Milžiniškos uolos Mohavės dykumoje paslaptys

Netoli Landerso (Kalifornija, JAV), Mohavės dykumoje, išdžiūvusio ežero dugne, stovi masyvi granitinė uola, iškylanti virš išdžiūvusios žemės tarsi monolitas, likęs nuo dingusios civilizacijos laikų.

Milžiniškas riedulys, pavadintas tiesiog „Milžiniška uola“ (angl. Giant Rock), yra septynių aukštų pastato aukščio ir 539 kvadratinių metrų ploto - tai didžiausia atskirai stovinti uola pasaulyje. 

Tai įspūdingas vaizdas, todėl suprantama, kad vietos indėnų gentys šią vietą nuo seno laiko šventa. Jie šią vietą vadino Motinos Žemės širdimi ir čia reguliariai rinkdavosi švęsti metų laikų pasikeitimus ir naujų šamanų, kurie dykumoje atlikdavo „dvasinius išbandymus“, atvykimo. 

Tačiau net ir XX amžiuje su šia uola buvo siejama daugybė keistų istorijų, kurios traukė įvairius nuotykių ieškotojus. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių imigrantas ir Mohavės dykumos tyrinėtojas Frankas Kritzeris susižavėjo Milžiniška uola, o vėliau netikėtai pradėjo po ja kasti tunelius.

Ką jis ten norėjo rasti, nėra tiksliai žinoma. Esą jis buvo girdėjęs pasakojimų, kad po uola palaidoti senoviniai dingusių civilizacijų lobiai. Kritzeris nieko nerado, bet po uola įrengė tikrą rezidenciją su kambariais, kuriuose pastatė baldus ir spintas. 

Jis pagarsėjo kaip ekscentriškas pamišėlis atsiskyrėlis, gyvenantis po uola, ir iš tiesų neturėjo draugų, kol sutiko buvusį pilotą, orlaivių mechaniką ir skrydžių inspektorių Džordžą Van Taselį. Jiedu gerai sutarė, greitai susidraugavo ir būtent tada Kritzeris pradėjo pasakoti apie keistus dalykus, kuriuos matė gyvendamas dykumoje po šia mistine šventąja uola. 

Pasak Kritzerio, kasinėdamas po uolomis jis aptiko keistų tunelių, kurių sienos buvo visiškai lygios, tarsi būtų pagamintos iš stiklo. Šie tuneliai vedė kažkur labai giliai į visišką tamsą. Kritzeris nežinojo, kur jie veda, nes pabijojo ten eiti. 

Kritzeris teigė, kad iš šių paslaptingų tuneliai dažnai sklido neįprastas dūzgiantis garsas, primenantis statinės elektros srovės dūzgimą, kuris kartą tapo toks stiprus, kad Kritzeris sukonstravo specialų radijo imtuvą, kuriuo bandė užfiksuoti nuolatinio dūzgimo dažnį. 

Kritzeris buvo įsitikinęs, kad tai nėra paprasti natūralūs tuneliai, ir išreiškė norą vis dėlto kada nors į juos įžengti ir ištirti. Tačiau jis taip ir nesulaukė progos tai padaryti. 1942 m. valdžios institucijos ėmė įtarti, kad jis yra Vokietijos šnipas. Policija atvyko jo suimti ir apklausti, bet užsispyręs Kritzeris atsisakė išlįsti iš po uolos. 

Vienu metu policija nusprendė jį „išrūkyti“ dujine granata, tačiau granata pataikė į Kritzerio turėtą dinamito dėžę, kuris sprogo ir užmušė Kritzerį. Pati uola beveik nenukentėjo. 

Po Kritzerio žūties jo draugas Van Tasselis nusprendė tęsti akmens tyrimus. 1947 metais jis su šeima persikėlė į netoliese esantį miestelį, vėliau apsigyveno rezidencijoje po uola. Tada jis nusipirko seną apleistą aerodromą netoli uolos, skirtą mažiems lėktuvams, jį atnaujino, įrengė kavinę, parduotuvę, degalinę ir svečių namus. 

Tada jis pradėjo reklamuoti šią vietą kaip puikią meditacijos vietą, kad pritrauktų čia madingo Naujojo amžiaus (angl. New Age) judėjimo pasekėjus. Jis pasakojo, kad ši uola yra natūraliame Žemės energijos taške, ir kol čionai masiškai atvykdavo ezoterikos mėgėjai, Van Taselis kasinėjo po uola, ieškodamas tunelių, apie kuriuos jam papasakojo Kritzeris. 

Vėliau Van Tasselis pasakojo, kad jis ne tik rado šiuos tunelius, bet ir įlindo į jų vidų ir išsiaiškino, kad juos sukūrė ateiviai, o paskui jam, atseit, netgi pavyko priimti ateivių radijo signalą ir užmegzti su jais ryšį. Pasak jo, šie ateiviai čia atvyko iš Veneros planetos.

Kuo daugiau Van Taselis pasakojo, tuo keistesnės istorijos darėsi. Jis sakė, kad gali bendrauti su ateiviais telepatiškai ir kad kartą jie atvyko jo pasiimti į savo laivą. Ten jie išmokė jį daugelio dalykų, pavyzdžiui, kaip pratęsti žmogaus gyvenimą ir išgydyti bet kokią ligą, o paskui davė jam laiko mašinos brėžinius. 

Laiko mašina galėtų būti naudojama žmogaus ląstelėms atjauninti ir įkrauti jas energija, kad pailgėtų gyvenimas. Van Tasselis pavadino šį prietaisą „Integratronu“ ir buvo juo apsėstas. 1954 m. jis pagal gautus „brėžinius“ pradėjo konstruoti šį prietaisą. 

Van Tasselis pradėjo statyti baltą kupolo formos konstrukciją iš neferomagnetinių medžiagų: medžio, betono, stiklo ir stiklo pluošto. Teigiama, kad jame nėra nė vienos metalinės dalies, išskyrus varinę vielą, šerdį ir besisukančią struktūrą, vadinamą „elektrostatiniu dirodu“. 

Dar statybų metu prie uolos ir šio statinio ėmė plūsti ufologijos gerbėjai, todėl Van Taselis nusprendė rengti kasmetinius jų suvažiavimus, kad finansiškai padėtų sau statybų metu. Populiarumo viršūnėje į šiuos suvažiavimus susirinkdavo daugiau nei 10 000 žmonių.

Van Tasselis netrukus tapo toks populiarus, kad įkūrė savo NSO judėjimą, pavadintą Visuotinės išminties ministerija ir Visuotinės išminties koledžu, kuriame mokė visus norinčius telepatinio bendravimo ir dalijosi iš Veneros gyventojų gauta informacija. 1952-1958 metais jis taip pat išleido keletą knygų apie ufologiją. 

„Integratrono“ statyba užsitęsė du dešimtmečius, o 1978 metais, kai statinys buvo beveik baigtas, Van Tasselis staiga mirė nuo širdies smūgio. Nuo to laiko NSO mėgėjų grupės retkarčiais lankosi šioje vietoje, tačiau ar „Integratronas“ veikia, kol kas nežinoma.

2000 m. nuo uolos atlūžo labai didelis gabalas (manoma, kad tai įvyko dėl natūralių priežasčių), ir nuo to laiko uola prarado didžiausios pasaulyje atskirai stovinčios uolos statusą. 

P komentaras: užsienis rašo, todėl tiesos ieškokite "duonos trupiniais"... atsirinkite faktus. Patiko pasidalinkite.