Iš kur atsirado mėlyni žmonės

Apalačių priekalnės tapo ta vieta, kur atsirado medicininė anomalija, kurios egzistavimu paprasčiausiai negalima patikėti. Apie 1800-ius metus Kentukio rytuose visiškoje izoliacijoje gyveno šeima, kurios nariai pasižymėjo viena išskirtine savybe - visi jie turėjo mėlyną odą! Viso to priežastimi tapo dviejų žmonių, turinčių recesyvinius genus, sąjunga ir vėliau vykusi kraujomaiša.

Paveikslas, kuriame pavaizduota Fugeitų (Fugates) šeima, daugelį dešimtmečių nedavė ramybės visuomenei. Paslaptis buvo įminta tik XX amžiaus pabaigoje. O visa ši istorija prasidėjo XIX amžiaus pradžioje, kai Troublesomo įlankos krante apsigyveno prancūzas našlaitis Martynas Fugeitas (Martin Fugate), norėdamas pareikšti savo teises į šią žemę. (paranormal.lt)

.

Martynas Fugeitas iš Prancūzijos išvyko 1820 metais. Jis susituokė su Elizabeta Smit, gimusia Kentukio valstijoje, kuri pasižymėjo labai blyškia oda. Abu šie žmonės turėjo labai retą recesyvinį geną, nulemiantį mėlyną odos spalvą. Keturi iš septynių vaikų paveldėjo tėvų odos spalvą.

Dėl to kalta taip vadinama methemoglobinemija (arba argirija, „G genas“) - ypatybė, kuriai pasireiškus kraujyje labai sumažėja deguonies. Šių žmonių kraujo spalva taip pat žymiai tamsesnė nei kitų žmonių, o oda įgauna melsvą atspalvį. Kadangi šeima gyveno kaimelyje, kuriame buvo ma-
žai gyventojų, artimų giminaičių santuokos tapo ta priežastimi, dėl kurios atsirado daug vaikų su mėlyna odos spalva. Įdomu tai, kad patys Fugeitai pasižymėjo puikia sveikata ir niekuo, išskyrus odos spalvą, iš kitų nesiskyrė.

Apie Fugeitus pirmą kartą tapo žinoma 1958 metais, kai vienas iš „mėlynųjų žmonių“, Liukas Kombsas (Luke Combs), savo sunegalavusią baltaplaukę žmoną atvežė į Kentukio universiteto ligoninę. Tačiau gydytoją labiau sudomino vyras, o ne jo žmona.

„Liukas buvo toks mėlynas, kaip Liuiso ežero vanduo vėsią vasaros dieną“, - taip Martyno Fugeito palikuonį apibūdino gydytojas Čarlzas Behlenas (Charles H. Behlen II).

„G geno turėtojai nėra ligoniai, paprasčiausiai jų odos spalva skiriasi nuo mūsų, - medicininėje ataskaitoje parašė medicinos sesuo Rūta Pendergras (Ruth Pendergrass). - Jie yra visiškai normalūs, mieli ir labai geri žmonės. Liukas - tvirtas jaunas vyras, turintis prisirpusios slyvos spalvos odą, o jo žmona labai išblyškusi, tarsi niekada nemačiusi saulės šviesos, maždaug 25 metų moteris“.

Praėjusio amžiaus 9-o dešimtmečio pradžioje buvo gyvi tik trys „mėlynųjų“ šeimos nariai. O sekančioje kartoje ši unikali savybė iš viso išnyko.

Taip pat yra užfiksuoti atvejai, kai oda įgauna melsvą atspalvį dėl deguonies bado, jei žmonės dirba dideliame aukštyje (kalnakasybos darbai). Taip yra dėl to, kad šių žmonių organizmas gamina labai mažai hemoglobino, kuris reguliuoja deguonies paskirstymą kraujyje. Nuolat sunkiai fiziškai dirbant šių žmonių organizmas prisitaiko, pasikeičia širdies ritmas ir plaučių tūris.

