Keista istorija apie milžinišką pterozaurą iš Tombstouno

Tombstouno miestelis yra Arizonos valstijos pietryčiuose. Nuo 1931 metų jis veikia kaip gyvas muziejus po atviru dangumi: čia tarsi gyvena visos legendos apie Laukinius Vakarus su kaubojais, banditais, salūnais ir susišaudymais.

Tačiau iki tol tai buvo visai paprastas miestas (su tais pačiais salūnais, kaubojais ir t.t.), čia buvo leidžiamas laikraštis “The Tombstone Epitaph”. 1890 metų balandžio 26 dieną šiame laikraštyje buvo išspausdinta itin neįprasta žinutė. Tai nebuvo melagių dienos pokštas, tais laikais tokių dalykų ir nedarydavo. Tačiau ši žinutė iki šiol kelia ginčus tarp istorikų ir žmonių, tikinčių kriptidais (paranormal.lt).

Žinutė skelbė, kad “tarp Vetsouno ir Huačuko kalnų praėjusį sekmadienį du gyvulių augintojai, grįždami namo iš Fort-Huačuko, pamatė sparnuotą monstrą, panašų į milžinišką aligatorių su ilga uodega ir pora didelių sparnų”.

Būtybė atrodė labai išsekusi ir nusilpusi. Pamačiusi žmones, ji bandė nuskristi šalin, tačiau galėjo paskristi tik nedidelius atstumus.

“Po pirmo baisaus nustebimo dviem vyrams ant arklių su vinčesteriais rankose užteko drąsos persekioti monstrą kelias mylias, pasivyti jį ir pradėti šaudyti. Monstras buvo sužeistas. Jis kelis kartus persivertė ir liko gulėti nejudėdamas”.

Vyrai atsargiai priėjo prie jo, o jų arkliai prunkštė iš siaubo. Monstras buvo negyvas. Vyrai apžiūrėjo tą keistą būtybę. Ji buvo 92 pėdų (28 metrų) ilgio, tačiau pačios stambiausios jos kūno dalies apimtis siekė maždaug 120 cm.

Monstras turėjo tik dvi kojas, jos buvo netoli tos vietos, kur sparnai jungėsi prie kūno. Galva buvo maždaug 8 pėdų (2,4 metro) ilgio, žandikaulis turėjo daug smulkių, aštrių dantų. Akys buvo lėkštelės dydžio ir tik pusiau panirę į akiduobes.

Krisdama būtybė susilamdė sparnus, todėl realų jo dydį nustatyti buvo sunku. Kai juos galų gale ištiesino, ilgis buvo milžiniškas - 160 pėdų (48 metrai).

“Sparnai buvo sudaryti iš storos ir pusiau skaidrios membranos, be plunksnų ar plaukų, toks buvo ir visas pabaisos kūnas. Oda buvo gana lygi, ir kulka lengvai įlindo į ją. Vyrai atsipjovė nedidelę vieno sparno dalį ir pasiėmė su savimi. Vakar vėlai vakare vienas iš jų atvyko į miestą pasiruošti nulupti tos būtybės odą ir parodyti autoritetingiems žmonėms. Jie nori atgabenti tą būtybę į miestą, kol ji nepradėjo gesti”.

Ekspertai laiko visą šią istoriją pramanais nuo pradžios iki galo. Dažniausiai jie remiasi nuotrauka, kuri visada pridedama prie šios istorijos, taip pat ir interneto puslapiuose.

Ši nuotrauka seniai pripažinta atvira klastote. Buvo rasta originali nuotrauka, iš kurios buvo paimtos žmonių figūros ir koliažo metodu perkeltos ant tos nuotraukos, sukeitus vietomis. Jokio sparnuoto monstro originalioje nuotraukoje, žinoma, nėra.

Tačiau suklastota nuotrauka nereiškia, kad istorija taip pat suklastota. To paties laikraščio “The Tombstone Epitaph” 1890 metų balandžio 26 dienos numerio originalas, deja, neišliko, bet visa tai pateikti kaip klastotę būtų per daug paprasta.

Pirmą kartą apie šią žinutę užsiminta dar 1930 metais Horaso Belo knygoje “On the Old West Coas”, kažin, ar autorius viską išsigalvojo. Belas taip pat neminėjo, kad prie žinutės buvo pridėta pabaisos nuotrauka. O suklastota nuotrauka “išniro” tik 1963 metais žurnale “Saga”.

Kritikai remiasi ir tuo, kad ši istorija neturėjo jokio pratęsimo. Visiškai nieko nežinoma, kas nutiko su tos būtybės kūno likučiais ir, jei apie ją sužinojo tiek daug žmonių, kodėl daugiau niekas apie tai nerašė.

Kritikams atšaunama, kad tokius atvejus dažnai užslaptina valdžios institucijos. Matyt, ir šiuo atveju nutiko būtent taip. Greičiausiai Tombstouno monstro palaikai laikomi kokiame nors slaptame valstybiniame angare.

Sprendžiant pagal aprašytus milžiniškus dydžius, jei tai buvo senovinis pterozauras, tai jis net stambesnis už gigantiškąjį Ketcalkoatlį, kuris buvo 15 metrų ilgio ir gyveno prieš 70 milijonų metų.

Ar galėjo toks didžiulis skujuočius skraidyti? Kadangi jis turėjo labai siaurą (ir galimai lengvą) kūną, tai visai įmanoma.

Bet kaip jis pateko į Arizoną? Anomalinių reiškinių tyrinėtojai mano, kad greičiausiai pterozauras pateko į mūsų laikus per laiko skylę, t.y. tai ne kažkur užsilikęs ir iki mūsų dienų išgyvenęs kriptidas, o tiesiog pasiklydęs skujuočius. Ši versija galėjo paaiškinti jo išsekimą ir nusilpimą. Patekęs į mūsų pasaulį, pterozauras tiesiog negalėjo rasti įprasto sau maisto. Dažniausiai pterozaurai gyveno jūrų pakrantėse ir mito žuvimi, o Arizonoje labai daug sausų dykviečių.