Vaikas-mįslė. Paties protingiausio vaiko pasaulyje istorija

Žmogaus genialumas dažnai priimamas kaip didžiausia Dievo dovana, ypač kai šios neįprastos savybės pasireiškia labai jaunam vaikui. Apie tokius vaikus visuomet buvo kalbama su pagarba.

XVIII amžiaus pradžia. 1721 m. vasario 6 d. nedideliame Vokietijos Liubeko miestelyje į šį pasaulį atėjo berniukas. Kristianas Henrikas Heinekenas gimė paprastoje šeimoje: jo tėvas Paulius Heinekenas dirbo dailininku-architektu, didelių pasiekimų neturėjo, mama Katarina Elžbieta Heineken buvo meno gaminių parduotuvės savininkė ir laisvalaikiu domėjosi alchemija. Tačiau šių paprastų žmonių sąjungoje gimė pats genialiausias žmonijos istorijoje vaikas (paranormal.lt).

Nepaprastos vaiko savybės pasireiškė labai ankstyvame amžiuje - 10-ies mėnesių mažylis jau ėmė kalbėti ir kartoti išgirstus žodžius.

Pažinti vaikui pasaulį padėjo jo auklė Sofi Hildebrant, kurią amžininkai dėl jos būdo savybių vadino „kareiviu su sijonu“.

Sofi staigiai iškeldavo mažylį iš lopšio, prinešdavo prie namuose iškabintų paveikslų ir pasakodavo:

- Tai arklys, naminis gyvūnas. Tai bokštas, šviečiantis laivams, vadinasi švyturiu. Tai laivas, kuriuo plaukiama jūra. Dabar aš tau rodysiu pirštu, o tu man pasakysi, kas tai.

Įdomiausia tai, kad Heinekenas jaunesnysis be jokios klaidos pakartodavo tai, ką buvo ką tik išgirdęs. Kai primityvios auklės žinios buvo išsemtos, iš Silezijos buvo pakviesta guvernantė frau Adelsman. Kaip sakė Heinekenas vyresnysis, ji turėjo „nušlifuoti šį brangakmenį“.

Tuo metu pagrindine knyga vaikams buvo Šventasis raštas, kurią Kristianas perskaitė, būdamas vienerių metų amžiaus, ir kartais cituodavo pirmąsias penkias Biblijos knygas. Kai berniukui buvo dveji metai, jis galėjo iš atminties papasakoti apie visus Biblijoje aprašytus įvykius. Dar po metų berniukas ėmė studijuoti pasaulio istoriją ir geografiją, šią veiklą derindamas su lotynų ir prancūzų kalbos mokymusi.

Atrodo, kad tokiomis plačiomis žiniomis tokiame jauname amžiuje galima buvo ir apsiriboti, tačiau Kristianas papildomai domėjosi biologija ir matematika, o būdamas ketverių metų ėmė domėtis istoriniais bažnyčios ir religijos vystymosi aspektais.

Per savo trumpą gyvenimą berniukas išmoko keturias kalbas. Mėgiamiausios vunderkindo knygos buvo istorijos, medicinos, fizikos moksliniai darbai. Tačiau genialusis mažylis mylėjo tik vieną knygą - gausiai iliustruotą foliantą lotynų kalba „Jausmingų dalykų pasaulis iliustracijose“, kurią parašė humanistas ir pedagogikos tėvas Janas Amosas Komenskis. Tai buvo tų laikų enciklopedija. Berniukas šią knygą dievino ir daugelį jos vietų mokėjo mintinai.

Kristianas informaciją į save sugėrė tarsi kempinė vandenį. Jo atmintis iš tiesų buvo unikali, o intelektas galėjo vystytis visomis kryptimis. Be pagrindinių mokslų Kristianą domino Saulės sistema ir įvairių vynuogių rūšių auginimas.

