Kai vėžys išnyksta negydant. Spontaninės regresijos priežastys

Kartais piktybinis navikas gali sumažėti ar net pradingti negydant. Šis nepaaiškinamas procesas galėtų teikti esminių nuorodų, padedančių geriau suprasti vėžį kaip ligą ir kurti efektyvesnius gydymo metodus.

Dauguma žmonių pritaria medicinoje vyraujančiai nuomonei, kad maždaug trečdaliui žmonių kada nors gyvenime diagnozuojamas vėžys. Ši liga laikoma greitai progresuojančia ir agresyvia, paprastai ji formuojasi iki paskutinės, ketvirtos, fazės ir baigiasi mirtimi, nebent gydymas būna ypač sėkmingas. Tačiau esama vis daugiau įrodymų, liudijančių, kad vėžys gali išnykti pats savaime (arba, kaip sako onkologai, „spontaniškai regresuoti“), negydant. Tokių neįtikėtinų atvejų pasitaiko jau nuo 1918 metų, jų užregistruota esant visoms naviko stadijoms, net pačiai paskutinei, kai pacientui buvo prognozuojamos vos kelios savaitės gyventi. Kad regresiją būtų galima laikyti tikrai spontaniška, žmogui neturėtų būti taikomas gydymas arba šis galėtų būti buvęs minimalus.

Turint omenyje tokią definiciją, nenuostabu, kad onkologai laiko spontanišką vėžio regresiją retu reiškiniu, nes būna labai mažai atvejų, kad nustačius diagnozę, vėžys būtų negydomas. Be to, ši definicija reiškia ir tai, kad galbūt apie spontaniškos regresijos atvejus nepranešama, manant, kad tai pasiekė ne paties vėžiu sergančiojo imuninė sistema, bet operacija ar chemoterapija.(1)

Manoma, kad spontaniška regresija pasitaiko vidutiniškai 1 iš 60 tūkst. atvejų, bet JAV noetikos mokslų instituto tyrėjai mano, kad rezultatai galėtų būti 20 kartų geresni.

Manoma, kad spontaniška regresija pasitaiko vidutiniškai 1 iš 60 tūkst. atvejų, bet JAV noetikos mokslų instituto (The Institute of Noetic Sciences) tyrėjai mano, kad rezultatai galėtų būti 20 kartų geresni. Vidurinio Heseno technikos aukštosios mokyklos (Technische Hochschule Mittel-hessen) Gysene, Vokietijoje, prof. dr. Uwė Hobohmas nurodė, kad šis skaičius galėtų būti dar didesnis. Pasak jo, spontaniškos regresijos atvejai nutylimi apie 100 kartų dažniau - arba todėl, kad pacientas nebegrįžta į kliniką, arba (kas labiau tikėtina) specialistai netiki, kad tikrai įvyko spontaniška regresija, arba jie nesupranta, kas darosi su pacientu, arba tiesiog patingi apie tai pranešti.n
Netikslus duomenų teikimas trunka jau beveik 100 metų. 1925-aisiais britų gydytojas Hastingsas Gilfordas nurodė, kad, nors ir apskritai vėžys visada laikomas neišvengiamai fatališku, esama nemažai atvejų, kai navikas spontaniškai išnyksta, ir jis buvo „visiškai tikras, kad tokių atvejų yra daug daugiau, nei registruota“.(4)

Prof. dr. U. Hobohmas pastebėjo ir tai, jog onkologai nenoromis pripažįsta, kad organizmas galėtų būti pajėgus pats save gydyti. Jis cituoja profesorių Karlą Heinrichą Bauerą (1890-1978), vieną Vokietijos vėžio tyrimų instituto Heidelberge steigėjų ir vadovų, kuris 1965 metais pareiškė, kad žmogaus organizmas pats nepajėgia kovoti su vėžiu. Ši nuomonė dominuoja ir mūsų laikais.

Kokia yra natūrali vėžio raida?

