Minotauro labirintas (2 dalis)

Kartais j šio mito siužetą įsipina pasakojimas apie nepaprastą žmogų, apie herojų ar mitinį personažą, kuris įveikia labirintą ir randa raktą mįslės, kuri prieš jį iškyla kelio pavidalu, sprendimui. Kai kalbame apie labirintus, iš karto prisimename patį žinomiausią, apie kuri išliko liudijimai graikų mitologijoje - paprasta ir prieinama forma, primenančia vaikišką pasaką: Kretos salos labirintas. Nesinori apie jį kalbėti taip supaprastintai, kaip tai daroma žinomose legendose, todėl pasistengsime į tai pažvelgti giliau ir išanalizuoti archeologinius radinius Kretoje, kurie padeda suprasti, ką garbino kretiečiai ir kas iš tiesų buvo jų labirintas. Pamatysime, kad šis pasakojimas įgauna sudėtingą simbolinę formą, ir jis jau nebeatrodys toks vaikiškas.

Vienas iš senųjų Kretos simbolių, susijusių su aukščiausiais dievais, buvo dviašmenis kirvis - sekira, kurį galima įsivaizduoti kaip dvi ragų poras, viena kurių nukreipta aukštyn, o kita - žemyn. Sekira siejama su šventuoju jaučiu, kurio kultas Kretoje buvo plačiai paplitęs. Šis kirvis turėjo pavadinimą -Labris. Pagal senovės tradiciją tai buvo ginklas, kuriuo dievas, vėliau graikų pavadintas Ariu-Dionisu, supjaustė Pirmąjį Labirintą. Štai ši istorija. Kai Aris-Dionisas, senųjų laikų dievas, labai senas dievas, nužengė į Žemę, joje dar niekas nebuvo sukurta, niekas dar nebuvo įgavę formų, egzistavo tik migla, tamsa. Tačiau, kaip pasakojama legendoje, iš dangaus Aris-Dionisas gavo ginklą, Labrį, kuriuo jis ir sukūrė pasaulį.

Aris-Dionisas ėmė vaikščioti ratais tamsoje. Tai labai įdomu, nes šiuolaikinis mokslas nustatė, kad žmogus, atsidūręs tamsoje nežinomoje patalpoje arba bandydamas išeiti iš erdvios, tačiau neapšviestos vietos, dažniausiai eina ratu; tas pats vyksta, kai mes pasiklystame miške. Šį palyginimą pateikėme dėl to, kad iš karto norime pabrėžti, jog labirinto simbolizmas susijęs su tam tikru žmogui būdingu atavizmu. Ir štai ėmė Aris-Dionisas eiti ratu, sklaidydamas tamsą ir sekira prakirs-damas praėjimus. Takas, kurį prakirto, ir kuris su kiekvienu žingsniu darėsi vis šviesesnis, buvo pavadintas „labirintu“, t. y. „Labrio prakirstu taku“.

Kai Aris-Dionisas, sklaidydamas tamsą, pasiekė centrą, savo kelio tikslą, staiga pastebėjo, kad sekira jau nebe tokia, kokia buvo iš pradžių. Jo sekira pavirto švaria šviesa - jis rankoje laikė liepsną, ugnį, fakelą, kuris ryškiai apšvietė viską aplinkui, nes dievas sukūrė dvigubą stebuklą: vienais sekiros ašmenimis supjaustė tamsą išorėje, o kitais ašmenimis - savo vidinę tamsą. Tokiu pačiu būdu, kuriuo sukūrė šviesą išorėje, jis sukūrė šviesą ir savyje; kaip supjaustė išorinį kelią, taip pat supjaustė ir vidinį kelią. Kai Aris-Dionisas pasiekė labirinto centrą, jis pasiekė ir galinį savo kelio tikslą: jis pasiekė šviesą, pasiekė vidinę tobulybę.

Toks kretiečių mito apie labirintą, paties seniausio, kuris išliko iki mūsų dienų, simbolizmas. Vėlesnius padavimus žinome kur kas geriau. Pats žinomiausias - mitas apie paslaptingą labirintą, kurį sukūrė Dedalas, nepaprastas senovėje Kretoje gyvenęs architektas ir išradėjas, kurio vardas dabar jau visada asocijuojasi su labirintu, supainiotu keliu. Dedalo, arba Daktilio, kaip kartais yra vadinamas, vardas senovės graikų kalba reiškia „Tas, kuris kuria, stato“. Dedalas - statytojo simbolis, tačiau ne paprasto parkų ir rūmų komplekso, kokiu yra karaliaus Mino labirintas, statytojas, o statytojas gilesne to žodžio prasme, gal būt, panašia su pirmosios dievybės, tamsoje pastačiusio Šviesos Labirintą, simbolika.

