Minotauro labirintas (1 dalis)

Mokslininkai Kretos civilizaciją laiko viena paslaptingiausia pasaulinėje istorijoje. Iki XX amžiaus 4-o dešimtmečio apie šią civilizaciją praktiškai nebuvo nieko žinoma, kol anglų archeologas Artūras Evansas (Arthur Evans) padarė atradimą, tapusį tikta sensacija, gal netgi didesne, nei Tutanchamono kapavietės atradimas.

Senovės civilizacijos, kuri buvo paplitusi visoje rytinėje Graikijos pakrantėje ir Egėjo jūros salose ir kurios centras buvo Kretos sala, pėdsakus aptiko garsusis legendinės Trojos atradėjas Henrikas Šlymanas (Heinrich Schliemann). Tačiau pradėti Kretos-Mino civilizacijos paminklų kasinėjimų mokslininkas nebespėjo. Užtat Evansui pavyko aptikti kažką tokio fantastiško, ko negalėjo numanyti netgi Šlymanas: tautos ir valstybės, kurios buvo tūkstančiu metų senesnės už Senovės Graikiją, egzistavimą. Evansas, pirmą kartą įsmeigęs kastuvą į Kretos žemę, susidūrė su tikra paslapčių sala.(paranormal.lt)

Apie šią kažkada klestėjusią vietovę buvo žinoma tik tai, kas susiję su mitologija. Kaip pasakojama mituose, šioje saloje gimė Dzeusas, vėliau Kretą valdė jo sūnus Minas, kuris buvo vienu galingiausiu senovės pasaulio valdovu. Nagingas meistras Dedalas karaliui pastatė legendinį labirintą, kuris vėliau tapo visų busimųjų labirintų prototipu.

Artūras Evansas kasinėjimus pradėjo netoli Knoso. Praėjus vos kelioms valandoms nuo kasinėjimų pradžios jau buvo galima kalbėti apie pirmuosius rezultatus, o jau po dviejų savaičių apstulbęs archeologas stovėjo prieš statinio, kuris užėmė 2,5 ha plotą, likučius. Siame didžiuliame stačiakampyje buvo statinys, kurio sienos buvo sumūrytos iš tuščiavidurių plytų, o plokščius stogus prilaikė kolonos. Tačiau Knoso rūmų kambariai, salės ir koridoriai buvo išdėstyti tokia keista tvarka, kad lankytojai iš tiesų rizikavo pasiklysti tarp daugybės posūkių ir chaotiškai išdėstytų patalpų. Tai iš tiesų priminė labirintą, kas leido Evansui be abejonių pareikšti, kad jam pavyko aptikti Mino - Ariadnės ir Fedros tėvo, siaubingo žmogaus-jaučio Minotauro šeimininko - rūmus.

Archeologas iš tiesų aptiko kažką nepaprasto. Pasirodo, tauta, apie kurią iki to meto nieko nebuvo žinoma, maudėsi prabangoje ir, tikriausiai, savo išsivystymo aukštumoje pasiekė tokį lygį, kuris savyje slėpė nuosmukio ir regreso užuomazgas.

Ši sostinė artėjantiems prie salos jūreiviams turėjo atrodyti tarsi jūros perlas, brangus deimantas, įrėmintas į dangaus mėlynę. Bent jau du garsūs praeities autoriai - Ovidijus ir Herodotas, kuriems teko matyti daugiau ar mažiau išlikusius Kretos rūmus, - juos aprašė su didžiuliu susižavėjimu. Tiesa, patys elėnai jau miglotai įsivaizdavo, kas tai yra labirintas ir kokia jo paskirtis. Jie tik perpasakojo padavimus ir gražias legendas apie Ariadnės siūlą, kuri padėjo jos mylimajam Tesėjui rasti išėjimą iš labirinto.

