Keisti atvejai, kaip žmonės atsitiktinai “praslysta” į kitą realybę

Apie tai, kad kartu su mūsų pasauliu egzistuoja ir alternatyviniai / paraleliniai pasauliai, jau seniai žino ne tik mokslinės fantastikos atstovai. Pastaruoju metu vis daugiau įvairių tyrinėtojų kalba, kad tų pasaulių egzistavimas gali būti visai realus. Jei mes egzistuojame pasaulyje, kurį supa daugybė kitų visatų ir dimensijų, nėra nieko keisto, kad kartkartėmis šie pasauliai kažkokiu būdu gali susiliesti, o žmonės iš vieno pasaulio gali „nuslysti“ į kitą.

Su kuo aš plepėjau poilsio kambaryje?

Apie šį atvejį 2013 metais papasakojo anomalinių reiškinių saito “Unexplained Mysteries” naudotoja. Moters nuomone, ji pateko į kažkokį lūžį erdvės ir laiko lauke.

Tai nutiko, dirbant viename dideliame prekybos centre naktinėje pamainoje per pertrauką, kai moteris konsultantė ir jos draugė, taip pat pardavėja konsultantė, sėdėjo personalo poilsio kambaryje. Jos kalbėjosi ir viskas buvo kaip įprasta.

“Mano porininkė visada turėdavo su savimi oranžinį buteliuką su vandeniu. Mums bekalbant, ji pastatė tą buteliuką ant tuščio stalelio šalia mūsų stalo. Paskui pasakė, kad trumpam nueis į tualetą, ir išėjo. Po kelių minučių ji grįžo, pasiėmė savo buteliuką nuo stalo ir, pasakiusi, kad bus parduotuvės prekybos salėje, išėjo.

Dar po maždaug 5 minučių į kambarį įėjo kita mano draugė, kuri yra ir tiesioginė mano viršininkė. Ji buvo truputį nepatenkinta, kaip pati pasakė, dėl to, kad tą naktį parduotuvėje buvo mažiau pardavėjų negu reikia. Tada aš tarstelėjau, kad ką tik kalbėjau su mergina, kuri dirba su manim šią naktį. Beje, mano viršininkė ir pirmoji mano draugė taip pat gerai pažinojo viena kitą ir taip pat buvo draugėmis.

Pasakiau, kad ta mergina ką tik buvo čia ir visai neseniai išėjo į prekybos salę. Viršininkė atsakė, kad to negali būti, nes dėl pasiimtos laisvos dienos mano pirmoji draugė nebuvo paskirta dirbti šią naktinę pamainą, dėl to dabar parduotuvėje ir trūksta personalo.

Negalėjau suprasti, ką ji kalba. Buvau tvirtai įsitikinusi, kad bent dešimt minučių šiame kambaryje kalbėjau su ta mergina. Tačiau viršininkė toliau tvirtino, kad jos negalėjo ten būti. Ėmiau ginčytis, papasakojau, kaip mergina buvo apsirengusi, paminėjau ir oranžinį buteliuką su vandeniu, kurį ji pastatė ant gretimo staliuko.

O tada mano viršininkė papasakojo kai ką įdomaus. Kaskart, kai kitomis dienomis įeidavo į poilsio kambarį, ta mergina visada dėdavo savo oranžinį buteliuką ant to stalo, prie kurio sėdėdavo jos pašnekovė. Ji niekada nedėdavo buteliuko ant kaimyninio tuščio staliuko, kaip padarė šiandien. Tai mane labai nustebino, bet ir toliau tvirtinau, kad mačiau tą merginą ir kalbėjau su ja.

Viršininkė neapsikentusi paskambino tai merginai mano akyse, paskui padavė man telefoną. O ta mergina - mano draugė - man pasakė, kad kaip tik dabar ji yra visai kitame mieste! Paaiškėjo, kad ji ten išvažiavo su draugais, dėl to ir pasiėmė laisvą dieną. Jie visi dabar buvo už trijų valandų kelio nuo mūsų miesto. Kalbėjau ir su jos draugais, jie viską patvirtino.