Dedalo labirintas nebuvo nei požeminis statinys, nei kažkas tamsaus ir vingiuoto; tai buvo didžiulis namų, rūmų ir parkų kompleksas, sumanytas taip, kad tas, kuris į jį įeidavo, negalėjo rasti išėjimo. Svarbiausia ne tai, kad Dedalo labirintas buvo siaubingas, o tai, kad iš jo nebuvo galima išeiti. Dedalas šį labirintą pastatė Kretos karaliui Minui, beveik legendiniam personažui, kurio vardas mums leidžia susipažinti su labai senais tos epochos visų tautų padavimais. Minas gyveno pasakiškuose rūmuose, turėjo žmoną Pasifają, dėl kurios ir kilo visa ši drama, susijusi su labirintu.

Minas, norėdamas tapti karaliumi, tikėjosi pagalbos iš vandens ir vandenynų dievo Poseidono. Norėdamas, kad Minas jaustų jo palaikymą, Poseidonas sukūrė stebuklą: iš vandens ir jūros putos sukūrė baltą jautį ir jį padovanojo Minui, taip parodydamas, kad pastarasis tikrai yra Kretos karaliumi. Tačiau, kaip pasakojama graikų mituose, Mino žmona beviltiškai įsimylėjo baltąjį jautį, svajojo tik apie jį ir troško tik jo. Nežinodama, kaip prie jo prisiartinti, Persifajė paprašė didžiojo statytojo Dedalo pagaminti didžiulę bronzinę karvę, nuostabią ir patrauklią, kad jautis pajustų potraukį, o pati moteris bus pasislėpusi karvės viduje. Ir štai prasidėjo tikra tragedija: Dedalas pagamino karvę, Pasifajė pasislėpė jos viduje, jautis susigundė karve ir iš šios siaubingos moters ir jaučio sueities gimė Minotauras - pusiau žmogus, pusiau jautis.

Šis monstras apsigyveno labirinto centre, o pats labirintas iš parkų ir rūmų komplekso pavirto niūria vieta, keliančia baimę ir liūdesį, ir amžinai primenančia Kretos karaliaus nelaimę.

Kai kuriuose kitų tautų senovės padavimuose išliko paprastesnis Pasifajės ir baltojo jaučio tragedijos interpretavimas. Pavyzdžiui, Amerikos, dar prieš ją atrandant Kolumbui, ir Indijos tautų legendose užsimenama apie tai, kad prieš milijonus metų tam tikrame žmonijos evoliucijos etape žmonės išklydo iš kelio ir susimaišė su gyvūnais, dėl šio iškrvpimo ir gamtos dėsnių pažeidimo Žemėje atsirado tikri pabaisos, hibridai, kuriuos netgi sunku apibūdinti. Jie kėlė baimę ne tik todėl, kad, kaip ir Minotauras, buvo bjauraus būdo, bet jie buvo paženklinti gėdos ženklu dėl sąjungos, kuri niekada neturėjo įvykti, dėl paslapties, kuri niekada neturėjo būti atskleista, kol visi šie įvykiai neišsitrins iš žmonijos atminties.

Pasifajės ryšys su baltuoju jaučiu ir Minotauro gimimas turi ryšį su senovės rasėmis ir tais senais įvykiais, kurie tam tikru metu išsitrynė iš žmonių atminties. Iš kitos pusės, pabaisa, t. y. Minotauras, - tai akla, amorfinė materija be proto ir tikslo, kuri gyvena labirinto centre, laukdama aukų iš savo geradario. Legendoje pasakojama, kad Minotauras savo labirinte iš tiesų pavirsta kažkuo, kas kelia siaubą. Kretos karalius, nugalėjęs Atėnus, jiems uždėjo baisią duoklę: kas devynis metus jie turi atsiųsti septynis jaunuolius ir septynias nekaltas mergeles kaip auką Minotaurui. Kai atėjo laikas trečią kartą aukoti žmones Minotaurui, Atėnuose prieš šią duoklę sukilo herojus, pasižymintis visomis reikiamomis savybėmis, - Tesėjas. Jis pasižadėjo nepriimti miesto valdymo tol, kol nenužudys Minotauro.