Pakanka tik pažvelgti į Knoso rūmų planą, norint įsitikinti, kad tai buvo grandiozinis statinys, pralenkiantis ir Vatikaną, ir Eskorialį, ir Versalį. Labirintą sudarė centre esantis kiemas, apsuptas daugybe statinių, vidinių kiemelių, teatro ir karaliaus vasarnamio. Statinys pastatytas ant tvirto pamato ir sudaro sudėtingą šventyklų, salių, kambarių, koridorių, praėjimų ir sandėlių, esančių įvairiuose lygiuose ir
sujungtų daugybe laiptų ir praėjimų, sistemą. Ir tai visiškai nėra netvarkingas pastatų išdėstymas, o vieningas architektūrinis sumanymas, vienas didžiulis miestas-rūmai, statinys-valstybė, neturintis analogų architektūros istorijoje. Gausiai dekoruotas įėjimas į rūmus sudarė didingą portiką su kolonada, kurio sienos apatinė dalis buvo papuošta piešiniais ir freskomis, vaizduojančiomis sudėtingas kompozicijas.

Lankytojas per pagrindinį portiką patekdavo į iškilnių salę, po to į sosto salę ir išėjimų salę. Koridoriaus, vedančio į rūmų dalį, grindys išklotos kalkakmenio plokštėmis, papuoštos mėlynojo skalūno juostomis. Ypatingas praėjimas vedė tiesiai iš karaliaus apartamentų į teatrą, į karališkąją ložę, kurią Minas pasiekdavo, išvengdamas smalsių minios žvilgsnių. Toliau buvo karalienės, karališkosios šeimos, didikų ir valdovo artimųjų apartamentai.

Labirinte aptikti daiktai patvirtina teiginius apie buvusius turtus. Iki mūsų dienų išliko daiktai ir nuostabių baldų liekanos, tarp kurių yra stalai su įmantriomis kojomis, išpuoštos dėžutės iš alebastro, metaliniai šviestuvai, auksinės, sidabrinės ir keraminės vazos. Taip pat išliko dievų statulos ir statulėlės, vaizduojančios šventus simbolius, gana paplitusius tarp egėjiečių. Sandėliuose buvo aptiktos ir kitos brangenybės, pavyzdžiui, nuostabiai inkrustuoti kalavijai, vyriški diržai su brangakmeniais, aukso atsargos. Ypač daug buvo moteriškų papuošalų - karoliai, diademos, apyrankės, žiedai, auskarai, kvepalų buteliukai, dėžutės dažams ir kt.

Evansas taip pat aptiko sandėlius su didžiuliais indais (pifosais), skirtais vynui laikyti. Archeologo skaičiavimu, bendra šių indų talpa buvo apie 80 tūkstančių litrų.

Mokslininkai paskaičiavo, kad didžiausias Kretos-Mino civilizacijos suklestėjimas buvo apie 1600 metus prieš mūsų erą. Manoma, kad tuo metu gyveno ir valdė Minas, Kretos laivyno vadas ir jūrų valdovas. Civilizacija jau aiškiai juto nuosmukio požymius, ją pakeitė neapsakoma prabanga, o grožis tapo kulto objektu. Freskose buvo vaizduojami jaunuoliai, pievose skinantys krokus ir jais užpildantys vazas, merginos tarp lelijų. Dailėje, kuri anksčiau pakluso tam tikroms formoms, dabar viešpatavo spalvų šėlsmas, gyvenamasis būstas tarnavo ne tik jo gyventojams - jis turėjo džiuginti akis; netgi rūbai buvo priemonė išreikšti skonio tobulumą ir individualumą.

Ko gero, nereikia stebėtis tuo, kad mokslininkai, tyrę labirinto sienų tapybą ir architektūrines ypatybes, panaudojo žodį „modernas“. Iš tiesų, šiuose rūmuose, kurie savo dydžiu nenusileidžia Bekingemo rūmams, buvo įrengti ir kanalizacijos kanalai, ir puikios pirtys, netgi ventiliacija. Paralelė su dabartimi buvo matyti ir žmonių atvaizduose, leidžiančiuose spręsti apie jų manierą ir kretiečių madą. Jeigu vidurinio Mino periodo metu moterys nešiojo aukštus galvos apdangalus, besibaigiančius aštriais galais, ir ilgas margas suknias su juosta, giliomis dekoltė ir aukštu korsažu, tai vėliau jų rūbai tapo dar labiau rafinuoti. Kai šiandien mes kalbame apie tai, kad moterys, mėgdžiodamos vyrus, trumpai kerpa plaukus, tai Kretos damos šiuo požiūriu buvo ypač madingos, nes daugelio jų plaukai buvo trumpesni už vyrų.

