti magnetinę audrą, iš karto po sprogimo kilusią jonosferoje? Argumentai prieš meteorito hipotezę buvo tokie stiprūs, kad mokslininkai buvo priversti ieškoti kitų paaiškinimų, ir pirmiausia jie ėmė svarstyti kometos katastrofos variantą.

Tačiau, nežiūrint į šiuo metu esamus argumentus, susidomėjimas meteorito hipoteze nesilpsta, yra ieškomi kiti galimi jos variantai. 1993 m. amerikiečių mokslininkų iš NASA ir Viskonsino universiteto grupė - K. Čaiba, P. Tomas ir K. Canlė - atliko skaičiavimus, pagal kuriuos Tunguskos
meteoritas galėjo būti nedidelis, maždaug 30 m skersmens akmens meteoritas, sprogęs apie 8 km aukštyje. Kai kurie rusų mokslininkai, remdamiesi tokiais pačiais skaičiavimais, palaiko amerikiečių kolegų teiginius.

Kometos pėdsakas

Praėjo ne vieneri kruopščių ieškojimų metai. Tunguskos meteorito istorija sulaukė netikėto tęsinio. XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoje SSRS Mokslų akademija organizavo specialius tyrimus, po kurių neįprasti 1908 m. birželio 30 d. įvykiai buvo paaiškinti nedidelio kometos branduolio sprogimu. Ši idėja nėra nauja, tačiau labai patraukli. Pirmiausia, ji visiškai paaiškina, kodėl nėra jokios kosminės medžiagos tiek sprogimo epicentre, tiek ir už jo ribų. Be to, su tam tikromis išlygomis, ši hipotezė paaiškino ir optinių anomalijų priežastį. 1908 m. meteorologas Apostolovas padarė išvadą, kad birželio pabaigoje mūsų planeta susidūrė su nedidele kometa. Vėliau, 1934 metais, apie tai rašė anglų meteorologas F. Viplas. Jo nuomone, Tunguskos meteoritas buvo nedidelė kometa su dulkių uodega. Be to, F. Viplas teigia, kad kometos branduolys nukrito Sibire, o nuo Saulės nukreipta uodega išsisklaidė virš Europos. Vėliau šią teoriją papildė rusų astrofizikas akademikas V. Fesenkovas, paskaičiavęs pagrindinius kometos fizinius parametrus. Jo nuomone, pirminė kometos masė (prieš susidūrimą su Žeme) buvo apie 1 milijonas tonų.

Pagrindinis kometos hipotezės trūkumas - kometos ledo, kurio tankis yra apie 1 g/cm3, silpnos atsparumo charakteristikos. Skaičiavimai rodo, kad iš ledo sudarytas kometos branduolys turėjo suirti ne mažesniame kaip 30 km aukštyje. O juk yra žinoma, kad sprogimas įvyko 5-10 km aukštyje. Įdomų paaiškinimą šiam prieštaravimui 1975 m. pateikė rusų mokslininkai akademikas G. Petrovas ir fizikos ir matematikos mokslų daktaras V. Stulovas. Jie paskaičiavo, kad taip giliai į Žemės atmosferą galėjo įskristi tik porėtas kometos branduolys. Mokslininkų skaičiavimu, šiuo atveju branduolio tankis turėjo būti ne daugiau kaip 0,01 g/cm3. Vaizdžiai išsireiškus, buvo pasiūlytas didžiulės kosmoso snaigės modelis. Tačiau mokslininkai neįvertino vieno dalyko: artėjant prie Žemės tokią kometą turėjo sudraskyti potvvnio jėgos. Panašiai suiro Šumeikerių-Levio-9 kometa, 1994 metais priartėjusi prie Jupiterio.

Kometos hipotezės savotišku baigiamuoju akordu tapo drąsus rusų akademiko S. Grigoriano teiginys. Mokslininkas tikina, kad ledinis kometos branduolys, turėdamas didžiulę energijos atsargą (dėl masės ir greičio), galėjo nesunkiai įskrieti giliai į Žemės atmosferą ir ten suirti.

Kometos pėdsakai aptinkami žemėje durpių sluoksniuose katastrofos rajone. Tai patvirtina technikos mokslų kandidato E. Kolesnikovo ir jo kolegų darbai. Tyrinėtojas E. Dmitrijevas tiesiogiai nurodo kometos pėdsakus katastrofos rajone. Jo manymu, visuose mėginiuose yra kometos žymenų skeveldros - streimerglasai. Dažniausiai tai būna iki kelių šimtų mikronų ilgio stiklo lazdelės. 1 milijono tonų masės kometa nėra toks kompaktiškas kūnas, kaip 30-50 m skersmens asteroidas, todėl ji nesunkiai turėtų būti pastebima dar gerokai prieš tai, kai priartėja prie Žemės. Tačiau ji nebuvo pastebėta dėl vienos svarbios aplinkybės - ji link Žemės skriejo nuo Saulės pusės.

