Antikristas: daugiau nei žmogus

Egzistuoja vienas tamsybių valdovas, priklausantis pačiai baisiausiai kunigaikštysčių kategorijai. Jis jau taip seniai tikinčiųjų toleruojamas, jog bažnyčioje jo įtaka laikoma visiškai normaliu reiškiniu. Ši velniška būtybė - tai Antikristo dvasia. Ši dvasia pasireiškia ten, kur yra atvirai persekiojama tikroji krikščionybė. Tai demonas, kurio prigimtis yra grynai religinė. Ši dvasia priešinasi, tvirtai išstodama prieš vykstantį Jėzaus Kristaus bažnyčios atstatymą.

Koks šio demono vardas, toks jis ir yra. Jis yra „anti“ arba „esantis prieš“ Kristų. Ši kunigaikštystė pasitelkia tokius demonus-jėgas, kaip Pavydas, Baimė, Neatlaidumas, Ambicija - ar šiaip visa tai, ko prireikia, kad vietinė bažnyčia išliktų nepriklausoma ir nepasidarytų „ginkluotu ir pavojingu“, vieningu Kristaus kūnu.

Labai lengva savo aiškinimus apie Antikristą suvesti į vieną konkretų personažą, kuris bus apreikštas prieš pat Kristaus sugrįžimą. Ir iš tiesų, dauguma krikščionių sutinka, jog, laikams einant į pabaigą, iš tiesų pakils toks žmogus. Šis asmuo yra „prieštarautojas, kuris išaukština save prieš visa, kas vadinama Dievu ar garbinama, ir pats sėdasi kaip Dievas Dievo šventykloje, rodydamas save esant Dievu“ (2 Tesalonikiečiams 2, 4). Tačiau jei Antikristas yra būtent toks savo žmogišku, apreikštu pavidalu, vadinasi, taip pat galima apibūdinti Antikristo dvasios prigimtį arba esmę ir jos nematomu pavidalu.

Antikristo dvasia bažnyčioje plačiai paplitusi jau nuo pat pirmojo amžiaus. Apaštalas Jonas aiškiai sako, jog pirmame amžiuje buvo „daug antikristų“. Jonas rašė: „Vaikeliai, tai paskutinė valanda. Kaip esate girdėję, kad ateis antikristas, tai jau dabar pasirodė daug antikristų. Iš to sprendžiame, jog tai paskutinė valanda“ (1 Jono 2, 18). Palyginę šią eilutę su 2 Tesalonikiečiams 2, 4, galime matyti, jog mūsų termino „antikristas“ supratimas yra labai siauras ir apsiriboja vienu žmogumi, kuris pakils kažkada ateityje. O Jonas sako: „jau dabar pasirodė daug antikristų“.

Labai svarbu suvokti ir tai, jog čia Jonas kalba apie tuos žmones, kurie kažkada jau yra buvę vieningos, vieno miesto krikščionių bendruomenės nariais. Apaštalas sako, jog „Jie yra išėję iš mūsų, tačiau nėra mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis“ (1 Jono 2, 19).

Kas motyvavo šias suklaidintas sielas? Kiek vėliau savo laiške apaštalas Jonas aiškina, jog tai buvo Antikristo dvasia. Ketvirtame skyriuje jis užrašė: „…kiekviena dvasia, kuri neišpažįsta Jėzaus Kristaus kūne atėjusio, nėra iš Dievo. Tokia - iš antikristo, apie kurį girdėjote, kad jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje“ (1 Jono 4, 3). Šioje vietoje Jonas aiškiai kalba apie Antikristo dvasią, kuri, kaip Jono anksčiau minėta, jau ir anksčiau buvo pasaulyje.

Jonas šią dvasią apibūdina kaip tą, kuri neišpažįsta Jėzaus. Pirmame amžiuje gyvenusiam šventajam “išpažinti Jėzų” reiškė kur kas daugiau nei vien tik Jo vardo paminėjimą maldos pabaigoje. Jam tai reikšdavo kalbėti, demonstruojant vienybę su Juo ir leidžiant Jo Dvasiai apsireikšti (žr. Mato 10, 32). Jie išpažindavo Asmenį Jėzų, o ne vien tik vardą “Jėzus”. Kristus būdavo apreiškiamas per jų nuostatas - per meilę, atsidavimą ir pasiaukojimą.

Kitoje eilutėje Jonas aiškina antikristo dvasios prigimtį.
Iš to pažįstame tiesos dvasią ir klaidos dvasią. Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė (1 Jono 4, 6-8).