Ant Kretos labirinto sienų buvo aptikti ir kiti siužetai - dar gilesni, dar labiau filosofiški, atvaizduojantys mi-niečių pasaulio sampratą. Tai ne šiaip sau simboliai, o pats materijos gyvenimas, atvaizduojantis kosmoso ritmą, išreiškiamą keramikos ornamente. Ta pačia samprata persmelkti ir visi kretiečių statinių piešiniai.

Šių horizontaliai išdėstytų piešinių centre yra žmogus, virš kurio yra gėlėmis įrėminta žemė, o apačioje - kalnai. Figūros primena deivę - gamtos valdovę. „Viskas teka“ - ši mintis visiškai atspindi Mino civilizacijos gyventojų pasaulėžiūrą.

Statytojai turėjo parodyti tikrą architektūrinį meistriškumą ir fantaziją jau rengdami rūmų planą. Jie meistriškai išdėstė atskiras rūmų dalis, sujungdami dideles sales ir šventyklas į vieną visumą, nepalikdami be dėmesio optimalaus statinio apšvietimo. Šiuo tikslu labirinte buvo įrengti ypatingi pakilimai, vidiniai kiemeliai-šuliniai, pro kuriuos šviesa krito arba ant laiptų, arba tiesiogiai apšvietė sales. Kolonų panaudojimas leido padidinti patalpų dydį, kurių plotas beveik prilygsta didžiausioms šiuolaikinių rūmų salėms.

Tačiau atėjo toks metas, kai visa ši didžiulė karalystė su ne mažiau kaip 100 tūkstančių gyventojų dėl kažkokių priežasčių buvo sugriauta. Pirmąją Knoso žūties versiją iškėlė Artūras Evansas. Jis rėmėsi tuo, kad Kreta yra viename iš seismiškai aktyviausių rajonų Europoje, todėl mokslininko hipotezė teigė, kad Mino rūmus galėjo sugriauti tik ypač stiprus požeminis smūgis.

Tačiau šią hipotezę palaiko ne visi mokslininkai. Priešininkai teigia, kad stichinė nelaimė, pavyzdžiui, žemės drebėjimas ar gaisras, galėjo sugriauti rūmus, tačiau pražudyti visą civilizaciją - labai tuo abejotina.

Jau greitai bus šimtas metų, kaip istorikai bando rasti atsakymą į šį klausimą. Ir tik visai neseniai, po eilinių kasinėjimų Kretos saloje, paaiškėjo nauji faktai, kurie eilinį kartą privertė specialistus pasijusti aklavietėje. Kas iš tikrųjų buvo Knoso labirintas? Pasirodo, kai kurios detalės ir bendras ansamblio išdėstymas leidžia daryti išvadą apie visiškai kitą jo paskirtį. Tai buvo ne rūmai, o tam tikras kolumbariumas, t.y. šventa mirusiųjų žmonių palaidojimo vieta - štai kas iš tikrųjų buvo Knoso labirintas. Kas leidžia daryti tokią išvadą? Pirmiausia, freskose pavaizduoti žmonės nėra kasdieniniais rūbais ir kasdieninėje aplinkoje. Ir jų veiduose nesimato jokio džiaugsmo. Nė vienas freskose pavaizduotas žmogus nesišypso - jų veidai yra pabrėžtinai santūrūs ar net rūstūs. Rafinuotos moterys atviromis krūtinėmis apsirengusios melsvos spalvos sukniomis, o prijuostės išsiuvinėtos kalnų gėlėmis. Galima daryti išvadą, kad freskose pavaizduotos ne rūmų aktorės, o raudotojos. Beje, Senovės Egipto žynės taip pat apnuogindavo savo krūtinę per laidotuves, o Herodotas rašė apie panašų graikų gedulo ženklą.

