Jėzaus Teresė „Basakojė“ iš Kastilijos

1555 metų vasarą Kastilijoje buvo išties „saldi“ – būtent taip Ispanijoje buvo vadinami rožių žydėjimo mėnesiai. Tais metais rožės žydėjo visame Avilos miestelyje, įskaitant Apreiškimo vienuolyno sodo takelius. Sesuo Teresė negalėjo atitraukti akių nuo kvapnių krūmų. Koks nuostabus pasaulis! Ir staiga tarsi ietis pervėrė vienuolės širdį. Akyse aptemo. Teresė parkrito ant takelio ir pamatė....

Degančios bažnyčios. Apiplėšti vienuolynai. Žmonės su ietimis ir šakėmis eina vienas į kitą. Veidai perkreipti. Pyktis. Neapykanta.

Kai vienuolė atsigavo, jos ausyse vis dar skambėjo įnirtingas riksmas: „Apginsime mūsų Dievą!“ Šaukė iš abiejų pusių. Tačiau visi žmonės buvo su kryžiais... Tai reiškia, kad brolis ėjo prieš brolį?! Ne, to negali būti. Teresė sunkiai atsikėlė. Vizijos ją aplanko vis sunkiau. Juk ji jau nebe jauna - 40 metų.

Pabėgimas į vienuolyną

Ji gimė 1515 m. kovo 28 d. žinomoje ir turtingoje dono Alonso Sančeso de Sapedos šeimoje. Dar būdama vaiku mergaitė svajojo apie Dievą, Gerumą ir Teisingumą. Būdama šešių metų išmoko skaityti. Po to, kai perskaitė knygą apie šventuosius kankinius, kartu su broliu patraukė į maurų žemes -skleisti krikščioniškąjį mokymą. Tiesa, toli nueiti nepavyko: giminaičiai greitai sudaro mažuosius bėglius. Jiems stipriai kliuvo, tačiau svajonės apie gerumą visiems Teresės neapleido.

Tėvas buvo nusiteikęs prieš „tuščias svajones“. Donas Alonsas manė, kad gražuolės iš kilmingos ir turtingos šeimos laukia tik vienas kelias: sėkmingai ištekėti. Pinigai traukia pinigus, tačiau kaip būti su širdimi?

Mergina norėjo ne tirono vyro, o harmonijos ir gėrio. Tačiau kur visa tai gauti, Teresė nežinojo. Tačiau tikėjo, kad tai žino vienuolyne. Ir štai ankstyvą 1535 m. lapkričio 2 d. rytą 20-metė Teresė slapta pabėgo iš namų į Apreiškimo vienuolyną.

Ekstazė ir pakylėjimas

Vienuolės merginą sutiko draugiškai. Ji priėmė įžadus ir gavo naują vardą - Teresė de Jesus (Jėzaus Teresė). Jos sieloje kilo tikra jausmų audra. Greičiausiai dėl to ją ištiko nervinis išsekimas. Aplinkiniai galvojo, kad ji jau miršta, tačiau ugninga siela nugalėjo trapų kūną, priversdama jį pasveikti. O po to nutiko visiškai netikėtas įvykis: Teresė pažvelgė į Jėzaus statulą ir aiškiai pamatė, kad jo kūne esančios žaizdos tikrai kraujuoja. Ir tai buvo taip skausminga, kad Teresė nualpo. Kai atsigavo, suprato, kad gali matyti Kristų ir jo angelus, kalbėti su jais.

Kartą besimelsdama ji pajuto neįtikėtiną lengvumą visame kūne... ir pakilo virš koplyčios grindų. Šalia besimeldusios vienuolės, apimtos išgąsčio, išsilakstė į šalis. Tiesa, dvasininkas vėliau paaiškino, kad levitacija yra šventas ženklas. Juk ir Jėzus vaikščiojo vandeniu! Jeigu labai karštai melstis, tai gali atsitikti ir tokie dalykai. Vėliau Teresė rašė: „Pakilimas ateina tarsi smūgis, netikėtas ir staigus. Kol bandai suprasti, kas atsitiko, atrodo, tarsi tave kažkas į dangų neša... Aš puikiai suvokiau save ir mačiau, kad esu ore... Po to pajusdavau nepaprastą lengvumą visame kūne, tarsi būčiau visiškai besvorė“. Kai apie Teresės stebuklą buvo informuota bažnyčios vadovybė, ji nepatikėjo. Tačiau apie 200 Apreiškimo vienuolyno vienuolių patvirtino, jog tai yra gryna tiesa. Kai Teresė, nuoširdžiai besimelsdama, įeidavo į transą, ji virš grindų galėjo pakilti iki metro ir išbūti ore iki 40 minučių, kol baigsis malda.

Bet mistinis transas, sąmonės pasikeitimas nebuvo lengvas. Dažnai atsirasdavo stiprus skausmas, tarsi Teresę ietimi perdurtų angelas. Po to skausmas praeidavo, atsirasdavo palaima, ekstazė - ir tada, net levitacijos metu, Teresė galėjo pasikalbėti su dangaus Mokytojais. O dabar Teresei tiesiog reikia išsiaiškinti: kokius baisius paveikslus ji matė vienuolyno rožyne?