Tiesos dvasią nuo klaidos dvasios - arba dar konkrečiau, Kristaus Dvasią nuo Antikristo dvasios - mes galime atskirti pagal Kristaus meilės saiką, esantį tam tikrame asmenyje arba bažnyčioje. Jonas sako, jog “kas nemyli, tas nepažįsta Dievo”. Bažnyčia arba asmenys, manantys, jog Dievas yra jais visiškai patenkintas, nors jie patys nevaikšto meilėje, iš tiesų gali tarnauti Antikristo dvasiai. Krikščionys turi būti atpažįstami iš “savo meilės”, o ne savo teologijos. (Jono 13, 35) Rašydamas apie tiesą ir klaidą, Jonas labai specifiškai kalba apie Antikristo dvasią ir mūsų atvirumą jai per tas bažnyčios nuostatas, kuriose nėra meilės.

Antikristo iškėlimas aikštėn yra žymiai subtilesnis ir labiau griaunantis nei tai, kas gali įvykti atvirai apsireiškus “nuodėmės žmogui”. Antikristo dvasia užkietina širdį, neleisdama jai pamilti. Ji puoselėja tokias nuostatas, kaip neatlaidumas, jo paveiktus žmones priversdama atskilti nuo bažnyčios dėl įvairiausios kritikos ar nežymių skirtumų mokyme. Ji ir yra tasai “galiūnas”, stovintis už daugelio bažnyčių skilimų.

Sekimas Kristumi kviečia mus priimti atleidimą ir meilę kaip gyvenimo būdą. Pateisinti neatlaidumą, susiskaldymą bei savanaudiškas ambicijas yra tiesiog “antikristiška”. Antikristo dvasia slėpsis po pačiais įvairiausiais dalykais, tačiau tie dalykai yra tik įrankiai, kuriuos ši kunigaikštystė naudoja tam, kad suskaldytų bažnyčią.

Antikristo dvasia yra dvasia, nusistačiusi prieš Kristų. Ji nusistačiusi prieš meilę, prieš atleidimą, prieš susitaikymą! Ši kunigaikštystė labiau nei bet kuri kita stengiasi, kad geros bažnyčios tarpusavyje būtų susiskaldę.

Antikristas yra tikrasis daugelio bažnyčios skilimų šaltinis. Iš tiesų, jeigu, vietoj meldęsi už įvairiausius skubius klausimus, jūs pradėsite melstis būtent prieš šią dvasią, jūs tikrai išvengsite daugelio bažnyčios skilimų. Čia turime būti ypatingai atsargūs ir pamatuoti, kiek stipriai laikomės savo idėjų bei kritikos. Jei mūsų mintys pasiaukština tiek, kad Dievas nebegali mūsų pataisyti, mes neišvengiamai tapsime Antikristo dvasios taikiniu. Atminkite, Antikristo dvasia kaip matinį stiklą gali panaudoti bet ką - pavydą, baimę ar net bažnyčios tualetų spalvą. Kaip ten bebūtų, pagrindinė daugelio skilimų priežastis būna ta, jog krikščionys paprasčiausiai pasiduoda ne Dvasiai ir ne Jėzaus Kristaus mokymui, bet kitiems dalykams. Susitaikymas gali ateiti į bet kokią situaciją, jei tik sugrįžtama prie Jėzaus žodžių. Jei tik visos šalys sutartinai atsiduos Jam, netrukus po to ateis ir meilė, ir pergalė.

Krikščionybė be Antikristo įtakos

Yra daugybė įvairiausių būdų, kaip Antikristo dvasia siekia dėtis Dievu - pavyzdžiui, Naujojo amžiaus judėjimas (New Age), komunizmas ir t.t. ir pan. Tačiau yra dar vienas labai unikalus būdas, kai ši dvasia dedasi Dievu pačioje Bažnyčioje. Kaip žinome, kiekvienas žmogus natūraliai jaučia tam tikrą pagarbią baimę mirčiai. Antikristui puikiai pavyko panaudoti šį reiškinį, priverčiant ištisas kongregacijas mirties iškilmingumą laikyti tikrąja pagarba Dievui. Visagalis nėra mirusiųjų Dievas. Jis yra gyvųjų Dievas, ir tikrą pagarbą Jam visuomet lydės šventa baimė, džiaugsmas ir padėka. Antikristą iškart atpažinsite kongregacijoje, kurioje mirties atmosfera laikoma pagarboje. Toji atmosfera nėra pripildyta šventumu. Ten juntama tik tuštuma. Tai tas pats kvapsnis, kuris dvelkia tuščiuose laidojimo namuose. Antikristas laikysis užsisėdęs ant tokios bažnyčios žmonių, skleisdamas savo šaltumo aurą, kuri tiesiogine prasme pripildys atmosferą visame bažnyčios pastate.