Kas būtų, jei naviką nuspręstume palikti ramybėje ir nebandyti paveikti kokiu nors gydymu? Norvegijos visuomenės sveikatos instituto (Folkehelseinstituttet) tyrėjai Osle prieš keletą metų analizavo, kokia būtų natūrali krūties vėžio raida, ir padarė išvadą, kad 22 proc. atvejų šis būtų spontaniškai regresavęs.(6)

Mokslininkai tai nustatė, ištyrę dvi grupes moterų, kurių sveikatos būklė, gyvenimo būdas ir krūties vėžio požymiai panašūs. Pirmai grupei nuo 1996 iki 2001 metų kas dvejus metus buvo daroma mamografija, savo ruožtu antrai grupei ji buvo atlikta tik vieną kartą - tyrimo pabaigoje po 6 metų. Atsižvelgdami ir į veiksnius, galinčius iškreipti tyrimo rezultatus (pvz„ neinvazinės duktalinės (pieno latakų) karcinomos in situ (angį. DCIS) atvejus), tyrėjai padarė išvadą, kad krūties vėžio raida pirmoje grupėje, kuri buvo kontroliuojama dažniau, buvo progresavusi 22 proc. daugiau negu antroje grupėje. Kodėl pirmoje grupėje galėjo pasitaikyti daugiau vėžio atvejų nei antrojoje, kuri buvo patikrinta tik vieną kartą, įtikinamų paaiškinimų neatsirado. Kitas klausimas: kur dingo navikai tų moterų, kurių netikrino?

Vadovaujantysis tyrėjas dr. Peras Henrikas Zahlas mano, kad galbūt kai kuriais atvejais per mamografijos tyrimą konstatuoto invazinio krūties vėžio natūrali raida galėjo būti spontaniška regresija.

Panašių spontaniškos regresijos atvejų tyrėjai diagnozavo ne Hodžkino limfomos pacientams, kuriems ši liga nebuvo gydyta. Iš 83 negydytų žmonių 19-ai (23 proc.) buvo konstatuota spontaniška naviko regresija.(7)

Dar dažniau spontaniška regresija aptikta sergant neuroblastoma (vaikų nervų sistemos vėžiu). Saitamos vaikų medicinos centro (angl. The Saitama Childrens Medical Center in Iwatsuki) gydytojai Japonijoje nesikišdami stebėjo 11 kūdikių, kuriems buvo diagnozuota ankstyvoji neuroblastomos stadija ar aptiktas navikas, kurio skersmuo neviršijo 5 cm. Po 6 mėnesių vadinamojo pasyvaus stebėjimo visiems mažyliams navikai buvo sumažėję, nors ir nė vienas nebuvo visiškai išnykęs. Tyrėjai padarė išvadą, kad „per ankstyvąją vėžio diagnostiką konstatuotos neuroblastomos regresija -neretas reiškinys“.(8)

Spontaniškos regresijos atvejų dažniau pasitaiko vaikams, o ne suaugusiesiems. Per vieną tyrimą kalbama apie atvejį, kai 6 mėnesių amžiaus berniukui per metus regresavo negydyta leukemija.(9) Vienam 4 mėnesių amžiaus mažyliui, sirgusiam grėsmę regėjimui keliančiu smegenų naviku, šis visiškai išnyko po pusės metų,(10) o 4 metukų mergaitei be jokio gydymo išnyko leukemija.(11)

Kokie įrodymai?

Spontaniška regresija įmanoma bet kuriam vėžiu sergančiam, bet kokio amžiaus asmeniui, turinčiam bet kokios rūšies naviką. Tai reiškinys, kuris stebimas tiek pat laiko, kiek konstatuojamas ir diagnozuojamas vėžys. 1918 metais JAV Niujorko Kolumbijos universiteto (Columbia University in New York) medicinos direktorius dr. Georgeas Rohdenburgas atliko vėžio spontaniškos regresijos atvejų metaanalizę. Jis išnagrinėjo 302 tokius atvejus.(12)

