„Vandenyno širdis“. Brangakmenio iš „Titaniko“ istorija

Pagal vieną versiją nepaskandinamą „Titaniką“ pražudė mumija, pagal kitą - retas deimantas

Išlikusiuose dokumentuose teigiama, kad „Titaniku“ buvo gabenama deimantų kolekcija, verta 300 milijonų dolerių. Be to, laive buvo nemažai ir asmeninių turtingų keleivių brangenybių. Po „Titaniko“ žūties laikraščiuose buvo rašoma apie nesuskaičiuojamas brangenybes, saugotas laivo seifuose. Pačiomis garsiausiomis vertybėmis, kurios buvo „Titanike“, yra Egipto mumija, Omaro Chajamo prabangiai įrištas rankraštis ir didžiulis daugiau kaip 300 karatų sveriantis deimantas. Apie šias brangenybes pasakojama daugybė legendų, tarp jų yra tokių, kurios susijusios su laivo žūtimi (paranormal.lt).

Džeimso Kamerono (James Cameron) filme „Titanikas“ beveik viskas atitinka tikrovę, su kiekvienu parodytu daiktu yra susijusi kokia nors istorija. Filme panaudota medžiaga iš „Titaniko“ povandeninio filmavimo, laivo interjeras atkurtas iki smulkmenų. Netgi filme rodomas deimantas turi savo prototipą. Pagrindinė filmo veikėja, kurią vaidino anglų aktorė Keitė Vinslet (Kate Winslet), nešiojo brangų vėrinį,
padovanotą jai jaunikio. Pati didžiausia šio vėrinio vertybė buvo labai didelis tamsiai mėlynos spalvos deimantas, įtvirtintas širdies formos apsode, kuris vadinosi „Vandenyno širdis“.

Ar realybėje egzistavo vėrinys, kurį buvo pasikabinusi filmo herojė? Deimanto „Vandenyno širdis“ egzistavimo faktas sukėlė nemažai ginčų. Ir visa tai dėl neįprastos brangakmenio spalvos. Labai retai pasitaiko aptikti sodriai mėlynos spalvos deimantus. Ir ginčai susiję ne tik su spalva, bet ir su deimanto dydžiu. Šios dvi paminėtos savybės - didžiulės brangakmenio vertės garantas. Baigiamasis aspektas - tai deimanto apsodo forma. J apvalios širdies formos apsodus buvo tvirtinami tik tikrai labai vertingi deimantai. Brangakmenis, kaip du vandens lašai panašus į „Vandenyno širdį“, 1995 metais buvo parduotas Christie's aukcione Londone. Mėlynos spalvos brangakmenis buvo širdies formos apsode. Parduodamas deimantas svėrė 13,75 karato. Nežinomas kolekcionierius už šią brangenybę nepagailėjo 7,791 milijono dolerių. Tiesa, filme „Titanikas“ deimantas buvo žymiai didesnis - 350 karatų. Panašu, kad filme buvo parodyta prasimanytas brangakmenis, o iš tikrųjų jo nebuvo...

Deimantai su ryškia sodria spalva gamtoje aptinkami labai retai, juo labiau tokio dydžio. Deimantų, kurių atspalvyje yra netgi silpnas atspalvis, vertė žymiai išauga. Deimantų su atspalviu kainos didėja, priklausomai nuo atspalvio: žalias, raudonas, rožinis, mėlynas. Tai taikoma būtent puikios kokybės ir sodrios spalvos brangakmeniams, būtent tokiam, koks parodytas filme „Titanikas“. Širdies formos apsodai taip pat buvo naudojami tik labai retiems deimantams. Paprastai briliantai nušlifuojami taip, kad įgautų apvalią formą.

XVI amžiaus pradžioje Indijoje aptiktas šis brangakmenis įveikė jūras ir žemynus, kol pateko į JAV ir buvo perduotas Smitsono institutui. Per tą laiką Houpo deimantas (taip pavadintas britų aristokrato Henrio Filipo Houpo, kuriam atiteko 1839 metais, vardu) pabuvojo daugelio garsenybių, karalių ir bankininkų rankose, jis buvo ne kartą pagrobtas ir vėl surastas, tačiau ne visa tai jį padarė garsiu. Šio deimanto savininkai dažnai patirdavo nelaimes ir netektis.

Brangakmenio istorija prasideda XVII amžiaus viduryje, kai prancūzų pirklys Žanas Batistas Tavernjė į Versalio rūmus iš Indijos atgabeno 115 karatų sveriantį mėlyną deimantą.