Bet keistenybės tuo nesibaigė. Po mano pokalbio telefonu į poilsio kambarį užėjo dar viena mūsų darbuotoja. Ji pasakė, kad anksčiau girdėjo, kaip aš garsiai su kažkuo kalbėjausi poilsio kambaryje (kaip tik tuo metu kalbėjausi su oranžinio vandens buteliuko savininke), ir kad ji nenorėjo mums trukdyti, nors norėjo užeiti ir pasiimti savo maistą iš šaldytuvo. Ji laukė, kol mes baigsime kalbėti, bet kai mes nutilome (tuo metu draugė pasiėmė savo buteliuką ir išėjo), iš poilsio kambario taip niekas ir neišėjo”.

Pusiau permatomas žmogus

Keistas atvejis nutiko ir vyrui, vardu Volteris Roulsas. Apie jį papasakojo anomalinių reiškinių tyrinėtojas Džeris Dekeris. Roulsas tiesiog savo namuose darė keistą eksperimentą su vienpoliais magnetais, uždėtais ant galvos kankorėžinės liaukos - epifizės - srities.

Magnetai turėjo stimuliuoti epifizės veiklą. Anot Roulso, per eksperimentą jis pastebėjo neaiškią ir tarsi pusiau permatomą žmogaus figūrą, įeinančią į jo kambarį, pereinančią jį ir pradingstančią priešingoje sienoje. Tai pasikartojo kelis kartus, tas žmogus kaskart darėsi vis ryškesnis ir materialesnis, o Roulzui atrodė, kad tas žmogus mato jį. Tada įvyko dar keistesnis dalykas.

“Ėjo trečia Roulzo eksperimento savaitė”, - rašė Džeris Dekeris, -“staiga jo kambario siena “ištirpo” ir jis pamatė nedidelę kalvą, ant kurios po medžiu sėdėjo vyras ir moteris. Jis iškart pažino vyrą. Tai buvo tas pats pusiau permatomas, anksčiau matytas žmogus. Tą kone pastoralinę sceną su ant kalvos sėdinčiais vyru ir moterimi jis stebėjo kelias minutes.

Paskui vyras pažvelgė į Roulzo pusę ir atrodė išsigandęs, tarsi matytų vaiduoklį. Gali būti, kad jis ir anksčiau, kai pasirodydavo Roulzo kambaryje, pastebėjo jį, bet laikė vaiduokliu. Paskui vaizdas dingo, o siena vėl atsidūrė savo vietoje. Po to Roulzas daugiau niekada nebedarė eksperimentų su savo kankorėžinės liaukos stimuliatoriumi”.

Čia galima prisiminti mistinį trilerį “Kiti” (“The Others”), sukurtą 2001 metais, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Nikolė Kidman. Visą filmą veiksmas vyksta daugiausia sename Viktorijos epochos name, kuriame gyvena našlė su dviem vaikais, jos vyras neseniai žuvo Antrajame pasauliniame kare.

Moters vaikai serga keista šviesos baime, dėl to visi langai nuolat turi būti uždangstyti, o durys uždarytos. Name gyvena keisti tarnai, vyksta keisti reiškiniai, dėl kurių kaltinami vaiduokliai.

Tik pačioje pabaigoje sužinome, kad iš tikrųjų vaiduokliais buvo našlė ir jos vaikai, kad dabar ne Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o gerokai artimesnis mūsų dienoms laikas, o sename name gyvena kita šeima. Būtent jų gyvenimą name našlė laikė vaiduoklių veikla.

Jų pėdsakai “prasiskverbdavo” iš realaus pasaulio į jos keistą pomirtinį pasaulį. Gali būti, kad žmones iš kitų erdvių ir dimensijų mes, gyvenantys mūsų pasaulyje, taip pat palaikome vaiduokliais, poltergeistais ar dar kuo nors, kai jų veiklos pėdsakai atsitiktinai patenka į mūsų pasaulį.

Laiko kilpa Didžiajame kanjone

Keistą atvejį savo knygoje “Keisti realybės žaidimai ir kaip juose nugalėti” (“The Reality Game and How to Win It”) aprašė garsus anomalinių reiškinių tyrinėtojas Bredas Staigeris. Jis susijęs su Charlesu Igersollu iš Klokėjaus miesto Minesotos valstijoje.

