Švytinčių berniukų vaiduoklių fenomenas

Yra prietaras, kad pamatyti Švytintį berniuką – tai tikras požymis, kad netrukus ištiks nesėkmė ar mirtis.

Šie neįprasti vaiduokliai sutinkami daugiausiai Vokietijoje, jiems netgi sugalvotas specialus terminas - kindermorderinn. Šių neramių dvasių atsiradimas susijęs su didele tragedija, nes jos, kaip teigiama, yra vaikų, kuriuos nužudė jų motinos, vaiduokliais, kuriems lemta pasirodyti žemėje ne tik kaip vaiduokliams, bet ir kaip katastrofų ir mirties šaukliams (mistika - paranormal.lt).

Priežastys, dėl kurių praėjusiais amžiais motinos norėdavo nužudyti savo vaikus, yra įvairios, tačiau pagrindinė priežastis - šie vaikai buvo nesantuokiniai. Retesniais atvejais tėvai neturėjo pakankami lėšų išmaitinti vaikus, todėl tekdavo imtis tokių žiaurių veiksmų. Kartais vaikų nužudymas buvo susijęs su griežtu viduramžių laikų įstatymu, pagal kurį antroji žmona galėjo paveldėti vyro turto dalį tik tuo atveju, jeigu jo visi vaikai mirę.

Švytinčių berniukų reiškinys pirmiausia pasirodė Vokietijoje, o po to šis fenomenas pasireiškė ir Kamberlendo ir Nortumberlendo rajonuose, į kuriuos XVIII ir XIX amžiais atsikėlė vokiečių imigrantai. Yra daugybė liudijimų apie susitikimus su šiais vaiduokliais, kurie paprastai apibūdinami kaip švytintys maži berniukai arba (žymiai rečiau) mergaitės. Vaikai atrodo nuogi ir apsupti ryškios šviesos, kuri gali būti įvairios spalvos. Šie vaiduokliai dažniausiai yra abejingi juos supančiai aplinkai, tačiau sukuria gana niūrią atmosferą, kuri susitikimo liudininkui sukelia šoką.

Pats garsiausias Švytinčio berniuko pasirodymo atvejis įvyko 1803 metų rugsėjo mėnesį Korbio pilyje (Corby Castle) Kambrijoje, Anglijoje.

Ši pilis priklausė galingai Hovardų šeimai. Pilyje vaiduoklis pasirodė šventikui Henrikui Redburgiečiui, Hovardų šeimos patriarchui, kuris atvyko į pilį pasisvečiuoti.

Jis su savo žmona įsikūrė gražiame miegamajame su senais gobelenais išpuoštomis sienomis.

Tai, kas vyko vėliau, Redburgietis aprašė savo dienoraštyje: „Netrukus po to, kai atsigulėme, mes užmigome; vėliau, tarp 1-os ir 2-os valandos, aš atsibudau. Pastebėjau, kad ugnis židinyje buvo visiškai užgesusi; nors nebuvo šviesos, tačiau kambario centre kažkas nušvito ir pavirto ryškia liepsna. Pažiūrėjau, suprasdamas, kad kažkas užsidegė, tačiau labai nustebau, pamatęs gražų berniuką baltais rūbais, stovintį prie mano lovos. Taip jis stovėjo keletą minučių, žiūrėdamas į mane su švelnia ir geraširde veido išraiška. Po to jis atsargiai nuslydo link dūmtakio, kur, suprantama, nebuvo jokio išėjimo, ir visiškai išnyko. Aš vėl atsidūriau visiškoje tamsoje, mes abu su žmona tylėjome, kol atėjo laikas, kada mes įprastai keliamės. Pareiškiu, kad tai yra tikras aprašymas to, ką mačiau Korbio pilyje, ir visa tai patvirtinu savo, kaip šventiko, žodžiu“. Kitą dieną šventikas su žmona gana skubiai išvyko iš pilies.

Dar vienas, tik baisesnis atvejis, kai pasirodė Švytintis berniukas, nutiko lordui Kaslriui, dar žinomam kaip Kapitonas Stiuartas. Tuo metu jis buvo Airijoje ir kartą išvyko į medžioklę. Pabjuro oras. Kai lordas suprato, jog artinasi audra, jam tapo aišku ir tai, kad paklydo miške ir negali rasti kelio atgal.