Kai Šventoji Dvasia pirmą kartą mums apreiškė šią būtybę, mes labai aiškiai pamatėme, kaip smarkiai ji buvo iškraipiusi mūsų pamatines krikščionybės sampratas. Dar daugiau, antikristiško mąstymo tvirtovė netgi tapo “priimtina” būkle bažnyčioje. Ši dvasia taip sugebėjo įslinkti į “Dievo šventyklą” - visuotinę, tačiau susiskaldžiusią miesto bažnyčią - jog daugeliui kongregacijų ir daugeliui tikinčiųjų ji sugeba “rodyti save esant Dievu” (žr. 2 Tesalonikiečiams 2, 4).

Mums tapo akivaizdu, jog ši kunigaikštystė siekia “išaukštinti save prieš visa, kas vadinama Dievu”. Kai pradėjome apie tai mokyti žmones, mūsų žodžiai atsimušdavo lyg į kokią sieną. Buvome sutikti su didžiausiu pasipriešinimu. Atrodė tarytum žmones būtų dengusi kokia uždanga. Tada mes ieškojome Viešpaties ir po keleto dienų, prieš pat nubundant, Šventoji Dvasia suteikė įžvalgumą, kurio mums taip trūko. Ji apšvietė mums pačius pirmuosius 2 Tesaloniekiečiams 2, 4 žodžius - “prieštarautojas (angl.: jis priešinasi)”.

Antikristo dvasia priešinasi tiesai tiesiogine prasme, ir ypač tai šviežiai tiesai, kuri atskleidžia jos prigimtį. Ji priešinasi bet kokiam Kristaus kūno poslinkiui gyvenimo link. Jei bažnyčiose, kur vyrauja Antikristas, nuskamba koks nors pamokslininką palaikantis “amen”, ši dvasia bemat meta nirtulingą žvilgsnį per veidus tų, kurių protai yra jos tvirtovės.

Perpratę Antikristo dvasią, mes galėsime sėkmingiau su ja kariauti. Mūsų užtarėjai ėmė melstis prieš šios dvasios įtaką mūsų šalyje. Neprabėgus nė savaitei, aš bei dar penki pastoriai, o taip pat ir keletas nebažnytinių tarnavimų, susitikome ir nutarėme reguliariai susitikinėti savaitinei užtarimo maldai vienas kito bažnyčioje. Po trejeto mėnesių mūsų skaičius padvigubėjo ir nuo to laiko nenustoja augęs. Dėl ko taip nutiko? Užtarėjai atpažino ir surišo Antikristo dvasią. Netrukus visą bendruomenę užplūdo dieviškas troškimas susiburti drauge ir melstis kartu su kitais pastoriais.

Kaip suprasti miesto bažnyčią

Dievas bažnytinę bendruomenę mato kaip vieną kūną susilydžiusį draugėn Kristaus meilės ugnyje. Jis trokšta, kad mes drauge melstumės, dirbtume ir statytume savo bažnyčias Jo Karalystės Dvasioje. Niekas kitas vietinio mūšio neišmano geriau kaip vietinių bažnyčių pastoriai. Kreipdamasis į bažnyčias Jono Apreiškime, Jėzus kalbėjo kiekvienai bažnyčiai individualiai, kadangi kiekviena bažnyčia susiduria su savomis, tik tam regionui būdingomis kovomis. Jėzus nepasakė: “Tokiai ir tokiai bažnyčiai, kurios centrinis biuras įsikūręs Londone”. Ne. Tai buvo vietiniai žmonės, kurie žinojo saviškių poreikius. Kaip tik taip Jėzus į juos ir žiūrėjo.

Prieš priešą pastoriai buvo susivieniję į vieną frontą. Jie jautėsi atsakingi tiek prieš Dievą, tiek vienas prieš kitą - tikra daugumos vienybė bendruomenių lyderių tarpe. Dievo akimis vieninga miesto bažnyčia tokia ir turi būti - laisva nuo pavydo, “avių vogimo” bei asmeninių ambicijų. Ji turi būti vienas kūnas.