Tunguskos meteorito genetinį ryšį su Enkės kometa savo laiku paskelbė rusų astronomas I. Zotkinas ir čekų astronomas L. Kresakas. Zotkinas, remdamasis liudininkų parodymais ir miško išvirtimo konfigūracija, paskaičiavo Tunguskos bolido erdvines charakteristikas. Pasirodo, kosminis kūnas pas mus atskrido iš Jaučio žvaigždyno, tiksliau, iš tos dangaus srities, kurioje yra Beta-Tauridės meteorų srauto radiantas. Jo mes negalime matyti dėl tos priežasties, kad šio srauto meteorai pasirodo dienos metu. Astronomams seniai yra žinoma, kad meteorų srautai anksčiau buvo kometų branduoliais. Kometos branduolio ledas dėl daugkartinio priartėjimo prie Saulės palaipsniui ištirpo, orbitoje liko tik smulkiausios dulkelės. Manoma, kad Beta-Tauridės meteorų srautas susiformavo iš Enkės kometos, kuri aplink Saulę apskrieja per 3,3 metų.

Dėl tokių priartėjimų prie mūsų sistemos pagrindinio šviesulio kometų branduoliai kartais suyra. Manoma, kad vienas toks Enkės kometos fragmentas 1908 m. birželio 30 d. nukrito ant Žemės.

Branduolinio sprogimo versija

1946 metais rusų rašytojas fantastas A. Kazancevas parašė mokslinį fantastinį apsakymą „Sprogimas“, kuriame pasiūlė savo paaiškinimą 1908-ųjų metų įvykiui. Rašytojo nuomone, katastrofos vietoje patyrė avariją kosminis laivas, skridęs į Žemę iš Marso. Branduolinio kuro, naudojamo varikliuose, sprogimas paaiškina ne tik sugriovimus ir kosminės medžiagos nebuvimą, tačiau ir tuos mįslingus reiškinius, kuriuos, atseit, stebėjo vietiniai gyventojai („vandens mūšis“, „veidą deginantis vanduo“, „šviečiantys akmenys“, „vietinių gyventojų ligos“).

Dabartiniu metu kaip branduolinė hipotezė suprantamos visos technogeninės idėjos, aiškinančios bet kokių dirbtinių skraidančių aparatų, naudojančių branduolinį kurą, sprogimą ir suirimą. Paprastai tai būna raketos su branduoliniais varikliais, laivai-zondai, NSO. Šių hipotezių autoriai mano, kad visi šie iš kosmoso platybių atskridę aparatai Žemėje vykdė tyrimo misiją, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių patyrė avariją, dėl kurios žuvo ir ekipažas, ir subyrėjo pats skraidantis aparatas. Žinomas rusų astronomas ir ufologas F. Zigelis 1959 m. parašė straipsnį, kuriame pranešė, kad katastrofos vietoje galėjo sprogti NSO.

A. Kazancevo idėja tuo metu, kai labai smarkiai vystėsi kosminė technika, sukėlė didžiulį rezonansą visuomenėje ir iš karto susilaukė daugybės pasekėjų. Tačiau tuo pačiu metu ji sukėlė ne vieno rusų mokslininko pyktį, kurie ją pavadino visišku absurdu. Kazancevo idėją palaikė daugiausia jauni žmonės. Praėjusio amžiaus viduryje į taigą keliavo tyrinėtojų grupės ir pavieniai ieškotojai, tikėdamiesi atrasti kosminio laivo liekanas. 1959 m. savo veiklą pradėjo pirmoji Kompleksinė mėgėjų ekspedicija (KME), kuriai vadovavo biofizikas ir inžinierius G. Plechanovas iš Tomsko. Rajono apžiūra iš oro ir žemės neparodė jokių materialių technogeninės katastrofos pėdsakų. Nebuvo aptikta ir radioaktyvaus užkrėtimo pėdsakų, kuriuos būtų galima susieti su kosminio laivo avarijos pasekmėmis.