Yra pasakojama, kad jis gana nemažai laiko klaidžiojo miške, kol aptiko kažkokį namą ir paprašė jame esančių žmonių pernakvoti. Jam buvo skirtas kuklus kambarys, beveik be baldų, su nedideliu židiniu kampe.

Netrukus jis užmigo, tačiau atsibudo nuo ryškios šviesos, tarsi „atėjusios iš sapnų pasaulio“. Tai, kas vyko toliau, aprašyta Batlerio Jeitso knygoje „Airių valstiečių pasakos ir istorijos“: „Lordas pamanė, kad miegojo apie porą valandų, kai netikėtai pabudo nuo tokios ryškios šviesos kambaryje, jog atrodė, kad kambarys dega. Jis pasisuko pažvelgti į groteles ir pamatė, kad ugnis nebedega, nors nuo židinio sklido ryški šviesa. Jis atsisėdo lovoje, bandydamas suprasti, kas tai buvo, ir pamatė gražų nuogą berniuką, apgaubtą akinamo švytėjimo. Berniukas pažiūrėjo rimtu žvilgsniu, po to vaiduoklis staiga dingo, vėl tapo tamsu.

Kapitonas Stiuartas visiškai negalvojo, jog matė vaiduoklį. Jo galvoje sukosi mintis, kad tai šeimininkas paprasčiausiai norėjo jį įbauginti. Suprantama, jis pasipiktino tokiu elgesiu su svečiu, todėl ryte prie pusryčių stalo išreiškė nepasitenkinimą šeimininko elgesiu ir pareiškė norą nedelsiant išvykti. Atsakydamas į svečio pretenzijas, namo šeimininkas pasakė, kad kambarys, kuriame nakvojo Stiuartas, beveik niekada nebuvo naudojamas, ir tai buvo dėl to, kad jame dažnai buvo matomas vaiko, kurį nužudė jo paties motina, vaiduoklis.

Buvo manoma, kad ugnis židinyje turi sulaikyti piktąją dvasią. Taip pat buvo pasakyta, kad pamatyti Švytintį berniuką yra labai blogas ženklas. Prakeiktas kambarys iš tiesų buvo užrakintas keletą metų, ir buvo atrakintas tik svečiui. Lordui taip pat buvo pasakyta, jog tas kuris pamato Švytintį berniuką, kuriam laikui įgauna didelę galią, tačiau po to jo laukia siaubinga mirtis.

Iš tiesų šis susitikimas su vaiduokliu Kapitonui Stiuartui atnešė sėkmę, netrukus jis tapo įtakingu politiniu veikėju. Tačiau po to jis prarado pinigus, vienas po kito ėmė mirti jo šeimos nariai. Iš pradžių mirė tėvas, po to nuskendo sesuo. Turtinė padėtis vis blogėjo, sveikata ėjo vis prastyn, psichinė būsena atvedė ties beprotybės slenksčiu. Galiausiai 1822 metais jis baigė gyvenimą savižudybę, persipjaudamas sau gerklę. Taip išsipildė niūri pranašystė, kad susitikimas su Švytinčiu berniuku baigsis siaubinga mirtimi.

Pasakojama, kad dar vienas Švytintis berniukas dažnai lankosi Čilingemo pilyje, esančioje šiaurinėje Nortumberlendo dalyje, Anglijoje. XII amžiuje pastatyta pilis iš pradžių buvo vienuolynu, po to viduramžiais tapo strategine vieta, vaidindama svarbų vaidmenį kovoje tarp Anglijos ir Škotijos. Antrojo pasaulinio karo metais pilyje buvo įrengtos kareivinės. Visą tą laiką buvo pasakojamos istorijos apie Švytintį berniuką iš pilies, kuris atrodė, tarsi būtų visiškai nuogas ir apsuptas melsvo švytėjimo. Dažniausiai vaiduoklis pasirodydavo „Rožiniame kambaryje“.