Vėliau platų tyrimą atliko JAV Ilinojaus universiteto Medicinos kolegijos (The University of Illinois College of Medicine) Čikagoje gydytojai dr. Tildenas C. Eversonas ir dr. Warrenas H. Cole’as. Jie analizavo per pastaruosius 65 metus medicinos literatūroje aprašytus spontaniškos regresijos atvejus ir priėjo prie išvados, kad 176 iš šių atvejų buvę tikri, nors jų nebuvo įmanoma paaiškinti.(13)

Dar platesnio masto tyrimą atliko Kalgario universiteto tyrėjai Albertoje (The University of Calgary in Alberta), Kanadoje, kurie analizavo 741 spontaniškos regresijos atvejį nuo 1900 iki 1987 metų. Beveik 50 proc. atvejų niekas taip pat nesugebėjo rasti paaiškinimo, kodėl vėžys išnyko.(14)

Naujesniais laikais Odensės universiteto tyrėjai Danijoje (angl. Odense University in Denmark) nagrinėjo 32 spontaniškos regresijos atvejus, ištikusius pacientes, sergančias krūties vėžiu, - jos gyveno dar bent 10-15 metų.(15)

Stanfordo universiteto ligoninės (Stanford University Hospital) tyrėjai Kalifornijoje, JAV sekė 42 vyrų, sergančių sėklidžių vėžiu, ligos raidą ir padarė išvadą, kad šis navikas taip pat gali spontaniškai regresuoti.(16) Chirurgas Aymanas S. Abdelrazegas iš Hadersfeldo Karališkosios ligoninės Didžiojoje Britanijoje (The Huddersfield Royal Infirmary in the UK) teigia, kad regresija pasitaiko ir tarp ligonių, kurie serga tiesiosios ar storosios žarnos vėžiais. Jis analizavo spontaniškos regresijos atvejus, apie kuriuos buvo pranešta nuo 1900 iki 2005 metų.(17)

Tyrėjai iš Gdansko Lenkijoje, palyginę 1900-1987 metų duomenis su 1988-2006 metų duomenimis, nustatė, kad dažniausiai regresija registruota inkstų navikų (nefroblastomos, inkstų ląstelių karcinomos), piktybinės melanomos ir limfomos atvejais.(18)

Tai neįprasta, bet aukšta kūno temperatūra, sukelta iš vidaus (kaip organizmo reakcija į infekciją) ar išoriškai (hipertermija), pajėgi naikinti vėžines ląsteles ir inicijuoti gydymosi procesą.

Tikriausiai plačiausią tyrimą šia tema 1993-aisiais Noetikos mokslų institute, Kalifornijoje, atliko Brendanas O’Reganas (1917-2008) ir Carylė Hirshberg. Jų pranešime buvo aprašyti 1574 spontaniškos vėžio regresijos atvejai. Mokslininkai konstatavo tokių atvejų ir tarp leukemija bei limfoma sergančiųjų, tačiau manė, kad kalbėti apie spontanišką regresiją galima tik tada, kai „paciento navikas iš esmės yra diagnozuojamai sumažėjęs ar liga sustabdyta ir asmuo pasveiko, bet šių pokyčių priežastis nebuvo Vakarų akademinės medicinos priemonių taikymas“.(19)

Suprasti priežastis

Nors žodis „spontaniškas“ skamba paslaptingai ir siejasi su stebuklingais dalykais, vėžio regresijos tyrėjai stengėsi rasti jos paaiškinimą. Jau seniausioje tyrimų metaanalizėje 1918 metais dr. G. Rohdenbur-gas nurodė, kad daugeliu atvejų pacientai prieš vėžio regresiją patyrė „ūminį karščiavimą ir padidėjusią kūno temperatūrą“, kurią sukeldavo nesėkminga operacija, kai bandyta šalinti naviką. Paprastai pacientams pakildavo labai aukšta temperatūra, kuri „po kelių dienų baigdavosi naviko regresija“.(20)

Dažniausiai liga, dėl kurios vėžiu sergantiems pacientams pakildavo kūno temperatūra, buvo vadinamoji rožė (ūminė bakterinė streptokokinė odos infekcija), tačiau temperatūrą sukeldavo ir raupai, plaučių uždegimas, maliarija bei ūminė tuberkuliozė. Karščiavimas taip pat buvo pastebėtas tarp 80 proc. leukemija sergančių vaikų, kuriuos ištiko spontaniška regresija,(21) iš pasitaisiusių pacientų, kuriems buvo diagnozuota piktybinė melanoma,