Vėliau branduolinę hipotezę papildė dar vienas rusų geofizikas A. Zolotovas. Jis ne tik sugebėjo ištirti katastrofos rajoną, bet ir atlikti nuodugnius teorinius paskaičiavimus. Išanalizavęs kosminio kūno skriejimo sąlygas ir sprogimo pobūdį, jis padarė išvadą, kad Tunguskos meteoritas galėjo susprogti tik „dėl vidinės energijos“, t. y. jis galėjo būti dirbtinės kilmės.

Toks neįprastas požiūris į problemą tapo nauju impulsu tiriant Tunguskos fenomeną. 1965 m. amerikiečių tyrinėtojai, Nobelio premijos laureatai K. Koenas ir V. Libis, vystydami L. Lapazo idėją apie Tunguskos meteorito antimaterinę kilmę, iškėlė savo hipotezę, kuria aiškino, kad Žemė susidūrė su antimaterijos kūnu, dėl ko įvyko anihiliacija ir išsilaisvino didelis branduolinės energijos kiekis. Ši idėja netikėtai susilaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, taip pat ir Rusijoje.

Branduolinė (technogeninė) hipotezė, sėkmingai apgynusi savo pozicijas, iki šios sulaukia daugybės entuziastų palaikymo.

Hipotezės ir faktai

Populiarios literatūros puslapiuose reguliariai keliamas klausimas apie Tunguskos katastrofos paslapties įminimą arba galimų Tunguskos kosminio kūno fragmentų suradimą.

Per keletą paskutinių metų atsirado dešimtys hipotezių, bandančių paaiškinti Tunguskos katastrofą. Tyrinėtojas iš Krasnojarsko D. Timofejevas daro prielaidą, kad sprogimas įvyko, detonavus gamtinėms dujoms, kurias padegė į Žemės atmosferą įskriejęs meteoritas. Tomsko politechnikos instituto profesorius V. Salnikovas mano, kad Tunguskos sprogimas susijęs su tuo, kad iš Žemės gelmių išsiveržė galingas elektromagnetinis „sūkurys“ (požeminis žaibas). Gamtoje esantis šio reiškinio analogas yra kamuolinis žaibas. Inžinierius V. Poliakovas pasiūlė hipotezę apie tai, kad Tunguskos meteoritas buvo sudarytas iš kosminės kilmės natrio. Mokslininkai iš Novosibirsko A. Dmitrijevas ir V. Žuravliovas 1908-ųjų metų įvykius aiškina tuo, kad iki mūsų planetos atskriejo Saulės plazmos dariniai, dėl kurių susiformavo, o vėliau sprogo tūkstančiai kamuolinių žaibų. Amerikiečių fizikai M. Džeksonas ir M. Rianas mano, kad 1908 m. sugriovimus taigoje sukėlė Žemės susidūrimas su juodąja skyle.

Fizikas A. Prijma mano, kad 1908 m. birželio 30 d. virš Tunguskos rajono buvo susprogdinti ne mažiau kaip trys Žemės gyventojams skirti „informaciniai konteineriai“. Rašytojai fantastai G. Altovas ir V. Žuravliova teigia, kad Tunguskos sprogimą sukėlė lazerio signalas, kurį į Žemę pasiuntė Gulbės žvaigždyno 61-osios žvaigždės planetų sistemoje gyvenanti civilizacija.

Tokios hipotezės kelia susidomėjimą tik savo neįprastumu, tačiau jos, deja, išspręsti problemos niekaip nepadeda.

Šių autorių hipotezės dažniausiai yra paremtos egzotiškomis fizikos problemomis, neturinčiomis analogų gamtoje, todėl nereikalaujančios įrodymų.

Dabartiniu metu iš daugybės hipotezių, aiškinančių Tunguskos sprogimo priežastį, reikia iškirti tris, panašiausias į tiesą: meteoritas, kometa ir technogeninė katastrofa (niekieno nepaneigta ir atrėmusi daugybę kritinių pastabų). Visos kitos hipotezės yra arba šių trijų hipotezių modifikacija, arba niekuo neparemtas jų autorių proto žaidimo vaisius.

Nors ir labai keista, praėjus daugiau kaip šimtui metų po katastrofos kalbėti apie kurios nors hipotezės teisingumą negalima, nes nė viena hipotezė negali paaiškinti viso komplekso reiškinių, lydėjusių Tunguskos kūno skrydį ir jo sprogimą. Kiekvienas požiūris turi savo pasekėjus ir savo argumentus. Tuo nesunku įsitikinti, susipažinus su eilinės mokslinės konferencijos, skirtos Tunguskos meteorito problemos sprendimui, medžiaga arba panaršius po internetą.

