Darington Volsas - Stounhendžo statytojų miestas

Vos už trijų kilometrų nuo visame pasaulyje žinomo statinio Solsberio lygumoje - Stounhendžo, archeologai aptiko didelės akmens amžiaus gyvenvietės liekanas. Ši gyvenvietė buvo pavadinta Darington Volsu (Durrington Walls).

Darington Volsu (Durrington Walls) ©wikipedia.org

Statytojų miestas, kuriame niekas nebadavo

Archeologai po atliktų tyrimų nusprendė, kad gyvenvietė atsirado kaip tik tuo metu, kai buvo statomas Stounhendžas, t.y. III amžiaus pr.m.e. viduryje. Kokie žmonės gyveno šioje gyvenvietėje?

Kasinėjimų vadovas Maikas Parkeris Pirsonas iš Šefildo universiteto yra įsitikinęs, kas Darington Volsas yra Stounhendžo statytojų miestas. Archeologų tyrimai rodo, kad šiame mieste vienu metu gyveno apie 2 tūkstančius žmonių. Šie žmonės mieste gyveno laikinai, jie nuolat keitėsi. Miesto gyventojai nevykdė jokios kitos ūkinės veiklos, o maistas būdavo atgabenamas iš kitų gyvenviečių.

Stounhendžo statytojai negalėjo skųstis maisto trūkumu. Štai ką pasakoja Maikas Pirsonas: „Mes labai atidžiai ištyrinėjome nuo senų laikų išlikusias šiukšlių krūvas. Jose buvo aptikta nebūdingų tam laikotarpiui radinių. Buvo aptikta nevisiškai sudorota jaučio koja. Iš visko sprendžiant, čia niekas nebadavo. Juk alkanas žmogus tikrai neišmestų neapgraužtus kaulus. Šiukšlių turinys liudija apie tai, kad mieste gana dažnai būdavo puotaujama.“

Klano vadovui - pats geriausias namas

Savo miestą Stounhendžo statytojai apsupo didžiuliu apsauginiu kanalu. Kiekvienam ruožui buvo priskirta brigada, kuri atlikdavo darbus nuo pradžios iki pabaigos. Statytojų komandos kaip darbo įrankius naudojo galvijų ragus. Archeologams pavyko aptikti 57 tokius savos gamybos instrumentus. Mokslininkai mano, kad toks skaičius sutampa su mieste ir pačiame Stounhendže dirbusių brigadų, kurių sudėtyje buvo maždaug po 200 žmonių, skaičiumi.

Darington Volse stovėję namai skiriasi vieni nuo kitų. Vienuose namuose gyveno turtingesni gyventojai, kituose - vargšai. Tai reiškia, kad jau tais tolimais laikais visuomenėje buvo socialinė hierarchija. Visi namai buvo mediniai, apvalūs ir apie 5 m skersmens. Pats patogiausias ir tvirčiausias namas priklausė klano vadovui, kuris vadovavo statybai.

Puotos žiemos metu

Labai keista tai, kad suakmenėjusiose šiukšlėse, kurias tiria mokslininkai, nėra tokioms gyvenvietėms būdingų darbo įrankių - akmeninių peilių, kirvių, gremžtukų... Tai leidžia daryti išvadą, kad miesto gyventojai neaugino jokių gyvūnų. Tačiau kiaulių ir galvijų kaulų (beje, nevisiškai nuvalgytų) - kiek tik nori. Sprendžiant iš to, kad kiaulių kaulai priklausė maždaug 9 mėn. amžiaus kiaulėms, galima daryti išvadą, kad ypač daug gyventojų statytojų mieste atsirasdavo sausio ir vasario mėnesiais, nes kiaulės paršiuojasi paprastai balandžio ir gegužės mėnesiais. Kas taip traukė žmones į šias vietas? Gal pavasarį į Stounhendžo statybą patraukdavo Pietų Anglijos gyventojai tam, kad padėtų šventyklos statytojams?

Archeologams pavyko nustatyti, kad žiemomis Darington Volse vykdavo didžiulė šventė, kurios dalyviai į ją atsigabendavo neseniai mirusių giminaičių kūnus. Po gausių vaišių jie numirėlius suguldydavo į valtis, kurias nuplukdydavo Eivono upe prie Stounhendžo. Ten mirusieji būdavo sudeginami kartu su valtimis.

Tiesa, prieš gerus 4 dešimtmečius šiose vietovėse archeologams pavyko aptikti statinių kompleksą, kuris primena Stounhendžą. Tik šiame komplekse statiniai buvo mediniai. Skirtingai nuo savo akmeninio „brolio“, šis kompleksas buvo orientuotas ne į Saulės nusileidimo tašką žiemos saulėgrįžos dieną, bet į Saulės patekėjimo tašką. Medinis statinys buvo naudojamas kaip astronominis kompleksas.