Išsipildę Deniono Brinklio ateities regėjimai

Šiame straipsnyje skaitytojams papasakosime tikrą Deniono Brinklio (Dannion Brinkley) istroriją apie tai, kad jis, būdamas klinikinės mirties būsenoje, pamatė ateitį. Brinklis parašė knygą "Išgelbėtas šviesos" ("Saved by the light"), kuri 1994 metais penkis mėnesius buvo publikuojama žurnale "The News York Times".

Dar vaikystėje Denionas Brinklis pasižymėjo kaip sunkaus charakterio vaikas, kuris dažnai sukeldavo peštynes, įžeidinėdavo aplinkinius. Užaugęs jis gavo darbą vyriausybės aparate, turėjo kelis namus ir nedideles įmones, gavo dideles pajamas iš buvo sėkmės viršūnėje. (paranormal.lt)

1975 m. rugsėjo 17 d. Aikeno miestelį (Pietų Karolinos valstija, JAV) užklupo baisus uraganas. 25 metų amžiaus Denionas tuo metu buvo namuose ir telefonu kalbėjo su draugu. Žaibo išlydis per telefono laidą smogė tiesiai į jį.

Vyrą apėmė didžiulis skausmas, tačiau staiga jis pajuto jį apėmusią visišką ramybę. Jo siela paliko kūną ir pakilo į dangų.

Denionas be jokių emocijų žiūrėjo į savo kūną, gulintį ant lovos: ranka vis dar laikė suspaudusi telefoną, batai pajuodo nuo suodžių, artimieji, draugai ir atvykę medikai karštligiškai bandė jam padėti, tačiau viskas, kas vyko apačioje, tarsi neturėjo nieko bendro su juo pačiu.

Po to viskas dingo, prie Deniono ėmė dideliu greičiu artėti tunelis, iš kurio buvo girdimi stebuklingos muzikos garsai.

Kaip ir kiti žmonės, patyrę klinikinę mirtį, Denionas taip pat priešais save pamatė visą savo nugyventą gyvenimą su visomis smulkmenomis. Tik dabar jis atsidūrė tų vietoje, į kuriuos buvo nukreipti jo veiksmai.

Pavyzdžiui, kai Denionas, buvo moksleivis, jo baiminosi visi mokiniai, nes jis dažnai kankindavo kitus vaikus, pavogdavo dviračius arba sukurdavo tokias situacijas, kuriose aplinkiniai būdavo pažeminti. Dabar, peržvelgdamas šią gyvenimo atkarpą, jis pastebėjo, kad yra skriaudžiamojo kūne. Denionas žinojo šio periodo motyvus ir jausmus, tačiau tuo pačiu metu jautė pažeminimą ir skausmą, kurį teko iškentėti kitai pusei.

Vyras taip pat pajuto tai, ką jautė tėvai dėl jo nevaldomo elgesio. Denionas taip pat pajuto skausmą ir gėlą, kurią suteikė kitiems, dalyvaudamas Vietnamo kare.

Kai gyvenimo istorija baigėsi, jis pajuto didžiulę sąžinės graužatį ir iš gėdos nerado sau vietos.

Jo gyvenimo kelio istoriją jam parodė Gyvenimas, nuo kurio sklido melsvai sidabrinis švytėjimas. Denionas aiškiai negalėjo įžiūrėti veido, tačiau juto, kad iš Gyvenimo sklinda neapsakoma ramybė ir gailestingumas.

Gyvenimas su Denionu leidosi į krištolo miestą. Miesto katedra buvo tikras architektūros šedevras. Ji buvo pastatyta iš krištolo ir skleidė akinantį švytėjimą, sukeliantį malonų jaudulį. Denionas šalia šios šventyklos, pastatytos Aukščiausiojo garbei, jautėsi visiškai mažytis ir niekingas.

Ir štai jaunas vyras pamatė trylika gyvų būtybių, kurių kiekviena atvaizdavo žmogaus emocinio ir psichologinio tipo bruožus. Viena būtybė buvo „ramybė“, kita - „ištikimybė“ ir t. t. Jos Denionui parodė žmonijos ateitį. Būtybės vyrui davė po dėžutę, kuriose buvo scenos su svarbiais įvykiais, kuriuos teks išgyventi žmonijai.

Trylikoje dėžučių Denionas pamatė 117 scenų, kurias aprašė savo knygoje. Įdomu tai, kad 95 įvykiai jau įvyko, įskaitant Amerikos visuomenės moralinį nuopuolį, Ronaldo Reigano išrinkimą prezidentu, avariją Černobylio atominėje elektrinėje, SSRS žlugimą, karą Persijos įlankoje.

Paskutinėje dėžutėje parodyta scena verčia giliai susimąstyti. Kai prasidėjo ši ateities scena, Denionas persikėlė į šimtą skirtingų vietų, pradedant dykuma ir baigiant miškais. Jis pamatė, kad Žemėje visur kyla karai, suirutė, kariniai veiksmai kyla iš baimės jausmo. Jis taip pat matė, kad daugelis vietovių nukentėjo nuo stichinių nelaimių, derlingos žemės pavirto dykumomis, didžiulės teritorijos, kuriose prieš tai buvo auginamos grūdinės kultūros, nukentėjo nuo sausros, dirvožemis suskilinėjo, derlingas sluoksnis tapo panašus į pelenus.

Kitose pasaulio vietose be perstojo lijo lietus, kuris nuplovė paviršinį dirvožemio sluoksnį, o upes pavertė skystu juodu moliu.

Miestų gatvėse visur matėsi nuo bado kenčiantys žmonės, prašantys praeivių išmaldos. Kiti buvo tokie nusilpę, kad nebeturėjo jėgų net ištiesti rankos, todėl jie susirietę gulėjo ant žemės, laukdami mirties.

Žmonės iš šios scenos Denionui telepatiškai pasakė, kad ateities negalima pakeisti. Viena gyva būtybė kreipėsi į vyrą: „Mes į kiekvieną žmogų Žemėje žiūrime kaip į didelį avantiūristą, jūs išdrįsote ateiti į Žemę ir Kūrėjo sukurtame pasaulyje vykdote savo misiją“.

Si būtybė dar pasakė Denionui: „Žmonių giminė - tikri didvyriai. Tie, kurie nusileido į Žemę, tikri narsuoliai. Jūs kartu su Kūrėju kuriate ateitį“.