Kur po mirties atsidurdavo žmonės, kai dar nebuvo Kristaus Prisikėlimo?

Skaitytoja Evelina: „Turiu velykinį-eschatologinį klausimą „Bernardinams“: kur po mirties keliaudavo žmonės iki Atpirkimo laikų?“

Atsako Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras kun. Artūras Kazlauskas

Katalikų Bažnyčios katekizmas (nr. 633) štai ką sako: „Mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus, Šv. Raštas vadina pragarais, Šeolu ar Hadu, nes nė vienam ten esančiųjų neleista regėti Dievo. Atpirkėjo belaukiant toks buvo visų mirusiųjų – blogųjų ar teisiųjų – likimas; bet tai nereiškia, kad jis buvo visų vienodas, kaip matyti iš Jėzaus palyginimo apie vargšą Lozorių, nuneštą „į Abraomo prieglobstį“: „Jėzus Kristus, nužengęs į pragarus, išlaisvino teisiųjų sielas, kurios Abraomo prieglobstyje laukė Gelbėtojo.“

Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius.

Didįjį šeštadienį Bažnyčia budėjo prie Viešpaties, gulinčio kape ir išvedančio teisiuosius iš Šešėlių karalystės. Valandų liturgijos Aušrinėje skaitome įspūdingą tekstą iš senosios Šventojo ir Didžiojo šeštadienio homilijos:

„Kas čia dedasi? Šiandien žemėje stojo didelė tyla; didelė tyla ir vienatvė; didelė tyla, nes miega Karalius; žemė nutirpo iš baimės ir tylėjo, nes Dievas užmigo kūne ir pažadino tuos, kurie miegojo nuo amžių. Dievas numirė kūne ir supurtė pragarus.

Taigi jis išeina ieškoti pirmojo tėvo it pražuvusios avies. Jis nori aplankyti tuos, kurie sėdi niūrioje tamsoje ir mirties šešėlyje; kalinio Adomo ir kartu kalinčios Ievos iš skausmų išvaduoti ateina Dievas ir jo Sūnus.

Viešpats įžengė pas juos, nešinas pergalingais kryžiaus ginklais. Pamatęs jį, pirmasis tėvas Adomas neteko žado ir ėmė daužytis krūtinę; ir kitiems sušuko: „Mano Viešpats su mumis visais.“ Atsakydamas Kristus tarė Adomui: „Ir su tavo dvasia.“ Tada, paėmęs už rankos, Viešpats jį drąsina tokiais žodžiais: „ Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.

Aš esu tavo Dievas, kuris dėl tavęs tapau tavo sūnumi; dėl tavęs bei tavo palikuonių aš dabar kalbu ir savo galia liepiu visiems supančiotiems: Išeikite. Ir skendintiems tamsybėse: Būkite apšviesti. Ir miegantiems: Kelkitės.

O tau įsakau: Pabusk, kuris miegi. Juk tave sukūriau ne tam, kad supančiotas tūnotum pragaruose. Kelkis iš numirusių; aš esu mirusiųjų gyvenimas. Kelkis, mano rankų kūriny; kelkis, mano atvaizde, kuris esi sukurtas pagal mano paveikslą. Kelkis, eikime iš čia; tu esi manyje ir aš tavyje, mudu esame vienas ir nedalomas asmuo.

Dėl tavęs aš, tavo Dievas, tapau tavo sūnumi; dėl tavęs aš, Viešpats, prisiėmiau tavo – tarno išvaizdą; dėl tavęs aš, kuris esu virš dangaus, atėjau žemėn ir nusileidau po žeme; dėl tavęs, žmogau, aš tapau lyg žmogus be pagalbos, laisvas tarp mirusių; dėl tavęs, kuris pasitraukei iš sodo, aš sode buvau išduotas žydams ir sode nukryžiuotas.

Pažvelk į mano apspjaudytą veidą, ką aš pakėliau, kad tau sugrąžinčiau pirmykštį gyvenimą, kurį į tave buvau įkvėpęs. Pažvelk į mano sumuštus skruostus, ką aš patyriau, kad tavo sugedusią prigimtį atkurčiau pagal savo paveikslą.

Pažvelk į mano išplaktą nugarą, ką iškentėjau, kad nuimčiau tavo nuodėmių naštą, užkrautą tau ant nugaros. Pažvelk į mano rankas, vinimis tvirtai prikaltas prie kryžiaus medžio dėl tavęs, kuris kitados piktavališkai ištiesei ranką į medį.

Aš užmigau ant kryžiaus, ir mano šoną pervėrė ietis dėl tavęs, kuris užmigai rojuje ir suteikei iš savo šono gyvybę Ievai. Mano šonas pagydė tavo šono skausmą. Mano miegas išvaduos tave iš pragarų miego. Mano ietis pažabojo į tave atgręžtą ietį.

Kelkis, eime iš čia. Priešas tave išsivedė iš rojaus žemės; aš gi tave nebe rojuje, bet dangaus soste pasodinsiu. Jis tave atskyrė nuo medžio, kuris buvo tik gyvenimo provaizdis; aš gi, kuris esu gyvenimas, susivienijau su tavimi. Paskyriau cherubinus, kad jie kaip tarnai tave saugotų; o dabar mano valia cherubinai tave garbins taip, kaip garbinamas Dievas.

Tau pastatytas cherubinų sostas, jau stovi pasirengę nešikai, įrengtas miegamasis, suruoštos vaišės, papuoštos amžinybės palapinės ir buveinės, atverti laimės lobiai, nes Dangaus karalystė yra paruošta nuo amžių.“

Tekstas perpublikuojamas iš „bernardinai.lt“ 

Kun. Artūras Kazlauskas. Evaldo Lasio nuotrauka