Specialisto pamokėlė: kaip atpažinti melagį?

Gebėjimas suprasti iš veido mimikos ir kūno judesių, ar žmogus meluoja, dažnai gali apsaugoti nuo įvairių nemalonumų. Policininkai ir teisėjai, bandydami išsiaiškinti tiesą, dažnai ne tik klausosi, ką žmogus sako, bet ir stebi, kaip jis elgiasi. Lektorius ir neverbalinio bendravimo specialistas Darius Kielius gerai žino, į ką atkreipti dėmesį, bandant atpažinti netiesą sakantį pašnekovą.

Kodėl žmonės meluoja?

Ar pasakyti mylimam žmogui, kad jis atrodo gražiau, negu yra iš tiesų, – didelis melas? Juk išgirdęs gražius žodžius mylimas žmogus pasijus kur kas geriau ir dėl tokio melo nenukentės nė viena pusė. Taigi meluojame ne tik norėdami pakenkti, bet ir įtikinti, apsaugoti arba nuraminti kitus. Vienas amerikiečių atliktas tyrimas parodė, kad kas antras žmogus, kalbėdamas apie 10 min., vidutiniškai pameluoja 3 kartus. Ar galime daryti išvadą, kad likusieji nemeluoja? Peržiūrėjus nufilmuotą medžiagą paaiškėjo, kad pokalbio metu jie visgi pasakė išgalvotų dalykų, patys to nesuvokdami. Iš to galime daryti išvadą, kad visi kartais pameluojame.

Ar balso tembras, tam tikri žodžių junginiai ir intonacija gali išduoti melagį? 

Taip, nes kai žmogus sako netiesą, paprastai jam pradeda trūkti oro. Tai daro įtaką balso tembrui: jis susilpnėja, tampa sunkiau tarti žodžius, todėl melagis pradeda kalbėti nerišliai, užsikirsdamas, atsiranda ilgesnių pauzių tarp klausimo bei atsakymo, nes reikia laiko pagalvoti ir sukurti istoriją. Melagiai labai dažnai vartoja tokius žodžių junginius: „atvirai kalbant“, „kiek žinau“, „niekuomet neišduočiau“. Pavyzdžiui, teiginys „Aš niekuomet neišduočiau tavęs su kita moterimi“ nėra tas pats, kas „Aš tavęs neišdaviau su kita moterimi“.

Meluojama tik žodžiais ar ir kūnu?

Paprastai meluojama žodžiais, o kūnu tą daryti sunkiau. Ne veltui sakoma, kad kūno kalba yra melo išdavikė. Žmogui kalbant netiesą, būna labai sunku kontroliuoti kūno judesius. Negana to, kad melagiui reikia stengtis kuo sklandžiau pameluoti, dar papildomai reikia kontroliuoti savo kūną, jog žodžiai ir kūno judesiai sutaptų. Žinoma, galima išmokti meluoti žodžiais ir kartu neišsiduoti kūno judesiais.

Ar kūnas gali meluoti?

Meluoti kūnu sudėtinga. Jeigu žmogus jaučiasi blogai, nepasitiki savimi, tai išduoda jo kūno judesiai, t. y. būna susigūžęs, jo eisena neužtikrinta, akys nuleistos ir t. t. Net jeigu eidamas asmuo šypsosi, tačiau kitos jo kūno dalys rodo neužtikrintumą, todėl galima įtarti, kad kažkas šioje situacijoje negerai.

Kurios kūno vietos – didžiausios melagio išdavikės?

Pasakyti, ar žmogus meluoja, nėra labai paprasta. Daugelis žino, kad žmogus, kalbėdamas netiesą, stengiasi pašnekovui nežiūrėti į akis. Tačiau tai nėra ir negali būti vienintelis rodiklis, nes asmuo gali tiesiog nejaukiai jaustis žiūrėdamas kitiems į akis. Jeigu uždavus klausimą pašnekovas nukreipia akis į kairę pusę, vadinasi, jis bando prisiminti ir pateikti tikrą atsakymą. Tačiau jei išgirdęs klausimą akis nukreipia į dešinę pusę, vadinasi, pasitelkė kūrybiškumą ir galbūt netrukus pameluos.

Kiti melą išduodantys ženklai: ausies spenelio trynimas pirštų galiukais (byloja apie nenorą girdėti savo sakomo melo), burnos pridengimas (pasąmonė stengiasi sulaikyti sakomus žodžius), nosies kasymas, akies pasikrapštymas ir t. t. Bet tam tikrų veido sričių kasymasis arba pridengimas gali nereikšti melo, galbūt žmogui tikrai panižo. Todėl spręsti, ar žmogus meluoja, galima tik iš bendros kūno judesių visumos viso pokalbio metu.

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį, kaip juda jo plaštakos. Jeigu šnekėdamas žmogus dažnai rodo atvirus rankų delnus, vadinasi, stengiasi būti sąžiningas ir nieko neslepia. Jei rankų delnai paslėpti, t. y. rankos sukištos į kišenes, sunertos už nugaros arba sukryžiuotos ties krūtine, vadinasi, pokalbis nėra visiškai atviras.

Kokie judesiai būdingi meluojančiam žmogui?

