Laiko sutrikimų ir anomalijų paslaptys

Viena iš labiausiai paplitusių neteisingų nuomonių apie laiką yra tokia: laikas yra nuolat visur. Deja, jei tai būtų tiesa, ta mūsų brangioji planeta netektų pusės tokių mielų žmogaus širdžiai paslapčių. Egzistuoja ryšys tarp normalios laiko eigos pokyčių ir „beviltiškų, užburtų“ vietų.

Patys tiksliausi laikrodžiai pradeda “meluoti” Tunguskos “meteorito” kritimo rajone, NSO nusileidimo vietose, įvairiuose “trikampiuose”, atominio ginklo bandymų vietose, prie Černobylio AE. Dažniausiai šiose vietose laikrodžiai vėluoja sekundės dalimis per valandą, bet pagal dar iki galo neišsiaiškintą dėsningumą tam tikrais momentais gali įvykti “laiko nutrūkimas” (tarsi sukauptos energijos išlaisvinimas). O tada...

Jau daugelį metų pasakojamas lyg tai gandas, lyg tai tiesa: Majamio oro uoste leidosi lėktuvas su 127 keleiviais. Ir jis 10 minučių dingo iš lokatorių ekranų ir iš radijo eterio. Paskui lėktuvas atsirado tarsi “iš niekur” su visais keleiviais ir ekipažo nariais, kurių laikrodžiai vėlavo 10 minučių.

Taip pat netikėtai 1982 metais sustojo visi viename Juodosios jūros laive buvę laikrodžiai. Tame pačiame Cemeso įlankos rajone vėliau netikėtai neužteko sekundžių pabaigti atlikti išsigelbėjimo manevrą laivui “Nachimov” (tai ne vienintelis laivas, nuskendęs šiame rajone).

Laiko nutrūkimo reiškinys gali būti sukeltas ir dirbtinai, pavyzdžiui, atlikus atominį sprogimą. Semipalatinske (Rusija) A. Aleksėjenko su dar dviem kariniais specialistais buvo prie gręžinio galvutės, kai tiesiai po jais 3 km gylyje nugriaudėjo sprogimas: “Kažkas mane pakėlė, prieš mane buvę žmonės staiga atsidūrė apačioje ir atrodė kažkokie sumažėję. Nebejutau žemės po savimi, atrodė, kad visas žemės rutulys tiesiog išnyko... Paskui pasigirdo nepaprastai sunkus atodūsis kažkur iš apačios, ir tada aš atsidūriau gilios daubos dugne - Ivanovo nebemačiau, o Konstantinas atsirado ant skardžio krašto. Mačiau jį tarsi per didžiulį lęšį, kuris padidino kelis kartus!

Paskui banga nurimo, mes visi vėl stovėjome ant lygaus paviršiaus, kuris judėjo tarsi kisielius... Tada tarsi smarkiai trinktelėjo durys į kitą pasaulį, drebėjimas liovėsi, žemė vėl pasidarė tvirta, o aš atgavau realios sunkio jėgos pojūtį...”

XVIII amžiuje Sicilijoje, Takono miestelyje, gyveno gerbiamas amatininkas Alberto Gordoni. 1753 metų gegužės 3 dieną amatininkas ėjo pilies kiemu ir staiga netikėtai dingo lygioje vietoje, tiesiog “išgaravo” žmonos, grafo Zanetti ir daugybės gentainių akyse. Apstulbę žmonės iškasinėjo viską aplink, bet nerado jokios įdubos, kur būtų buvę galima prasmegti.

Lygiai po 22 metų Gordoni pasirodė vėl, atsirado toje pačioje vietoje, kur pradingo - rūmų kieme. Pats Alberto tvirtino, kad jis niekur nebuvo dingęs, todėl jį patalpino į pamišėlių namus. Tik po septynerių metų ten su juo pirmą kalbą pasikalbėjo toks gydytojas tėvas Mario. Amatininkui iki tol atrodė, kad tarp jo “dingimo” ir “sugrįžimo” praėjo visai nedaug laiko.

Tada, prieš 29 metus, Alberto staiga tarsi pateko į tunelį ir išėjo iš jo į “baltą ir neaiškią” šviesą. Ten nebuvo jokių daiktų, tik keisti įrenginiai. Alberto pamatė kažką panašaus į nedidelę drobę, pilną žvaigždelių ir taškelių. Kiekvienas iš jų savaip pulsavo.

