Nustatyta, kad viduramžių britas sirgo raupsais ir osteosarkoma

Britų mokslininkai ištyrė palaikus, rastus kasinėjant viduramžių leprozariumo nekropolį. Paaiškėjo, kad jie priklausė 26-35 metų vyrui, mirusiam 1229-1290 m. Ištyrus kaulus ir atlikus DNR analizę paaiškėjo, kad jis sirgo osteosarkoma ir raupais. Apie tai rašoma žurnale "European Journal of Clinical Microbiology & Infectious Diseases" paskelbtame straipsnyje.

Leprax (raupsai) žinomi nuo seniausių laikų ir minimi ankstyvųjų civilizacijų rašytiniuose šaltiniuose. Tai lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia Mycobacterium leprae arba M. Lepromatozė. Atrodo, kad pirmieji ligos židiniai atsirado Pietryčių Azijoje, iš kur ji išplito į Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką. Senovės egiptiečių papirusuose lepra minima jau XIII a. pr. m. e. pabaigoje, valdant faraonui Merneptahui.

Viduramžiais raupsai plačiai paplito Europoje. Vien Anglijoje veikė daugiau kaip 300 leprozoriumų, daugiausia jų buvo atrasta XII-XIII amžiuje. Mokslininkai iškėlė įvairių hipotezių, kodėl taip atsitiko. Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai infekcijos plitimą sieja su kryžiaus žygiais, piligrimais ar vikingais. Yra ir neįprastų hipotezių, pavyzdžiui, britų mokslininkai dėl raupų plitimo kaltina paprastąją voverę (Sciurus vulgaris). Nors Pasaulio sveikatos organizacija raupsus dabar laiko užmiršta liga, daugelyje regionų, pavyzdžiui, Indijoje, Brazilijoje ir Mianmare, užregistruota daug raupsų atvejų. Pavieniai atvejai žinomi ir Rusijoje: pavyzdžiui, 2020 m. buvo nustatyti šeši raupsuotieji.

Dešiniojo blauzdikaulio nuotrauka ir rentgenograma su osteosarkomos sukeltais pažeidimais

Londono universitetinio koledžo Archeologijos instituto darbuotojas Garrardas Cole'as kartu su kolegomis iš Didžiosios Britanijos ištyrė vyro palaikus, kuriuos archeologai rado 2000 m. kasinėdami nekropolį viduramžių Šv.Marijos Magdalietės leprozoriume netoli Anglijos Vinčesterio miesto. Tai, kad jo kapas buvo netoli koplyčios sienų, leido tyrėjams daryti prielaidą, kad šis vyras nebuvo paprastas žmogus. Pagal dubens ir kaukolės kaulus mokslininkai nustatė, kad palaikai priklausė vyrui, mirusiam tarp 26 ir 35 metų. Šlaunikaulio kaulo ilgis rodo, kad vyras, būdamas gyvas, buvo maždaug 169 ± 3 cm ūgio.

Mokslininkai iš šlaunikaulio kaulo paėmė apie vieną gramą audinio radiokarboninei analizei, kuri parodė, kad vyras mirė apie 1229-1290 m. po Kr. Atlikus paleopatologinį tyrimą nustatyta, kad asmuo sirgo osteosarkoma (piktybiniu kaulų naviku), sukėlusia didelius dešiniojo blauzdikaulio ir šeivikaulio degeneracinius pakitimus, taip pat raupsais.

Norėdami įsitikinti, kad diagnozė teisinga, mokslininkai atliko DNR tyrimus. Atlikus genetinį tyrimą patvirtinta, kad tai buvo vyriškos lyties asmuo. Be to, mokslininkai rado įtikinamų įrodymų, kad jis sirgo raupsais. SNP genotipo nustatymas parodė, kad M. leprae genomas priklausė 3I klodui - vienai iš dviejų pagrindinių linijų (kartu su 2F), paplitusių viduramžiais Britų salose.
Anksčiau N + 1 pranešė, kad Anglijos raupsuotųjų nekropolyje rasta nevietinių asmenų palaikų. Be to, mokslininkai nustatė, kad viduramžių Anglijoje raupsais sergantys ligoniai buvo maitinami prastos kokybės mėsa.

P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.