Tikrai keistas efektas, kai bitės skrenda virš veidrodžio

1963 m. austrų entomologas Herbertas Heranas (Herbert Heran) ir vokiečių elgsenos mokslininkas Martinas Lindaueris (Martin Lindauer) pastebėjo, kad medunešės bitės ore skraido ypatingai.

Kai atrinktos bitės buvo apmokytos skristi virš ežero, jos sugebėdavo nuskristi į kitą krantą tik tuo atveju, jei vandens paviršiuje būdavo bangų ir raibulių.

Jei ežeras buvo veidrodiškai lygus, vabzdžiai staiga prarasdavo aukštį, kol galva atsitrenkdavo į skystai atrodantį stiklą.

Tuo metu šie rezultatai patvirtino mintį, kad medunešės bitės skrydžio metu naudojasi vizualiniais signalais, o vėlesnis tyrimas dabar papildė įdomų šių talentingų mažų aeronautų skraidymo strategijų supratimą.

Atkartodami 1963 m. eksperimentą, nors ir etiškesniu būdu, mokslininkai įrodė, kad medunešės bitės, norėdamos reguliuoti savo skrydžio aukštį, stebi po jomis skriejančią žemę.

Eksperimentai vyko lauke įrengtame 220 cm ilgio stačiakampio formos tunelyje, kurio lubos ir grindys buvo uždengtos veidrodžiais, kad atrodytų kaip paprastos senos sienos.

Kai visi veidrodžiai buvo uždengti, bitės paprastai skrisdavo iš vienos tunelio pusės į kitoje pusėje esantį saldumyną, išlaikydamos beveik pastovų aukštį.

Atitraukus lubas ir atidengus veidrodį, kuris, atrodo, padvigubino tunelio aukštį, bitės lengvai perskrisdavo.

Tačiau kai grindys tapo veidrodžiu, todėl žemė atrodė dvigubai toliau, prasidėjo griūtys. Bitės pradėdavo skristi įprastai, bet maždaug po 40 cm skrydžio jų aukštis imdavo mažėti, kol vabzdžiai atsitrenkdavo į stiklinį dugną.

Kai ir lubos, ir grindys buvo veidrodžiai, sudarantys lygiagrečią begalinių sienų porą, bitės pradėdavo prarasti aukštį, nuskridusios vos 8 cm, ir netrukus atsitrenkdavo į žemę.

Tyrimo rezultatai labai panašūs į erdvinę dezorientaciją, kuri kartais ištinka žmones aviatorius. Kai pilotai nemato ant žemės esančio greičio, jiems sunku išlaikyti aukštį.

Net "kapinių spiralės" metu žmogaus pojūčiai gali mus apgauti ir priversti manyti, kad vis dar skrendame horizontaliai. Štai kodėl lėktuvo prietaisai yra tokie svarbūs; jie padeda mums įveikti erdvines iliuzijas ir išlaikyti orlaivį aukštyje net tada, kai ant žemės ar vandens apačioje nėra jokios tekstūros ar šešėlio.

Deja, medunešės bitės neturi tokios atsarginės sistemos, kuri joms padėtų. Net kai veidrodinės grindys egzistavo tik antroje tunelio pusėje, jų tolygų skrydį iš pirmosios pusės staiga nutraukdavo dramatiškas kritimas.

"Įdomu tai, kad mūsų dvigubo veidrodžio sąlyga leido priartėti prie skrydžio sąlygų po atviru dangumi virš ramaus vandens paviršiaus, kurias naudojo [Heranas ir Lindaueris]", - rašo naujojo tyrimo autoriai.

"Mūsų rezultatai sutampa su jų rezultatais tiek, kiek medunešės bitės praranda aukštį nesant ventralinio optinio srauto."

Trumpai tariant, atrodo, kad bitės, norėdamos išlaikyti aukštį, naudojasi vizualiniais požymiais ant žemės, o ne vizualiniais požymiais iš viršaus danguje.

Kai žemė nebesuteikia vabzdžiams tinkamo atskaitos taško, tyrėjai mano, kad jos leidžiasi žemyn, kad pamatytų, ar gali atgauti "ventralinį optinį srautą".

Manydami, kad jis yra toliau, nei yra, jie galiausiai atsitrenkia į žemę.

Jei eksperimente dalyvavusioms bitėms būtų buvęs suteiktas platesnis regos laukas, jos tikriausiai būtų galėjusios pasinaudoti kitais aplink esančiais ženklais, padedančiais išlaikyti aukštį. Tačiau skrisdami per didelį, ramų ežerą ar uždarą tunelį vabzdžiai gali naudotis tik keliomis alternatyvomis, kad nustatytų savo aukštį.

Įdomu tai, kad panašaus eksperimento metu buvo nustatyta, jog vaisinės muselės nenaudoja ventralinio optinio srauto savo aukščiui kontroliuoti. Todėl skirtingos rūšys gali naudoti skirtingus būdus skrydžiui palaikyti.

Dideliame aukštyje žmonėms dažnai liepiama nežiūrėti žemyn, nes bijoma nukristi. Tačiau jei tų pačių nurodymų laikytųsi bitė, jos kritimas būtų neišvengiamas.

Tyrimas paskelbtas žurnale "Biology Letters".