31 proc. atvejų ligoniai patyrė infekcijos sukeltą karščiavimą, o beveik 50 proc. atvejų infekcija buvo susijusi su rože.(22) Prof. dr. U. Hobohmas teigia, kad glaudus ryšys tarp aukštos temperatūros ir vėžio regresijos būtų pastebėtas anksčiau, jei gydytojai nesistengtų nedelsdami sumažinti karščiavimą.(23)

Iš tikrųjų ryšys tarp vėžio regresijos ir karščiavimo buvo pastebėtas jau XVIII amžiuje.(24) 1866 metais šią hipotezę patikrino vokiečių gydytojas Karlas Davidas Wilhelmas Buschas, kuris sąmoningai injekavo vėžiu sergančiam pacientui gyvų Streptococcus pyogenes bakterijų, kurios sukėlė rožę, o vėliau - visišką vėžio regresiją.(25) Tokį pat ryšį 1884 metais užfiksavo žymus rusų rašytojas ir gydytojas Antonas Čechovas.(26)

XX amžiaus pirmoje pusėje šią teoriją toliau tyrė tuometės Niujorko vėžio ligoninės (dabar: A. P. Sloano ir Ch. F. Ketteringo vėžio tyrimų centro (The Memorial Sloan Kettering Cancer Center) Niujorke) chirurgas dr. Williamas Coley’is (1862-1936). Jis įdiegė gydymo metodą, kuris išpopuliarėjo kaip „Coley’io toksinų“ terapija. W. Coley’į sudomino vienas spontaniškos regresijos atvejis, kai paskutinės stadijos gerklės vėžiu sergantis asmuo visiškai pasveiko po rožės infekcijos paūmėjimo.(27)
„Coley’io toksinai“ - tai kombinuota bakterijų (S. Pyogenes ir Serratioa marcescens) injekcija, kurią W. Coley’is naudojo nuo 1893 metų iki pat savo mirties.(28) Nors injekcija buvo naudojama reguliariai, JAV maisto ir vaistų tarnyba (angl. FDA) 1963-aisiais šį junginį įtraukė į naujų vaistų klasifikaciją, dabar jį galima naudoti tik klinikiniams tyrimams. W. Coley’is eksperimentavo su vakcinos doze ir injekcijų dažniu, o jo duktė Helenė Coley-Nauts, ištyrusi tėvo užrašus, sukūrė standartinį protokolą toksinams švirkšti.(29)

Kadangi „Coley’io toksinų“ taikymas apribotas, kai kurie vaistų gamintojai kovai su vėžiu sukūrė savo medikamentų, kurie taip pat sužadina karščiavimą.

Tyrimo dalyviams, patyrusiems tris ar daugiau infekcijų, dėl kurių jų kūno temperatūra pakildavo aukščiau nei 38,5 °C, melanomos rizika buvo 40 proc. mažesnė.

XX amžiaus šeštąjį ir septintąjį dešimtmečiais Bayer sukūrė mišrią bakterijų vakciną MBV, Sūdpharma išrado medikamentą Vaccineurin, o Chugai - vaistus Picibanil ir OK-432. Kaip ir „Coley’io toksinų“, šių gaminių rezultatai buvo nevienareikšmiški, bet vėliau paaiškėjo, kad pacientams tuo pat metu buvo taikyta chemoterapija, kuri galbūt nuslopino jų imuninę sistemą.