Ten buvo viena pailgos formos būtybė su ilgais plaukais, kuri pasakė, kad jis pateko į laiko ir erdvės “plyšį” ir gražinti jį atgal bus labai sunku. Kol Alberto laukė savo sugražinimo (o jis labai prašė gražinti jį atgal), “moteris” jam papasakojo apie “skylutes, kurios atsiveria tamsoje, apie kažkokius baltus lašus ir mintis, kurios judėjo šviesos (!) greičiu, apie sielas be kūno ir kūnus be sielų, apie skraidančius miestus, kurių gyventojai yra amžinai jauni”.

Gydytojas buvo įsitikinęs, kad amatininkas nemeluoja, todėl su juo išvyko į Takoną. Alberto žengė žingsnį ir... vėl dingo, dabar jau visiems laikams! Tėvas Mario persižegnojo ir liepė aptverti tą vietą siena, pavadinęs ją velnio spąstais.

Iš kur mūsų planetoje atsiranda tokios “užburtos” vietos? Juk tam prieštarauja mūsų pačių sukurtas mitas - laiko neveikia jokie gamtos reiškiniai. Pasirodė, kad laikas sulėtėja ne tik prie masyvių kosminių kūnų ir judant beveik šviesos greičiu. Daugybė bandymų patvirtino, kad yra ryšys tarp kūnų sukimosi greičio ir laiko pokyčių netoli jų (prie sukimosi centro laikrodžiai atsilieka, o periferijoje skuba).

Beveik visos vietos su anomaline laiko eiga mūsų planetoje yra būtent ten, kur yra didelių vandens masių tėkmės ratu. Tai gigantiški (iki šimto kilometrų) vandens sūkuriai Bermuduose, jūrų ir klastingų požeminių srovių posūkiai, upių linkiai ir pan. Pavyzdžiui, didelės energijos laukai, esantys Volgos linkyje ties Žiguliais, jau seniai garsėja savo keistais miražais ir daugybe čia skraidančių NSO.

Šiek tiek mažiau efektingi yra oro sūkuriai (viesulai, tornadai), tačiau ir jie sukelia daug reiškinių, susijusių su laiko pokyčiu: vėluoja laikrodžiai, keičiasi daiktų svoris, po sūkurio poveikio žmonės staiga įgauna neįprastų ekstrasensinių gebėjimų. Tipinis pavyzdys - garsioji bulgarų aiškiaregė Vanga, kuri po skrydžio viesulo viduje apako, tačiau mainais gavo pranašavimo dovaną ir galimybę bendrauti su mirusiųjų dvasiomis.

Kartą Gruzijoje (1984 metais) buvo patikrinta, ar teisingai eina visi neseniai viesulo sugriautuose namuose buvę nesugadinti laikrodžiai. Nebuvo nė vieno teisingai ėjusio laikrodžio, o viename kieme po nuolaužomis rastas elektroninis laikrodis, skubėjęs 8 minutėmis. Deja, viesulai “nesutinka” atlikti kokybiškesnio eksperimento.

Gerai žinomas atvejis, nutikęs per Antrąjį pasaulinį karą, kai rusų bombonešio ekipažas labai didelio debesuotumo sąlygomis grįžinėjo į savo pafrontės aerodromą. Per pusvalandį, praėjusį nuo paskutinės vietos patikros, tas lėktuvas kažkaip įveikė dar pusantro tūkstančio kilometrų ir iš “keisto debesies” išniro net už Uralo!

Sero Viktoro Hodardo lėktuvas 1934 metais taip pat pateko į didelę audrą, o tai, kas su juo nutiko, negalima nepavadinti “stebuklu”. Aplink buvo tiršti tamsūs debesys, ir staiga pilotas pastebėjo žemės plotą, ryškiai apšviestą saulės. Seras Hodardas įžiūrėjo labai ryškios šviesos užlietą aerodromą, keistus angarus ir geltonus lėktuvus šalia jų. Nieko panašaus Škotijoje nebuvo, Hodardas tai tiksliai žinojo! Nusileisti nepavyko, lėktuvas vėl pateko į kažkokį keistą debesį.

Po ketverių metų lakūnas vis dėlto pateko į tą aerodromą, kur ką tik pradėta dažyti lėktuvus geltonai. Hodardo, vėliau tapusio aviacijos maršalu, teigimu, jis iš tikrųjų matė šio aerodromo ateitį, tarsi apšviestą galingomis lempomis.