Atsakymas buvo gautas ne iš angelų, o iš vienuolyno valdytojos. Į vienuolyną atkeliavo paties karaliaus Pilypo II laiškas. Jame buvo rašoma apie siaubingus religinius karus, kurie įsiplieskė kaimyninėje Prancūzijoje, kur brolis stojo prieš brolį...

Viešpatie, žmonės tavęs nepasidalino! Teresė meldėsi ant šaltų Žemosios koplyčios plokščių. Kiek siaubingų dalykų įvykdyta „šventojo vardu“! Kai misionieriai su konkistadorų būriais išvyko į Ameriką, Teresė didžiavosi, kad jie pagonims indėnams skelbs gerumą ir teisingumą. Tačiau vienos maldos metu vienuolė vėl pateko į transą. Ir ką ji pamatė? Ji skrido virš žemės ir matė, kaip indėnai bandė slėptis miške, tačiau konkistadorai juos sučiupo ir tempė už plaukų prie didžiulio kryžiaus. Indėnai nenorėjo priimti svetimo tikėjimo. Ir tada jie buvo suluošinti, ketvirčiuoti, nužudyti. Ar tai tikrai vardan gerumo ir teisingumo?

Teresė negalėjo patikėti šia vizija. Tačiau netrukus į vienuolyną atvyko tėvas Maldonadas. Jis pats lankėsi Amerikoje, norėjo perduoti tiesos žodį indėnams. Tačiau grįžo namo pasibaisėjęs tuo, kas vyko. Košmaras pasirodė esąs tikras. Ji pamatė tikrąją esmę. Ji buvo aiškiaregė.

Vidinė pilis

Ir dabar ji aiškiai pamatė, kad būtina reformuoti ydų apimtą katalikų bažnyčią. Reikėjo pradėti nuo savęs - parodyti pavyzdį. Reikia įkurti vienuolyną, kuris neskęstų prabangoje, būtų nedidelis - pavyzdžiui, 12 vienuolių (pagal apaštalų skaičių), tada jame nebus jokių ginčų, pavydo ar siekių pakilti aukščiau už kitus. Žmonėms padės 12 seserų karmeličių. Viską, ką turi, atiduos visuomenės poreikiams, pačios gali vaikščioti apsirengusios skudurais ir basos. Tokiam dieviškam pašaukimui Teresė greitai ras bendraminčių, nes ji jau seniai gerbiama kaip globėja, vadinama Terese Aviliete, ir žmonės iš visos šalies atvyksta patarimo.

Tačiau ne viskas klostėsi taip sklandžiai. Kiek bažnyčios valdžios slenksčių vienuolė turėjo minti, norėdama įrodyti savo tiesą! Ir tik 1562 m. Aviloje pasirodė pirmasis „basakojų karmeličių“ vienuolynas, o motina Teresė tapo jo abate.

Tarp savo vienuolyno sienų Teresė paėmė į rankas plunksną. Ji parašė tiesą apie savo gyvenimą („Mano gyvenimas“), apie mistines vizijas ir įžvalgas („Tobulumo kelias“ ir „Pagrindų knyga“). 1577 m. ji užbaigė savo pagrindinį darbą -„Vidinės pilies buveinės“. Taip aiškiaregė juto žmogaus sielą: didžiulė pilis su daugybe kambarių, kurios gilumoje yra Dievas. Eidamas per gyvenimą žmogus pereina iš vieno kambario į kitą, artėdamas prie Dievo. Tačiau yra ir tokių, kurie pasiklydo tamsiuose koridoriuose ir net nenori išeiti į tiesos šviesą.

Keistos knygos, keistos vizijos, keisti vienuolyno įstatai... Ar tikrai Dievas pasirodo šiai moteriai? Šventoji inkvizicija įsipareigojo viską išsiaiškinti. Dabar kiekvieną naują vienuolyną (o jų yra 16) Teresei teko įkurti per didžiulius vargus. Ji keliavo po šalį bandydama rasti vietų naujiems vienuolynams, tačiau ją pasitikdavo priešiškai. 1582 m. rugsėjo pabaigoje ji tiesiog buvo išvaryta iš vieno vienuolyno, net maisto nedavė. Kitą rytą kelyje ji pasijuto blogai. Teresė į Alba de Tormes vienuolyną atvyko jau sirgdama. Spalio 4 d. Teresa Sanchez Cepeda d҆Avila y Aumada, visoje Europoje žinoma kaip Teresė Avilietė, mirė.

Prieš mirtį ji nusišypsojo ir ėmė kalbėti su Kažkuo, ką pamatė savo vidinės pilies centre. O vienuolės pamatė stebuklą: išdžiūvęs rožių krūmas po langu pražydo baltais kvapniais žiedais.

Lygiai po 40 metų, 1622 m., katalikų bažnyčia kanonizavo Teresę Avilietę. Ji buvo pavadinta Ispanijos globėja, o spalio 15-oji buvo paskelbta jos atminimo diena.