Teigiamų įrodymų dėl karščiavimo teorijos pateikė vienas tyrimas, kuriame dalyvavo 603 pacientai, sergantys melanoma, - juos lygino su 627 sveikais žmonėmis. Šiuo atveju tyrėjai nustatė atvirkščiai proporcingą ryšį tarp melanomos rizikos ir persirgtų infekcinių ligų skaičiaus. Paaiškėjo, kad tyrimo dalyviams, patyrusiems tris ar daugiau infekcijų, dėl kurių jų kūno temperatūra pakildavo aukščiau nei 38,5 °C, melanomos rizika buvo 40 proc. mažesnė.(30)

Per kitą Italijoje atliktą tyrimą, kuris apėmė laikotarpį nuo 1890 iki 1960 metų, buvo aptiktas toks pat ryšys tarp infekcinių ligų ir mirtinų vėžio atvejų. Tyrimo autoriai apskaičiavo, kad 2 proc. mažesnis infekcijų ir karščiavimo atvejų skaičius po 10 metų koreliavo su 2 proc. didesniu mirštamumu nuo piktybinių navikų.(31)

Kaip aukšta temperatūra gali sunaikinti vėžį?

Tai neįprasta, bet aukšta kūno temperatūra, sukelta iš vidaus (kaip organizmo reakcija į infekciją) ar išoriškai (hipertermija), pajėgi sunaikinti vėžines ląsteles ir inicijuoti gydymosi procesą. Per vieną laboratorinį eksperimentą vėžinės ląstelės buvo 6 valandas laikomos į karščiavimą panašioje 41 °C temperatūroje ir ėmė gaminti imunitetą gerinančias T ląsteles. Panašių rezultatų pasiekta ir per bandymą su laboratorinėmis pelėmis.(32) 1979 metais amerikiečių gydytojas J. A. Dicksonas nustatė, kad vėžinės ląstelės daug jautresnės aukštai temperatūrai nei sveikosios, o esant dideliam karščiui (42-43 °C) jos net žūva.(33) Prof. dr. U. Hobohmas daro prielaidą, kad karštis galbūt skleidžia tą trūkstamą signalą, kurio reikia pažadinti snaudžiančioms T ląstelėms, kurios kovoja su naviku ir sugeba pasiekti dalinę ar visišką vėžio regresiją. Šios T ląstelės taip pat sugeba profilaktiškai sunaikinti dar nesuaktyvėjusias vėžines ląsteles.(34)

Kaip gydysimės ateityje?

Mokslininkai vis dar nėra ištyrę spontaniškos vėžio regresijos mechanizmo, nes vaistų gamintojai nelaiko jos vertos tyrimų (ir tai neatitinka jų interesų). Nepriklausomi (su vaistų gamintojais nesusiję) šaltiniai taip pat neskiria lėšų tokiems eksperimentams. Be to, ši užduotis sunki dar ir dėl to, kad negydomi vėžiu sergantys pacientai dingsta iš medicinos sistemos akiračio, o tie, kurie yra šioje sistemoje, be abejo, gydomi. Iš tikrųjų kol kas mūsų supratimas apie vėžio savybes, jo galimą regresiją ir natūralius kūno gebėjimus išsigydyti nėra išsamus.

Spontaniška regresija įmanoma bet kuriam vėžiu sergančiam, bet kokio amžiaus asmeniui, turinčiam bet kokios rūšies naviką. Tai reiškinys, kuris stebimas tiek pat laiko, kiek konstatuojamas ir diagnozuojamas vėžys.

Nors karščiavimas galėtų būti dažniausias spontaniškos regresijos sukėlėjas, jis toli gražu nėra vienintelis. Noetikos mokslų instituto tyrėjai apibendrino devynis potencialius biologinius ir fiziologinius veiksnius, galinčius skatinti vėžio regresiją. Dar penkis papildomus veiksnius galima būtų vadinti psichologiniais.(2) Kad ir kas sukeltų spontanišką vėžio regresiją, tai galėtų parodyti, kaip ateityje būtų galima gydyti šią ligą. Mums jau seniai reikia objektyvių ir be išankstinių nusistatymų atliktų tyrimų.