Atrodo, kad mažylis pasaulyje viską žino. Šlovė apie jį sklido neregėtu greičiu. Gal dėl to Liubeko gimnazijos mokiniai labai nenustebo, kai vieną paskaitą skaityti atėjo trimetis berniukas. Tarp klausytojų buvo ir pats gimnazijos lektorius Johanas Henrikas fon Zelenas. Jis vėliau prisiminė 1724 metų sausio 2 dieną, kada jam pavyko patekti į „enciklopedinę karuselę“, kurią prieš susirinkusius įsuko vunderkindas: „Jis pradėjo nuo Romos ir Vokietijos imperatorių biografijų analizės - nuo Cezario ir Augusto iki Konstantino, Ptolemėjaus ir Karolio Didžiojo. Po to nuosekliai perėjo prie Izraelio karalių, o po to prie Vokietijos geografinių ypatumų. Paskaitą baigė pasakojimu apie žmogaus skeleto sandarą, prieš tai pavaizdavęs kaulus. Visa tai sudarė griežtą loginę grandinėlę, nors faktai buvo iš įvairių epochų ir žinių sričių“. „Auditorija sėdėjo kaip užburta, visi buvo atvertomis burnomis, - fon Zelenas rašė dienoraštyje. - Tačiau mažylis staiga nutilo, išgirdęs varpelio skambėjimą: „O dabar, ponai, atsiprašau, tačiau man laikas pas medicinos seselę!“

- Panašu, kad jis savo galvoje nešioja visą pasaulį, - apimti prietaringos baimės kalbėjo mokslininkai, eiliniai žmonės, bažnyčios autoritetai. - Jau labai lengvai jis įsisavina žinias!

Literatūros ir meno atstovai tarsi lenktyniaudami stengėsi įamžinti mažylio iš Liubeko šlovę, dar jam esant gyvam. Kompozitorius iš Hamburgo Georgas Filipas Telemanas pašventė jam keletą kūrinių, beje, literatūrinių. Jis specialiai atvyko į Liubeką, kad galėtų susipažinti su vunderkindu. Po to jis pasakė:

- Iš tiesų, jei būčiau pagonis, prieš šį vaiką atsiklaupčiau ant kelių ir nulenkčiau galvą!

Telemanas parašė eilėraštį, kuris vėliau buvo perkeltas po mažylio portretu, kurį nutapė jo motina: „Berniukas, koks nebuvo gimęs, esi tu tas, kokio pasaulis ateityje, greičiausiai, neturės, tu - mūsų amžinas turtas. Pasaulis nepatikės tavo žiniomis, tik po truputį jas atrasdamas. Ir kol tau mes neprilygsim, mums tavo paslaptis bus neatskleista“.

Tėvai suprato, kad iš vaiko sugebėjimų galima užsidirbti pinigų (ir nemažai), ėmė rengti susitikimus su vaiku tiems, kurie domėjosi tokiais unikaliais jo sugebėjimais, nesirūpindami, kad tai gali būti per didelė psichinė ir fizinė apkrova silpnam berniukui. Keturmetis berniukas dažnai keliaudavo, kaip lygus su lygiais dalyvaudavo diskusijose su mokslininkais. Visuomenė labai domėjosi visa šia genialaus berniuko veikla.

Netrukus garsas apie Liubeko mažylį pasiekė ir kitas valstybes, apie vunderkindą sužinojo ir Danijos ir Norvegijos karalius Frederikas IV. Buvo žinoma, kad karalius pasižymi nepatiklumu. Jis nepatikėjo, kai jam pranešė, jog trijų metų mažylis kalba trimis kalbomis, kai pats karalius silpnai kalbėjo savo gimtąja danų kalba ir beveik nemokėjo rašyti. Jis užsidegė noru susitikti ir pakalbėti su genialiu vaiku. Buvo nuspręsta mažylį atgabenti į Kopenhagą.

Jaunasis Heinekenas karaliui ir dvariškiams perskaitė keletą istorijos paskaitų, pasiremdamas autoritetingais šaltiniais, už ką buvo nedelsiant apdovanotas pravarde Mirakulum (iš lotynų kalbos „stebuklas“). Vienintelis dalykas, ko atsisakė mažylis - papietauti kartu su karaliumi. Jis mandagiai paaiškino, kad nevalgo nieko daugiau, tik košę ir patiekalus iš grūdų ir miltų.