Knoso labirinte buvo gana didelė patalpa su laiptuotomis tribūnomis, kurią Evanso kolegos pavadino „rūmų pasilinksminimų teatru“. Vienoje freskoje yra pavaizduotas šis „teatras“. Tačiau nieko džiaugsmingo freskoje taip pat neįmanoma įžiūrėti. Keturiolika moterų-žynių stovi ritualinėmis pozomis stačiakampėje scenoje, visos jos apsirengusios mėlynomis suknelėmis. Tribūnose sėdi moterys baltais veidais ir vyrai, kurių veidai išdažyti rudais dažais, kas gali reikšti ritualą, kuris buvo paplitęs, apraudant mirusįjį. Visiškai gali būti, kad freskoje pavaizduotas apraudojimas, į kurį susirinko mirusiojo giminaičiai.

Beje, reikia dar kartą pabrėžti, jog tai viso labo tik hipotezė, kuri dar laukia savo patvirtinimo, bandymas naujai perskaityti Knoso labirinto istoriją. Ši mįslė iki šių dienų lieka ne iki galo įminta. Gali būti, kad pagrindiniai atradimai mūsų dar laukia, jeigu atsiras
specialistai, kuriems pavyks visiškai iššifruoti užrašus, kurie buvo pavadinti „linijinis B raštas“. Jeigu tai pavyktų padaryti, visiškai tikėtina, kad kitomis akimis galėsime pažvelgti į šią senąją civilizaciją.

Kas mums žinoma apie patį labirintą? Anot padavimų, šį labirintą pastatė Dedalas tam, kad jame būtų įkalintas Minotauras. Viduramžių mokslininkai šį labirintą laikė pačiu sudėtingiausiu iš visų, kurie buvo kada nors sukurti. Matematinė tikimybė išeiti iš šio labirinto yra nepaprastai maža, nes Dedalas taip išmintingai pasinaudojo žmonių elgsenos psichologiniais faktoriais, jog tikimybė pabėgti iš labirinto yra praktiškai lygi nuliui. Jeigu šio labirinto praėjimai buvo metro pločio, o sienos - 30 cm storio, vienintelis iš jo vedantis kelias buvo ilgesnis nei 1 km. Tikriausiai, bet kuris žmogus greičiau mirtų nuo bado ir troškulio, nei surastų išėjimą.

Per visą savo ilgą istoriją Kretos labirintas ne kartą buvo sugriautas ir vėl atstatytas, o 1380 metais prieš mūsų erą buvo galutinai sugriautas ir apleistas, kol anglų archeologas A. Evansas Oksfordo muziejuje neaptiko paslaptingą raštą su hieroglifais. Šiame rašte buvo parašyta apie seną labirintą. 1900 metais archeologas atvyko į Kretą ir pradėjo kasinėjimus. Artūras Evansas kasinėjimus vykdė beveik 30 metų ir atkasė ne miestą, o rūmus, kurie savo plotu prilygo visam miestui. Tai ir buvo garsusis Knoso labirintas - statinys, kurio bendras plotas yra 22 tūkstančiai m2, turintis ne mažiau kaip 5-6 virš žemės iškilusius aukštus, sujungtus praėjimais ir laiptais, ir požeminius rūsius. Kretos labirintas pasirodė esąs ne senovėje gyvenančių žmonių prasimanymu, o tikras architektūros stebuklas, kuriame buvo kažkas tokio, ko nepajėgė aprėpti protas.

Labirintas - tai tikras mitas, pasakojimas apie herojus ir įvykius, kurių istorijos mokslas nepripažįsta realiais, tačiau interpretuoja kaip simbolius. Manome, kad kiekvieno mito, bet kurio simbolinio pasakojimo pagrindą sudaro realybė, tegul ir ne visuomet istorinė. Mitas tiksliai apibūdina psichologinę realybę: žmogaus pergyvenimai, psichiniai procesai ir formos užslėptos už simbolių, kurie perduodami iš kartos į kartą ir kurie galiausiai pasiekė ir mus, kad mes juos įmintumėme, nuimtumėme nuo jų šydą ir vėl pama-tytumėme ir suprastumėme jų tikrąją esmę. Mitas apie Labirintą - vienas iš seniausių, jis panašus į visų senovės civilizacijų mitus, kuriuose teigiama, kad labirintas - tai sunkiai praeinamas ir neaiškus kelias, kurio sudėtinguose ir vingiuotuose takeliuose nesunku paklysti.