Atlantidos valdovai, Minotauro nuotakos ir kitos paslaptys, kurias saugo senieji Knoso rūmai

Kai archeologas Arturas Evansas Kretos saloje netoli dabartinio Herakliono aptiko rūmų liekanas, jis nusprendė, kad rado legendinio Kretos karaliaus Mino buveinę ir labirintą, kur kažkada klaidžiojo baisusis Minotauras. Kasinėjimai parodė, kad Kretoje egzistavo išsivysčiusi civilizacija, ji senesnė už senovės graikų civilizaciją tūkstančiu ar net tūkstančiais metų. Civilizacija, kurią sunaikino potvynis, kaip ir legendinę Atlantidą...

Paslaptingas simbolis ant rūmų sienos.

Tolesnių tyrinėjimų rezultatai tiesiog pribloškė. Gali būti, kad Kretos civilizacija (Evansas siūlė vadinti ją Mino civilizacija, jau minėto karaliaus garbei) vystėsi nepaprastu būdu - jokių užuominų j fortifikacinius statinius ar karinį laivyną. Tačiau ši valstybė egzistavo jūros prekybinių kelių sankirtoje ir gyvavo ne tik dėl dosnios gamtos dovanų, bet ir dėl prekybos! Kai kurios freskos vaizduoja juodaodžių karių būrius. Tai leidžia daryti išvadas apie tamprius Kretos jūrinius ryšius su Afrikos valstybėmis. Kai kurie tyrinėtojai laiko Mino civilizaciją matriarcha-line - tai rodo daug deivių figūrėlių: ir skulptūrų, ir piešinių. Archeologė Marija Gimbutas taip pat tvirtino, kad ypatingą pagarbą moterims rodo visur matomi lelijų ir jaučių galvų, primenančių moterišką reprodukcinę sistemą, atvaizdai. Kretos moterys buvo laisvos, lygios su vyrais, galėjo vadovauti bendruomenei, net praktikavo poliandriją.

Laisvos ir nepriklausomos kretietės.

Senosios Kretos gyventojai buvo puikūs inžinieriai. Knoso rūmuose rasti puikiai suprojektuotų komunikacijų likučiai: sudėtinga ir tobula vandentiekio sistema tiekti geriamą vandenį į rūmus, kanalizacijos sistema su specialiu valymo įrenginiu, ventiliacija ir puikiai įrengti vonios kambariai. Kretos gyventojų įpėdiniai graikai neblogai išmanė architektūros ir inžinerijos reikalus, bet net ir savo klestėjimo laikais jie nepasiekė tokio lygio. Rūmų-labirinto, įrengto nepaprastai aukštu techniniu lygiu, statybas Evansas priskyrė Dedalui,
pildžiusiam karaliaus Mino kaprizus. Mino civilizacijoje buvo labai gerai išvystyti amatai - nuo juvelyrų iki ginklininkų. Kretoje taip pat randami labai seni išnaudoti vario, aukso ir sidabro telkiniai.

Miniečių gyvenimas buvo laimingas ir sėkmingas, o pasaulėžiūra pilna meilės gamtai - apie tai mokslininkams papasakojo Knoso rūmų freskos. Miniečiai mėgo vaizduoti gyvūnus, ypač jūros gyvius - aštuonkojus, žuvis, ungurius ir nesuprantamas būtybes, kurių rūšies mokslininkai įvardinti negali. Ornamentus miniečiai kūrė laisvai ir kartais netvarkingai -nei simetrijos, nei aiškaus ritmo, tarsi ne dailininko ranka, o pati jūra piešė savo vaikus. Jie nusėjo jūros žvaigždėmis ir kriauklėmis “kamares” stiliaus vazas, freskas, keramikos dirbinius, bet pats žinomiausias jūrinis siužetas

- karalienės, kaip spėjama, menėse. Virš įėjimo bangose, lenktyniaudami vienas su kitu, pliuškenasi delfinai. Ši freska įkvėpė rusų dailininką Valentiną Serovą sukurti paveikslą “Europos pagrobimas”.