Apibendrinat šią apžvalgą pabandysime įvertinti žinomus faktus pagal
jų patikimumo lygį. Gal tai padės skaitytojui pačiam susidaryti savo nuomonę apie Tunguskos meteorito problemą.

Pirmiausia išvardinsime tuos reiškinius, kurie, neabejotinai, turi tiesioginį ryšį su 1908 m. įvykusia katastrofa. Šiais reiškiniais yra:

- kosminio kūno skrydis Žemės atmosferoje 1908 m. birželio 30 d. ryte;

- aukštuminis sprogimas rajone, kurio geografinės koordinatės yra 60°53,7 šiaurės platumos ir 101°53,5 rytų ilgumos;

- sprogimo banga, apskriejusi visą Žemės rutulį;

- simetrinis medžių išvirtimas pagal ašis sprogimo rajone 2150 km2 plote;

- medžių nudegimas dėl šiluminių spindulių;

- seisminiai reiškiniai;

- magnetinė sumaištis jonosferoje, trukusi apie 3,5 valandos;

- po sprogimo kilusios optinės anomalijos atmosferoje, kurios buvo stebimos vakarinėje Europos dalyje.

Yra ik kita faktų kategorija: padidėjęs radioaktyvumo lygis, cheminės anomalijos, pagreitėjęs medžių augimas, dirvos persimagnetinimas, augalų ir vabzdžių mutacijos, Antarktidos ir Grenlandijos ledo sluoksniuose aptiktos cheminės anomalijos, optinių anomalijų atsiradimas prieš katastrofą. J šiuos faktus reikia žiūrėti atsargiau, nes jie vienareikšmiškai gali būti susieti su žinomais 1908-ųjų metų įvykiais. Tai susiję, visų pirma, su neįprasta vietove, virš kurios įvyko sprogimas. Atsitiktinumas tai ar ne, tačiau katastrofa įvyko virš ugnikalnio, susiformavusio daugiau kaip prieš 200 milijonų metų, žiedinės struktūros. Šio ugnikalnio skersmuo yra apie 10 km. Sudėtingos geologinės aplinkybės apsunkina kosminės medžiagos identifikavimą. Ganai dažnai uolienos sluoksnių išplovimas sukelia įvairias chemines ir dujų anomalijas, atskirų elementų koncentracijos aplinkoje pokyčius.

Taip pat galima išskirti ir trečiąją faktų grupę: nepatvirtinti pranešimai apie neįprastų akmenų radimą, meteoritinius kraterius, aptiktus įvairiuose Sibiro rajonuose ir t. t. Šiuos faktus reikia vertinti ypač kritiškai.

Daugiau kaip pusę amžiaus vasaros mėnesiais katastrofos vietą tiria Kompleksinė mėgėjų ekspedicija. Per tą laiką KME nariai publikavo ne vieną monografiją, straipsnį, organizavo dešimtis mokslinių konferencijų.

Unikalus Tunguskos reiškinys apjungė ir unikalius žmones. Įvairiu metu Tunguskos problemą bandė spręsti garsūs mokslininkai: akademikai V. Vernadskis, V. Fesenkovas, S. Koroliovas, I. Kurčatovas, I. Tamas, L. Arcimovičius ir M. Lavrentjevas, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras K. Florenskis, kosmonautas G. Grečko. Šiuo reiškinio be savo dėmesio nepaliko rašytojai fantastai A. Klarkas ir S. Lemas.

1995 m. Tunguskos meteorito katastrofos vieta paskelbta valstybiniu biosferiniu draustiniu. Draustinyje „Tunguska“ vykdomi įvairūs dirvožemio, botanikos, zoologijos, ekologijos tyrimai, taip pat įvairios priemonės, kurios turi atkurti Sibiro taigą. Tačiau pagrindiniai darbai yra sukoncentruoti į pagrindinės problemos nagrinėjimą. Sunku pasakyti, ar artimiausiu metu pavyks surasti tokį sprendimą, kuris sugebės paaiškinti visus su Tunguskos katastrofa susijusius reiškinius. Aišku tik vienas dalykas - susidomėjimas šiuo įvykiu neblėsta iki šių dienų. Kiekvienais metais į taigą keliauja dešimtys žmonių, norėdami, pamatyti, sužinoti ir suprasti, kas iš tiesų buvo Tunguskos reiškinys - meteoritas, kometa ar pasiuntinys iš kitų pasaulių?