By Bryanas Hubbardas

Nuodoros

1. Cameron E., Pauling L. Cancer and Vitamin C. Niujorkas, leidykla W.W. Norton & Co, 1979
2. O'Regan B., Hirshberg C. Spontaneous Remission: An Annotated Bibliography. Petaluma, CA. Institute of Noetic Sciences, 1993
3. Br J Cancer, 2005; 92:421-5
4. Scott C. Victory Over Cancer. Londonas, UK, leidykla True Health Publishing, 1925
5. Clin Oncol, 2008; 20:101-12
6. Arch Intern Med, 2008; 168:2311-6
7. N Engl J Med, 1984; 311:1471-5
8. J Clin Oncol, 1998; 16:1265-9
9. Int J Hematol, 2008-12-04
10. J Pediatr Hematol Oncol, 2008; 30:712-5
11. Pediatr Hematol Oncol, 2008; 25:181-6
12. J Cancer Res, 1918; 3:193-225
13. Everson T. C., Cole W. H. Spontaneous Regression of Cancer. Filadelfija, PA, leidykla W.B. Saunders Co, 1968
14. Acta Oncol, 1990; 29:545-50
15. Ugeskr Laeger, 1999; 161:4001-4
16. Am J Surg Pathol, 2006; 30 858-65
17. Int J Colorectal Dis, 2007; 22:727-36
18. Przegl Lek, 2007; 64:380-2
19. O'Regan B., Hirshberg C. Spontaneous Remission: An Annotated Bibliography. Petaluma, CA: Institute of Noetic Sciences, 1993
20. J Cancer Res, 1918; 3:193-225
21. Am J Med, 1951; 10:238-9
22. Onkologie, 1998; 21:14-8
23. Br J Cancer, 2005; 92:421-5
24. Med Hypotheses, 2002; 58:115-9
25. Beri Klin VVochenschr, 1866; 3:245-6
26. N Engl J Med, 1987, 317:457
27. Ann Surg, 1891; 14:199-200
28. Am J Med Sci, 1893; 105:487-511
29. Adv Exp Med Biol, 1990; 267:483-500
30. Melanoma Res, 1999; 9:5119
31. Eur J Epidemiol, 1999; 14:749-54
32. Int Immunol, 2003; 15:1053-61
33. Lancet, 1979; 1:202-5
34. Br J Cancer, 2005; 92:421-5

Protas stipresnis už vėžį

Padarius prielaidą, kad protas (galbūt jį galima vadinti kitu, geresniu žodžiu) ir kūnas veikia bendrai, pakeitus požiūrį į gyvenimą, galima paveikti ir fizinį kūną.

Mokslininkai nustatė 8 pokyčius, kurie galėtų būti labai svarbūs norintiems pasiekti spontanišką vėžio regresiją.

1. Perėjimas nuo priklausomybės (aukos būsenos) prie savarankiškumo; savęs, kitų ir aplinkos sąmoningas suvokimas; gebėjimas intensyviau jausti meilę, džiaugsmą, pasitenkinimą, būti žaismingesniems, daugiau juoktis ir mėgautis humoru.

2. Gebėjimas įveikti krizę ir rasti savyje jėgų bandant eiti nauju gyvenimo keliu, kuris būtų prasmingas ir svarbus.

3. Gyvenimo perėmimas į savo rankas, įskaitant asmeninius, profesinius, emocinius, dvasinius ir medicininius aspektus; gebėjimas atsisakyti senųjų pažiūrų, kurios nebeatitinka esamos situacijos.

4. Gebėjimas reikšti ir teigiamas, ir neigiamas emocijas ir jaustis komfortiškai, suvokiant, kad jų esama; sugebėjimas pasakyti „ne", kad nepakenktumėte sau.

5. Bent vieni stabilūs, meilės kupini santykiai ir priklausymas kokiai nors didesnei grupei.

6. Glaudus bendradarbiavimas su savo gydytoju.

7. Prasmės įžiūrėjimas kalbant apie vėžį kaip savo ligą; gebėjimas rasti priežastį, dėl ko gyventi toliau, priimant diagnozę (bet ne prognozę) bei tikintis pasveikti.

8. Veiksmai, skatinantys pasitikėjimą savimi, mažinantys stresą ir stimuliuojantys dvasinį atsinaujinimą, pvz., maldos ar meditacija.