1955 metais Ingersollas pirmą kartą nuvažiavo į Didįjį kanjoną, norėdamas išbandyti savo naujutėlį fotoaparatą, kuris prekyboje pasirodė tais pačiais 1955 metais. Jis grįžo iš ten po savaitės, nuvažiavo į Mičigano valstiją ir atsitiktinai knygyne pastebėjo knygą turistams apie Didįjį kanjoną, išleistą 1948 metais.

Iš smalsumo vyras ėmė vartyti tą knygą ir apstulbo pamatęs nuotrauką, kurioje kažkas nufotografavo jį patį Didžiajame kanjone 1948 metais! Jis iškart atpažino save, toje nuotraukoje matėsi ir jo fotoaparatas.

Dar labiau Ingersollas buvo nustebintas, kai prisiminė, kad iš tikrųjų norėjo važiuoti į Didįjį kanjoną būtent 1948 metais, bet kelionę teko atidėti dėl tam tikrų priežasčių. Atrodytų, gal nuotraukoje nufotografuotas visai ne jis, o tiesiog panašus į jį vyras. Bet fotoaparatas buvo tas pats, pagamintas 1955 metais, ir jis tikrai negalėjo atsirasti 1948 metų nuotraukoje.

Deja, Bredas Staigeris savo knygoje tos nuotraukos nepublikavo ir nenurodė, kuo baigėsi ta istorija.

Praleistas laikas ir užrakintų durų įveikimas

Dar viena istorija taip pat susijusi su paslaptingu persikėlimu laike. Ją papasakojo anoniminis interneto naudotojas ir tikino, kad tai gryna tiesa. Anot jo, 1976 metais jis tarnavo Amerikos armijoje Fort Lewis garnizone Takomos mieste Vašingtono valstijoje.

Kartą vakare, 9 valandą, jis išėjo į miestą susitikti su drauge, bet pamiršo laikrodį, todėl nuėjo į netoliese buvusį kino teatrą paklausti, kiek valandų.

Bet vos priėjus pastatą, jo regėjimas staiga pablogėjo, kojos pasidarė tarsi vatinės, vyras vos nenugriuvo.

“Tada ir nutiko tas keistas įvykis. Kažkaip sugebėjau atsistoti ant kojų, man šiek tiek palengvėjo, bet galvą dar skaudėjo. Stovėjau kino teatro fojė prie bilietų kasos, o mergina paklausė, kas nutiko. Žiūrėjau į ją ir nežinojau, ką atsakyti, skausmas galvoje tiesiog pulsavo. Bet kai ėmiau artėti prie merginos, jos veide atsirado baimės išraiška.

“Kiek valandų?”, - paklausiau jos, bet išsigandusi mergina tik žiūrėjo į mane, paskui tarstelėjo, kad man geriau eiti sau, kitaip ji iškvies policiją. Aš jaučiausi taip keistai, kad net sunku paaiškinti. Pastovėjau ten dar kelias minutes.

Mergina nuėjo į kitą kambarį. Girdėjau, kaip ji ten su kažkuo kalbėjosi. Paskui iš kambario išėjo aukštas stiprus vaikinas, priėjo prie manęs ir išstūmė pro duris į gatvę. Dar šūktelėjo, kad dingčiau, iš kur atėjęs. O aš visiškai nesupratau, kas vyksta.

Stovėjau gatvėje, vis tryniau galvą, paskui pažvelgiau į viršų ir pamačiau žodį “Uždaryta”. Laikrodis rodė laiką gerokai po vidurnakčio! Vaikinas ir mergina vis dar buvo toje patalpoje ir žiūrėjo į mano pusę, tada vaikinas priėjo prie durų, atidarė jas ir šūktelėjo, kad, jei nedelsiant nedingsiu, įkrės man kaip reikiant.

Kai jau susiruošiau eiti sau, išgirdau, kaip jis man pavymui pasakė nežinąs, kaip aš praėjau pro užrakintas duris, bet man geriau čionai negrįžti.

Mano galvos skausmas pamažu atlėgo, su drauge tą vakarą, žinoma, taip ir nebesusitikau”.