Delfinus vaizduojanti freska.

Dailininkas jaučio atvaizdą panaudojo neatsitiktinai - šis galingas gyvūnas tikrai buvo garbinamas Kretoje. Daugybė jaučių figūrų ir atskirai vaizduojamų galvų, šalia jų - kirviai labriai puošia rūmų interjerus.

Freska su grifu.

Freska su paukščiais fragmentas.

Freska su beždžione fragmentas.

Be to, miniečiai dažnai vaizdavo ir beždžionėles, paukščius, o kartais net ir spalvotus nežinomų būtybių su liūto kūnu, paukščio snapu ir sparnais atvaizdus. Didžiulę miniečių freskinės tapybos dalį sudaro žmonių, užsiimančių paslaptingais ritualais, atvaizdai. Procesijos su gamtos dovanomis, prabangiomis dėžutėmis, dviašmeniais kirviais, rafinuoti vyrai ir moterys, siekiantys atiduoti pagarbą nežinomai dievybei... Ir vėl čia matome jaučių atvaizdus.

Tauromachijos scena, kuri gali neturėti tokios agresyvios prasmės.

Yra versija, kad Knoso rūmų teritorijoje būdavo atliekami ypatingi ritualai, šokiai su jaučiais, kurie vaizduojami freskose. Gracingi jaunuoliai ir merginos - visi žmonės, vaizduojami freskose, išsiskiria švelniu ir subtiliu grožiu - žaidžia su jaučiais, šokinėja per jų galingas nugaras ir sveikina grėsmingus gyvūnus. Šie atvaizdai ir leido Evansui susieti Knoso rūmus su Minotauru, o Serovui - su Europa, kurią sužavėjo jaučiu pasivertęs Dzeusas. Tauromachija laikoma aukojimo forma, tačiau nežinoma, žmogui ar jaučiui buvo lemta būti nužudytam šimtų žiūrovų akyse. Yra versija, kad nemažai senovės graikų mitų apie moterų meilę jaučiams susiję su tuo, kad jautis Kretoje buvo laikomas vaisingumo, vyriško prado simboliu, didžiosios miniečių deivės sutuoktiniu, vadinasi, tauromachija buvo labiau gražios varžybos, negu šiuolaikinės koridos analogas. Su drąsiu vyrišku jaučiu simboliškai siekė susijungti moterys, o vyrai - įgauti jo jėgos. Freskose vaizduojamos puikios damos, pasipuošusios perlais, taikiai bendraujančios tarpusavyje - piktojo Minotauro nuotakos.

Kretos moterys.

Maždaug 1470 metais iki mūsų eros Santorini saloje įvyko didelis vulkano išsiveržimas, išprovokavęs žemės drebėjimą, o vėliau ir cumanį. Dalis sausumos atsidūrė po vandeniu, viską aplink užklojo pelenai, dangus nusidažė kraujo spalva...

Vazose rasti kaulai kalba apie tragišką nuopolį žmonių, priverstų pačiais žiauriausiais aukojimais prašyti dievų malonės. Veltui - Kretos civilizacija taip ir neatsigavo po šios katastrofos. Į Kretą iš kontinento įsibrovė karingos gentys - senųjų graikų protėviai. Išsiaiškinę Kretos civilizacijos žlugimo priežastis, mokslininkai iškėlė versiją, kad kaip tik ši siaubinga istorija mus pasiekė legendose apie Atlantidą.

Knoso rūmų freskos išliko toli gražu ne geriausios formos. Tai, kas dabar džiugina turistų akis, buvo atkurta praktiškai iš pelenų - iš mažyčių spalvotų šukelių. Nemažai reikėjo ir pripiešti restauratoriams, kurie atkūrė trūkstamų fragmentų turinį pagal išlikusius. Todėl gali būti, kad daug freskų dalių su svarbiais siužeto supratimui elementais prarasti visiems laikams. Tikroji Atlantida toliau saugo savo paslaptis nuo smalsių svečių...