Argirija gali susirgti žmonės, vartojantys pernelyg daug sidabro druskų. Ši liga gali baigtis netgi žmogaus mirtimi.

Iki antibiotikų paplitimo sidabro druskos ir koloidinis sidabras buvo plačiai naudojami kaip antiseptiniai preparatai. Kapitonui Fredui Voltersui (Fred Walters) sidabro preparatai buvo paskirti kaip vaistas nuo nervinio susirgimo, dėl kurių jo oda tapo tokia mėlyna, kad 1891 metais jis demonstruodavo save įvairiuose šou ir už tai gaudavo atlygį. Tuo metu apie nuodingą sidabro poveikį nieko nebuvo žinoma. Voltersas ir toliau vartojo sidabro preparatus, kad jo odos spalva ir toliau jam neštų pelną. Jis mirė 1923 metais, o mirties priežastis - sidabro perdozavimas.

Vos tik paaiškėjo, kad sidabras nėra nepavojingas, Floridos valstijoje pasirodė perspėjimai. Juose buvo panaudotos agririja sergančių žmonių nuotraukos.

Jeigu nuotraukoje šalia stovėtų sergantis žmogus ir sveikas žmogus, odos spalvos skirtumas būtų aiškiai matomas.

Internete paieškojus informacijos apie preparatus, kurių sudėtyje yra koloidinio sidabro, galima pamatyti, jog kai kurie preparatai „visiškai neturi pašalinio poveikio“, kiti yra „nesaugūs“, dar kiti - „neefektyvūs“.

Viskas priklauso nuo to, kas finansuoja preparato gamybą.

JAV produktų ir vaistų kontrolės valdyba pareiškia, kad visi preparatai, kurių sudėtyje yra koloidinio sidabro, nėra saugūs.

Kai kurie šiuolaikinių preparatų sudėtyje taip pat yra pavojingų medžiagų, sukeliančių agririją. Rozmari Jakobs (Rosemary Jacobs) ėmė vartoti nosies lašus, kurių sudėtyje yra koloidinio sidabro, kai jai buvo 11 metų. Per keletą metų jos oda pamėlo. Nors mergina nustojo vartoti lašus, jos veidas vis vien išliko melsvas, nes sidabro dalelės įsigėrė į odą ir audinius. 8-ame dešimtmetyje Jakobs buvo atlikta viršutinių odos sluoksnių pašalinimo kosmetinė procedūra. Dabartiniu metu moters oda yra rausva, tačiau su dėmėmis.

Kovotojas už laisvę Stenas Džonsas (Stan Jones) iš Montanos valstijos du kartus nesėkmingai bandė gauti pareigas Senate (2002 ir 2007 metais). Jis taip pat yra agririjos auka. Džonsas koloidinį sidabrą ėmė vartoti savo iniciatyva. Vyras iki šiol vartoja šią priemonę ir yra įsitikinęs jos gydomosiomis savybėmis.

Polis Karasonas (Paul Karason) koloidinį sidabrą pradėjo vartoti prieš 15 metų. Jis užsiėmė savigyda: bandė išsigydyti dermatitą, dėl to koncentruotu koloidiniu sidabru įtrindavo odą bei gėrė tos pačios medžiagos tinktūrą. Odos spalva keitėsi taip pamažu, kad tai nepastebėjo nei pats vyras, nei jo artimieji. Karasonas iki šiol vartoja koloidinį sidabrą ir tiki, jog tai yra vaistas nuo visų ligų. Sidabro vartojimas gali baigtis mirtimi, tačiau normuotos dozės ne tik nepražudė vyro, o priešingai - padarė jį atspariu įvairioms infekcijoms.

Kai kuriuos žmonių anomalios odos spalvos atvejus galima paaiškinti, remiantis genetika. Pavyzdžiui, kai kurie Pietų Amerikoje gyvenantys indėnai įgijo melsvą odos spalvą dėl to, kad jų gentyse yra paprotys turėti lytinius santykius su artimais giminaičiais, dėl ko yra iškreipiamas genetinis kodas.