Vienos kelionės į Indiją metu prie Tavernjė priėjo į vergą panašus žmogus ir pasisiūlė parduoti deimantą. Iš išorės šis brangakmenis priminė safyrą, tačiau geriau apžiūrėjęs Tavernjė suprato, kad tai yra ypač retas mėlynas deimantas, kurio masė 112 3/16 karato (apie 115 karatų pagal dabartinį matavimą). Šis akmuo buvo nemokšiškai nušlifuotas ir jo forma priminė trikampį. Iš pradžių šis akmuo buvo naudojamas kaip atributas aukojimo apeigose, keturis amžius buvo apšlakstomas žmonių ir gyvūnų krauju, o vėliau buvo inkrustuotas į vienos indų dievybės statulos kaktą. Pagal vieną versiją tai buvo deivės Sytos statula, pagal kitą - dievo Šyvos. Legendoje pasakojama, kad būtent po deimanto pagrobimo jį ištiko aukštųjų jėgų prakeiksmas.

Sis deimantas, greičiausiai, buvo aptiktas Koluro radimvietėje Golkonde (Indijoje). Jo unikalumas pasireiškė tuo, kad tokio dydžio ir spalvos brangakmeniai aptinkami ypač retai. Šį sėkmingą pirkinį prekeivis pavadino savo vardu - Tavernjė deimantu.

Tavernjė deimantą iš Indijos kontrabanda išgabeno 1668 metais ir pardavė jį karaliui Liudvikui XIV. Karaliaus juvelyras iš jo pagamino keletą mažesnių brangakmenių, vienas iš kurių, sveriantis 69 karatus, puošė Liudviko XV karališkąjį pakabuką su Aukso vilnos ordinu. Po to, kai vienas brangakmenis buvo inkrustuotas į karūną, jis buvo pradėtas vadinti „Prancūzijos karūnos mėlynuoju deimantu“ arba paprasčiau -„mėlynuoju prancūzu“.

Likusios po supjaustymo kitos deimanto dalys atiteko įvairiems savininkams ir pasklido po įvairias šalis.

Pagrindinis deimantas vėliau atiteko Liudviko XVI žmonai Marijai Antuanetei. 1792 metais revoliucijos metu deimantas iš rūmų buvo pavogtas.

1792 metais prasidėjus revoliucijai Prancūzijoje karaliaus šeimai buvo skirtas namų areštas, o į rūmus pateko vagys, kurie pavogė daug brangenybių, tarp kurių buvo ir mėlynasis deimantas. Po šio įvykio deimantas iš akiračio dingo ir vėl pasirodė tik po 20-ies metų, t. y. 1812 metų rugsėjo mėnesį. Deimantui buvo suteikta kita forma, jis svėrė jau tik 44,50 karato (tiesa, vėliau paaiškėjo, jog tikrasis deimanto svoris yra 45,52 karato). Deimanto savininku buvo pirklys iš Londono Danielis Eliasonas. Įdomu tai, kad beveik iš karto kilo įtarimai, jog pasirodęs mėlynasis deimantas yra ne kas kita, o „mėlynasis prancūzas“, juo labiau, kad jis pasirodė būtent tuomet, kai baigėsi nusikaltimo senaties terminas. Šiuo metu laikoma, kad šis faktas yra įrodytas.

Kai kuriais duomenimis brangakmenį įsigijo Anglijos karalius Jurgis IV, po kurio mirties 1830 metais deimantas buvo parduotas.

Turtingas bankininkas ir aistringas brangenybių kolekcininkas Henris Filipas Houpas (Henry Philip Hope) retą 45,5 karatų svorio deimantą įsigijo aukcione už 18000 svarų sterlingų. Kaip paaiškėjo, šis brangakmenis buvo gautas, supjausčius karališkąjį deimantą. Nuo to laiko akmuo imtas vadinti Houpo deimantu.

Deimantas Houpų šeimai priklausė iki 1901 metų, kai Lordas Frensis Houpas (Lord Francis Hope), Henrio Filipo Houpo proanūkis, gavo Didžitosios Britanijos Kanclerio teismo leidimą parduoti deimantą ir už gautus pinigus apmokėti daugybę skolų, kurias įsiskolino, lošdamas kortomis. Pagal vieną versiją deimantas buvo parduotas turkų sultonui. Nepaprastas deimantas ėmė keliauti iš vienų rankų į kitas, kol jį už didžiulę 550 tūkstančių frankų sumą nupirko juvelyras Pjeras Kartje (Pierre Cartier). Manoma, kad būtent jis ėmė skleisti gandus apie akmens prakeiksmą, atnešantį nelaimę visiems jo šeimininkams.