Karalius buvo dar kartą apstulbintas. Tačiau jam pašnibždėjo: už berniuko maitinimą atsako „kareivis su sijonu“. Auklė nuo pat mažų dienų vaikui įkalė į galvą, kad jam, kaip tikram krikščioniui, negalima valgyti gyvulinės kilmės maisto. Ši įtaiga buvo tokia stipri, kad Kristianas paprasčiausiai negalėdavo sėdėti prie šeimos stalo, kai namiškiai valgydavo žuvies ar mėsos patiekalus.

Reikia pasakyti, kad toks vienapusiškas maistas ir pražudė jaunąjį genijų. Berniukas be jokių, atrodo, priežasčių pradėjo griūti į lovą, aimanuoti nuo raumenų skausmo, atsisakydavo valgyti. Jį ėmė kankinti nemiga ir apetito nebuvimas. Be to, jį erzino bet kokie kvapai ir garsai, vaikas reikalavo, kad jam nuolat plautų rankas ir netrukdytų su įvairiais prašymais ir vizitais. Specialistai teigia, kad tai yra būdingi celiakijos požymiai - ligos, kurią sukelia maisto produktai, turintys tam tikrą baltymą - gliuteną, kuris paveikia plonosios žarnos gleivinę.

Kopenhagoje rūmų gydytojai, nieko nežinodami apie tokią ligą, kaip celia-kija, pabandė mažylį pamaitinti kiek kitaip, nei nurodė „kareivis su sijonu“. Vaikui davė netirštos sriubos, alaus ir cukraus. Jie motinai pasakė apie savo įtarimus: silpna vaiko sveikata yra dėl nesubalansuotos mitybos, o dėl to kalta išimtinai Sofi. Tačiau mama, nenorėdama skaudinti Sofi, kurią berniukas karštai ir nuoširdžiai mylėjo, vėl ėmė jį maitinti košėmis.

Kelionė į Danijos ir Norvegijos karaliaus rūmus ir atgal truko keletą mėnesių. Kristianas su šeima namo grįžo tik 1724 m. lapkričio 11 d. Prasidėjo etatas, kurio metu, kaip pažymi Liubeko gydytojai, prasidėjo progresuojantis kūno silpnumas, stiprus sąnarių ir galvos skausmas, nemiga ir apetito nebuvimas. 1725 m. birželio 16 d. berniuko sveikata smarkiai pablogėjo, jo veidą išmušė dėmėmis.

Prasidėjo labai stipri alerginė reakcija: virškinimo sistema ėmė priešintis viskam, kas turi savo sudėtyje miltų. Vieną dieną, kai berniuko kojos buvo mirkomos žolelių nuovire, jis ištarė: „Vita nostra fumis...“ („Gyvenimas eina į pabaigą“). Po to jis padainavo kelias iš 200 jam žinomų bažnytinių giesmių, perpindamas savo balsą su choru tų, kurie sėdėjo šalia jo lovelės ir skaitė maldas.

Berniuko sveikata kiekvieną dieną vis blogėjo, tačiau tėvų godumas neturėjo ribų. Netgi vaikui esant tokioje būsenoje pas jį buvo leidžiami lankytojai, kurie užduodavo įvairiausius klausimus.

Jis visiškai ramiai pajautė artėjančią mirtį. 1725 m. birželio 27 d. Kristianas Henrikas Heinekenas mirė, nesulaukęs netgi keturių su puse metų. Mirdamas mažylis ištarė: „Jėzau, paimk mano sielą...“.

Dvi savaites karstas su mažylio Kristiano kūneliu, lauro vainiku papuošta galvyte, stovėjo atviras. Į Liubeką atsisveikinti su jaunuoju genijumi atvyko žymūs asmenys iš Europos šiaurinių valstybių. Tėvas išdidžiai vaidino ceremonmeisterį ir kruopščiai užsirašinėjo atvykusiųjų vardus ir rangus, priiminėjo užuojautos žodžius vokiečių, danų ir lotynų kalbomis.

Vyresnysis brolis Karlas Henrikas Heinekenas tapo garsiu menotyrininku ir kolekcionieriumi, pasakojo, kad jį visą gyvenimą persekiojo tas faktas, kad keturmetis berniukas mirė su filosofo ramybe.