Tačiau Antikristui į tipišką krikščionišką mąstymą pavyko prasiskverbti taip giliai, jog jo apgaulės girdisi nuo sakyklų ir yra klausytojų priimamos. Kaip tik dėl šios priežasties jūs ir turite ištvermingai kentėti dėl Kristaus netgi pačių savo bendruomenėje. Tegu jūsų tikėjimas būna didelis, o jūsų kūniškos ambicijos - mažos. Asmeninė ambicija - tai jau Antikristo veikimas ir pavadinimas tvirtovės, kuri mus suskaldė. Neikite pas kitus kupini asmeninių ambicijų. Eikite kaip tarnai. Jei esate pašauktas būti lyderiu, kiti šį pašaukimą jumyse atpažins iš jūsų nuolankumo ir gerų vaisių. Jūsų tarnavimas ateis natūraliai, be savęs išaukštinimo. Atminkite Jėzaus įsakymą: „Taip pat nesivadinkite mokytojais (angl.: lyderiais), nes vienas jūsų Mokytojas (angl.: Lyderis) - Kristus“ (Mato 23, 10). Tiesą sakant, Dievas nekelia lyderių - savo pasekėjuose Jis stengiasi išugdyti tarnus, vyrus ir moteris, kurie drauge melstųsi, kad viskam vadovautų Kristus.

Susitikę su kitų bažnyčių krikščionimis, elkitės kaip tarnai, žiūrėdami, kaip galėtumėte juos palaiminti. Jei esate pastorius, sužinokite kitų pastorių poreikius ir pradėkite melstis už juos. Galbūt kažkam reikia pianisto, o pas jus bažnyčioje groja net du - nusiųskite vieną patarnauti tenai (Luko 3,11). Dauguma pastorių kovoja su labai asmeninėmis baimėmis bei nesaugumo jausmu. Tačiau atėję su Dievo meile, jūs galite nuginkluoti visas jų baimes.

Antikristo dvasia yra „pasaulio valdovas“ (žr. Efeziečiams 6, 12). Jos neišmesi taip paprastai kaip kokio mažesnio demono galios. Galutinė pergalė prieš tokias kunigaikštystes ateina tik teritorijos užėmimo principu - kai vietinės krikščionių bendruomenės mintis užtvindo Kristaus padrąsinimas ir meilė. Pasipriešindami Antikristui, Kristaus kūną matysime išgydytą, o Antikristo dvasią pamintą po mūsų kojomis.

F. Nyčė. Antikristas (ištrauka)

- Nuo kitų mes skiriamės ne tuo, kad mes nebematome jokio Dievo nei istorijoje, nei gamtoje, nei už gamtos, bet tuo, kad mes tai, kas yra garbinama kaip Dievas, jaučiame esant ne „dieviška“, bet apgailėtina, absurdiška, žalinga – ne tik kaip klaidą, bet kaip nusikaltimą gyvenimui… Mes neigiame Dievą kaip Dievą… Jei mums įrodytų šį krikščionių Dievą, mes dar mažiau galėtume juo tikėti. Pagal formulę: deus, qualem Paulus creavit, dei negatio [Dievas, kurį sukūrė Paulius, yra Dievo paneigimas]. Tokia religija kaip krikščionybė, nė vienu punktu nesutampanti su tikrove, griūnanti iškart, kai tikrovė pareiškia savo teises nors vienu punktu, iš tiesų turi mirtinai neapkęsti „pasaulio išminties“, kitaip tariant, mokslo, – ji pritaria visoms priemonėms, kuriomis galima apnuodyti, apšmeižti, apjuodinti dvasios discipliną, skaidrumą ir tvirtumą dvasios sąžinės reikaluose, kilnų dvasios blaivumą ir laisvę. „Tikėjimas“ kaip imperatyvas yra veto prieš mokslą, in praxi melas bet kokia kaina… Paulius suprato, kad melas, „tikėjimas“ buvo būtinas; bažnyčia vėliau suprato Paulių. – „Dievas“, kurį sugalvojo Paulius, „Dievas“, kuris „sugėdina pasaulio išmintį“ (tiksliau – abi didžiąsias visokių prietarų priešininkes – filologiją ir mediciną), iš tiesų yra tik ryžtingas Pauliaus sprendimas savo paties valią pavadinti „Dievu“, thora, – grynai žydiškas dievas. Paulius nori sugėdinti „pasaulio išmintį“: jo priešai yra geri aleksandriškosios mokyklos filologai ir gydytojai; jis skelbia jiems karą. Iš tiesų žmogus, būdamas filologu ir gydytoju, kartu yra ir Antikristas. Filologas kaip tik žvelgia „šventųjų knygų“ įkandin, gydytojas – fiziologinio tipiško krikščionio sugedimo įkandin. Gydytojas sako: „beviltiškas“, filologas – „apgavikas“…