Tesėjas pats pasisiūlė keliauti į Kretą su kitais jaunuoliais, kurie turėjo tapti auka pabaisai. Saloje jis krito į akį Mino dukrai Ariadnei, kuri jam davė siūlų kamuoliuką, kuris padės jam išeiti iš labirinto, kai nužudys Minotaurą. Šioje istorijoje siūlų kamuoliukas suvaidino svarbiausią vaidmenį. Tesėjas įėjo į labirintą ir ėjo vis toliau ir giliau sudėtingais ir supainiotais koridoriais, vyniodamas siūlą. Kai pasiekė centrą, susitiko su pabaisa Minotauru, kurį savo didžiulės jėgos ir valios dėka sugebėjo nugalėti. Eidamas atgal pagal paliktą siūlą, Tesėjas rado išėjimą iš labirinto. Paprastose ir naiviose istorijose herojus Minotaurą nužudė kalaviju, kai kuriose - durklu. Tačiau pačiuose seniausiuose pasakojimuose ir piešiniuose ant antikos laikų vazų Tesėjas Minotaurą nužudo sekira su dvigubais ašmenimis. Ir vėl didvyris, suradęs savo kelią labirinte ir pasiekęs centrą, padaro stebuklą su Labriu - dviguba sekira.

Mums reikia išnarplioti dar vieną mįslę: Ariadnė Tesėjui davė ne siūlų kamuoliuką, o verpstę su siūlais. Tesėjas, eidamas į labirinto gilumą, siūlą vyniojo būtent nuo verpstės. Tačiau herojus grįžo link išėjimo, siūlą vyniodamas, tik šį kartą į idealios formos kamuoliuką. Šį simbolį taip pat negalima laikyti nauju. Verpstė, su kuria Tesėjas įėjo į labirintą, simbolizuoja jo vidinio pasaulio netobulumą, kurį jis turi „išversti“, t. y. įveikti tam tikrus išbandymus.

Rutulys, kurį susuko iš surenkamo siūlo, - tai tobulybė, kurios pasiekė, nužudydamas Minotaurą, o tai reiškia - atlikdamas išbandymą ir išeidamas iš labirinto. Labirintų, kaip ir Tesėjų, buvo ne vienas. Yra jų ir Ispanijoje. Visame kelyje į Santjagą de Kompostelą yra daugybė akmenyse pavaizduotų senovės labirintų, kurie kviečia piligrimus pakeliui į Santjagą de Kompostelą nueiti ir šį kelią, o mums tiesiogiai nurodo tai, kad savo simboline ir dvasine reikšme šis keliais yra labirintas.

Anglijoje, garsiojoje Tintedželo (Tinatagel) pilyje, kurioje, kaip skelbiama legendoje, gimė karalius Artūras, taip pat yra savi labirintai. Labirintai aptinkami ir Indijoje, kur jie buvo apmąstymų, susikaupimo, kreipimosi į tikrąjį centrą simboliu. Senovės Egipte ypač sename Abydoso mieste, buvo labirintas, kurią sudarė apskrita šventykla. Jos galerijose vyko ceremonijos, skirtos laikui, evoliucijai, taip pat begaliniams keliams, kuriuos turi įveikti žmogus prieš pasiekdamas centrą, kas reiškė susitikimą su tikruoju žmogumi. Kaip manoma, Abydoso labirintas buvo tik mažyte didžiulio labirinto, kurį aprašė Herodotas, dalimi. Senovės graikų istorikas Egipte esantį labirintą laikė tokiu didžiuliu, nepaprastu ir neįsivaizduojamu, kad prieš jį nublanko net Didžiosios Piramidės didybė. Šiandien mes jau nebegalime pamatyti šio labirinto, liko tik Herodoto aprašymas. Daugybę metų žmonės Herodotą vadino istorijos tėvu, teisiuoju Herodotu ir kitokiais vardais, tačiau kai ne visi jo aprašymai pasitvirtino, mes, savaime suprantama, nusprendėme, kad Herodoto pasakojimais negalima visiškai pasitikėti. Tačiau kita vertus, šiuolaikinis mokslas patvirtino tiek daug jo aprašymų teisingumą, jog, panašu, reikia apsišarvoti kantrybe ir laukti - gal archeologams pavyks atrasti labirintą, apie kurį rašė graikų istorikas. Nemažai labirintų buvo ir gotikinėse Viduramžių bažnyčiose.