Pjero Kartjė tikslas, kaip ir bet kurio kito prekeivio, buvo kuo brangiau parduoti Houpo deimantą. Kartjė mėlynąjį deimantą įstatė į koljė. Geriausiais pirkėjais tuo metu buvo išpaikinti aristokratai, todėl ir buvo sugalvota legenda apie akmens prakeiksmą, siekiant atkreipti potencialių pirkėjų dėmesį. Beje, netgi skeptiškai priimant legendą, reikia pripažinti, jog šio akmens savininkai neretai patirdavo įvairių nemalonumų, netgi žūdavo.

Versijos apie prakeiktą deimantą šalininkai primena, kad akmuo, iš kurio jis buvo išgautas, į Europą pateko kartu su maru, nusinešusiu daugybės žmonių gyvybes. Taip pat pažymimas faktas, kad deimantą nešiojusi Marija Antuanetė savo galvos neteko ant ešafoto, o jos draugė princesė Lambela, nešiojusį papuošalą po karalienės mirties, taip pat buvo nužudyta. Siaubingi įvykiai, ištinkantys brangakmenio savininkus, nesibaigė ir tuomet, kai supjaustytas akmuo pateko Henriui Houpui. Jo sūnus buvo nunuodytas, o anūkas neteko teisėto palikimo.

Garsi aukštuomenės dama iš Vašingtono Evelina Volš Maklin (Evalyn Walsh McLean), pirmą kartą pamačiusi deimantą, juo nelabai susidomėjo. Pjeras Kartjė, įkomponavęs deimantą į įspūdingą koljė, įkalbėjo Maklin papuošalą išsinuomoti, kad galėtų pasipuikuoti per savaitgalį rengiamą aukštuomenės balių. Netrukus Maklin įsigijo papuošalą ir taip jį pamėgo, jog beveik niekada nenusiimdavo.

Evelina Maklin buvo paskutiniąja brangakmenio šeimininke, po jos mirties Houpo deimantas buvo parduotas juvelyrui Hariui Vinstonui (Harry Winston) skoloms sumokėti. Šis juvelyras per savo gyvenimą spėjo nupirkti 60 pačių garsiausių deimantų iš 300 brangakmenių sąrašo, todėl Houpo deimanto įsigijimas tik dar labiau sutvirtino jo pirmaujančią poziciją juvelyrų pasaulyje (dėl brangenybių, kurių savininkas buvo Vinstonas, draudėjai uždraudė fotografuoti jo veidą).

Haris Vinstonas neretai rengdavo įvairius labdaros renginius, netgi organizavo brangakmenių turą po Jungtines Valstijas, per kurį apie Houpo deimantą sužinojo pusė Amerikos. 1958 metų lapkričio mėnesį Vinstonas nusprendė perduoti Houpo deimantą Amerikos tautai ir perdavė jį Smitsono institutui. Perdavimui pasirinko labai neįprastą būdą, pasiuntęs deimantą kaip paprasčiausią siuntinį paštu. Nuo to laiko deimantas saugomas institute ir yra pačiu svarbiausiu jo eksponatu.

Panašu, kad būtent Houpo deimantas tapo „Vandenyno širdies“ iš filmo „Titanikas“ prototipu.

Pagal kitą versiją „Vandenyno širdies“ prototipas buvo parduotas 1995 metais Cristie‘s aukcione Londone. Šis deimantas svėrė 13,75 karato, o už jį sumokėta suma buvo 7,791 milijono dolerių, t. y. po 565 tūkstančius dolerių už karatą.

Tokiu būdu, gemologijos - mokslo apie brangiuosius akmenis - požiūriu, deimante „Vandenyno širdis“ apjungtos visos tos savybės, kurios užtikrina jo didžiulę vertę:

- unikali sodri mėlyna spalva;

- širdies formos, o ne apskritas, kaip įprasta, apsodas;

- miniatiūrinis prototipas, kuris suteikia filmui didelį tikrumo įspūdį.

Tačiau, nors ir kokios populiarios versijos būtų, jos neatlaiko jokios kritikos. Kaip jau minėta, retas deimantas saugomas Smitsono instituto Gamtos istorijos muziejuje Vašingtone, kuriam deimantą 1958 metais perdavė amerikiečių juvelyras Haris Vinstonas. Jeigu deimantas būtų iškeltas iš vandenyno dugno, kur ilsisi „Titanikas“, apie tai žinotų visas pasaulis, todėl galima tiksliai pasakyti, kad laive šio deimanto nebuvo.