Bėgant metams ir kasdien bendraudamas žmogus pradeda suprasti, kad jo kūno judesiai labai dažnai aplinkiniams gali išduoti tikrąsias mintis. Todėl pameluoti žodžiais ir neišsiduoti kūno kalba nelengva. Mažas vaikas, meluodamas tėvams, tiesiog užsidengia burną ir taip išsiduoda. Bėgant metams burnos pridengimas gali virsti tik nosies arba kaktos pasikasymu. Įgudęs melagis stengiasi kuo mažiau gestikuliuoti, nejudinti ne tik rankų, bet ir nutaisyti šaltą, emocijų nerodančią veido išraišką. Tuomet būna sunku suprasti, ar žmogus sako tiesą. Tai išsiaiškinti gali padėti papildomi kontroliniai klausimai, į kuriuos išgirdus atsakymus būtų galima daryti prielaidą, ar asmuo meluoja, ar ne.

Melagyste įtariamas žmogus gali atlikti nevalingus judesius nebūtinai dėl to, kad meluoja, bet ir todėl, kad jį įžeidė, nes įtarė sakant netiesą?

Melagyste įtartas žmogus atlieka tam tikrus nevalingus judesius, tačiau jie tikrai skirsis nuo tikro melagio kūno kalbos. Nebūtais dalykais apkaltintas asmuo paprastai pyksta. Jo kūno siunčiami ženklai: įtemptas kaklas, galva ir visas kūnas pasviręs į priekį, suspaustos lūpos, plačiai atvertos akys, sugniaužti kumščiai ir pan. Jeigu melagyste apkaltinto žmogaus kūno kalba atrodytų kitaip, reikėtų suabejoti, ar jis tikrai kaltinamas melavimu nepagrįstai.

Ar pasimetusio, sumišusio asmens kūno kalba skiriasi nuo melagio?

Pasimetusio asmens kūno kalba tikrai nėra tapati melagiui. Paprastai pasimetęs žmogus pirštų galiukais pradeda kasytis galvą. Kiti ženklai – suraukta nosis ir įtempti antakiai.

Stebint žmogaus kūno kalbą, su kuo dar galima supainioti melagį?

Paprastai meluodamas žmogus jaučia įtampą, nes bijo būti pagautas. Tačiau įtampą gali jausti ir pavaldinys, tiesiog kalbėdamas su viršininku. Tuomet padažnėja širdies plakimas, pakyla kraujospūdis, pradeda mušti karštis bei prakaitas, dilgčioti nosies galiuką, kurį norisi kasytis. Melas susijęs ir su stresu, tačiau žmogus gali jausti pastarąjį ir dėl kitų įvairių priežasčių. Taigi iš kūno kalbos nustatyti tam tikri melagiams būdingi ženklai negali būti neginčijamu įrodymu, kad žmogus meluoja. Kūno kalbos specialistas, remdamasis visais pamatytais ženklais, gali tik daryti prielaidą, kad asmuo meluoja arba ne.

10 melagiui būdingų elgesio modelių

• Vaidyba padeda nuslėpti tiesą

Melagiui visiškai nesunku įsijausti į vaidmenį, rodyti apsimestinį draugiškumą arba džiaugsmą tam, kad tik nuslėptų tiesą. Jeigu kyla abejonių dėl žmogaus elgesio nuoširdumo, greičiausiai ir jo žodžiai nėra tikri.

• Nesuprantu, apie ką kalba

Tam, kad melas neišaiškėtų, melagis gali apsimesti, jog visiškai nesupranta, apie ką kalbama. O žmogaus, kuris nedaug ką supranta, pašnekovas neturi ko klausti. Taip sakantis netiesą išvengia būtinybės pasiteisinti.

• Minti pašnekovui ant sąžinės 

Jeigu melagiui pavyks priversti pašnekovą pasijusti nejaukiai, jis akimirksniu tuo pasinaudos ir pakreips situaciją sau tinkama linkme.

• Kaltinimas paralyžiuoja pašnekovą

Geriausia gynyba – puolimas. Tam, kad pašnekovas nesuprastų tiesos, melagis gali pradėti oponentą kaltinti visomis įmanomomis nuodėmėmis.

• Į pagalbą pasitelkiama filosofija

Nesulaukęs palaikymo melagis jo ieškos cituodamas autoritetingus žmones bei remdamasis visiems gerai žinomomis elgesio normomis.

• Pasiteisinimas kitų sąskaita

Kalti dažniausiai būna visi, išskyrus patį melagį. Jis visada bando pateisinti savo veiksmus, versdamas kaltę ant kitų.

• Atminties praradimas

Bandydamas išvengti įvykių komentavimo, melagis paprastai pareiškia, kad neatsimena konkrečių detalių, nes neva jam sutriko atmintis.

• Dievas kaip argumentas

Dažnai sakantis netiesą asmuo prisimena tikėjimą, pareikšdamas, kad yra tikintis žmogus ir dėl to negalėtų taip elgtis.

• Pataikavimas nukreipia mintis

Pataikaudamas melagis bando užkalbėti pašnekovui dantį, taip nukreipdamas jo dėmesį nuo reikšmingos informacijos.

• Ignoravimas padeda išsisukti

Melagiai stengiasi visais būdais išvengti arba neišgirsti klausimo, kad nereikėtų į jį atsakyti. Juk jie žino, kad teks meluoti, o to daryti niekas nemėgsta.