Vienas iš žinomiausių labirintų, kurio atvaizdas yra gana paplitęs - tai labirintas, išklotas ant Šartro (Prancūzija) pagrindinės katedros akmeninių grindų. Labirintas buvo sukurtas ne tam, kad jame kas nors pasimestų, o tam, kad juo būtų einama: tai buvo savotiškas iniciacijos kelias, pasiekimų kelias, kurį turėjo įveikti kandidatas, mokinys, tas, kuris siekė būti priimtas į Misteriją. Iš tiesų, paklysti Šartro labirinte ypač sunku: visi jame esantys takai yra išskirtinai simboliški, matomi visi takai ir susikirtimai. Svarbiausias tikslas - pasiekti centrą, kuriame stovi kvadratinis akmuo su pažymėtais įvairiais žvaigždynais. Žmogui tai alegoriškai reiškia pasiekti dangų ir stoti į vieną gretą su dievybėmis. Labai panašu, kad visi tokio pobūdžio senovės mitai ir visi gotikinių katedrų simboliniai labirintai atvaizduoja ne istorinę, tačiau psichologinę realybę. Labirintų psichologinė realybė gyvuoja ir šiandien. Jeigu senovėje apie iniciacinį labirintą buvo kalbama kaip apie kelio pradžią, kurį nuėjęs žmogus galėjo save realizuoti, šiandien mes turime kalbėti apie materialinį ir psichologinį labirintą. Pamatyti materialinį labirintą nėra sunku: mus supantis pasaulis, su kuo mes susiduriame savo gyvenime, tai, kaip mes gyvename ir kaip išreiškiame save, - visa tai vieno labirinto dalis. Sudėtingumas pasireiškia kitur: tie, kas patekdavo į Kretos parkus ir rūmus, net neįtardavo, jog įėjo į labirintą; taip ir mes mūsų kasdieniniame gyvenime nesuvokiame, kad esame labirinte, kuris įtraukia žmogų į save.

Psichologiniu požiūriu Tesėjaus, trokštančio nužudyti Minotaurą, sumišimas yra tokios pačios prigimties, kaip ir pasimetusio ir išsigandusio žmogaus sumišimas. Mes esame išsigandę dėl to, kad kažko nežinome ir nemokame; išsigandę dėl to, kad kažko nesuprantame, todėl jaučiamės neužtikrintai. Mūsų baimė dažnai pasireiškia tuo, kad negalime pasirinkti, kur mums eiti, kam pašvęsti savo gyvenimą; ji pasireiškia amžinoje kasdienybėje: mes esame pasirengę bet kam, kad tik nereiktų priimti sprendimo ir parodyti nors truputį tvirtumo. Sumišimas - dar viena liga, persekiojanti mus labirinte psichologiniu aspektu. Šis sumišimas atsiranda dėl to, kad mums patiems labai sunku nuspręsti, kas mes esame, iš kur atėjome ir kur einame. Šie trys klausimai - pagrindinė mūsų sumišimo priežastis, nors jie tokie paprasti, jog atrodo tarsi vaikiški. Ar yra kokia prasmė mūsų gyvenime, išskyrus nuolatinį buvimą sumišime? Dėl ko mes dirbame ir dėl ko mokomės? Dėl ko mes gyvename ir kas tai yra laimė? Ko mes siekiame? Kas yra kančios ir kaip jas atpažinti? Psichologiniu požiūriu mes vis klaidžiojam labirinte, ir nors jame nėra pabaisų ir siaurų praėjimų, mes nuolat galime patekti į spąstus. Ir būtent mitas mums siūlo sprendimą. Tesėjas į labirintą įėjo ne tuščiomis rankomis, todėl būtų keista, jei mes tuščiomis rankomis ieškotumėme išėjimą iš jo. Tesėjas su savimi pasiėmė du daiktus: sekirą (arba kalaviją - kaip jums labiau patinką) pabaisai nužudyti ir verpstę su siūlu, kad surastų kelią atgal.