Neįtikėtini efektai atsiranda, kai sukasi įkrauta plazma. Šis stebuklas žinomas kaip kamuolinis žaibas. Sutuoktiniai Artemovai iš Vladivostoko (Rusija) taip aprašė savo “Fenomeno” komisijai nusiųstame laiške susitikimą su tuo “svečiu iš kito laiko”:

“1990 metais pro mūsų langą įskrido kamuolinis žaibas. Jis žalos nepadarė, susprogo kažkaip be garso. Šoką patyrėme kiek vėliau, kai per televizorių pradėjo rodyti informacinę programą “Laikas” (ji prasidėdavo 21 val.), nors visi laikrodžiai bute rodė be penkiolikos devynias.

Galbūt dar galima paaiškinti, kodėl sutriko elektroninis žadintuvas. Bet ir rankiniai mechaniniai laikrodžiai, ir net sieninis laikrodis su gegute kažkodėl atsiliko tiek pat...”

Ką mes dar žinome apie laiką? Tai, kad jis nuolatinis ir nenutrūkstantis? Bet ryškų pavyzdį, kad laikas yra trūkinėjantis, rodo daug kosminių objektų, tarp jų keisčiausi iš visų - pulsarai.

Beje, šie kosminiai kūnai atitinka daug dirbtinumo požymių: maži dydžiai (maždaug kilometras), dideli greičiai (iki 500 km/s), didelis stabilumas, be to, pulsarai dažnai kosmose “išsidėsto” aiškiomis linijomis geometrinių figūrų forma (o geologijos ir mineralogijos mokslų kandidato V. Neimano skaičiavimais, pulsarai - ne kamuoliai, jie turi disko arba cilindro formą).

Ufologijos archyvuose užfiksuota nemažai atvejų, kai paslaptingi reiškiniai vyksta su nesuprantamu periodiškumu. Ne kartą pačiose įvairiausiose vietose buvo stebimas keistas dėsningumas - NSO pasirodo danguje lygiai po paros, po savaitės ar metų po ankstesnio savo vizito: 1913 metų vasarį virš Toronto (Kanada); 1972 metų rugsėjį Tario mieste (Australija); 1977 metais Naujojoje Gvinėjoje; 1977 metais Hueskos provincijoje (Ispanija); 1978 metų gruodį Olonece (Karelija, Rusija); 1985 metais virš Batumio miesto (Gruzija); 1987 metais netoli Senosios Poltavkos miesto (Rusija).

Tikrai ne mažiau stebina ir žmonių persikėlimo laike atvejai (pavyzdžiui, ne vienai parai į ateitį ar praeitį).

Viename iš senosios Rusijos armijos pulko archyvų saugomas tyrimo dokumentas su visų ypatingosios komisijos narių ir pulko karininkų parašais: “Pulkas laukė paskirto naujo pulko vado atvykimo. Vieną vakarą pastebėta, kad jam paruoštame bute dega šviesos. Kai visi susirinko salėje, vadas išėjo iš kabineto, pasikalbėjo su karininkais ir davė kai kuriuos nurodymus. Kitos dienos ryte vėl buvo paskelbta apie vado atvykimą. Nustebę karininkai vėl susirinko salėje.

Pro duris vėl išėjo vadas, pasakė tą patį, ką kalbėjo išvakarėse, davė tuos pačius nurodymus, ir kalbėdamas pasisuko eiti į kabinetą. Prie durų jis krūptelėjo ir paklausė “Ar matote?”. Kai kiti priartėjo, pamatė, kad prie rašomojo stalo sėdėjo kitas pulko vadas - jo antrininkas. Tikrasis vadas priėjo prie savo antrininko, ir, kai tas akimirksniu dingo, negyvas krito ant grindų”.

Panašūs susitikimai su “pačiais savimi” nutiko grafui Viazemskiui Peterburge (Rusija) (jis užtiko patį save sėdintį prie stalo ir rašantį laišką) ir imperatorei Anai Ivanovnai 1740 metais, likus 3 dienoms iki mirties (sargyba, gavusi įsakymą, vos nenušovė netikros imperatorės).

Žmonių (arba jų dvasių, fantomų) perkėlimas laike, kai keliautojas nesusitinka su savo antrininku praeityje ir ateityje, baigiasi, laimei, be tragiškų pasekmių. Kai Markas Tvenas keliavo po Kanadą, Monrealyje jo garbei buvo surengti pietūs. Tarp dalyvių rašytojas pastebėjo netoliese buvusią ponią R. Vakare jam perdavė, kad kažkokia dama nori su juo susitikti. Susitikęs jis atpažino ponią R., kuri atrodė ir buvo apsirengusi taip, kaip išvakarėse. Bet ponia R. labai nustebo, išgirdusi Tveno pasakojimą - ji buvo atvykusi į Monrealį iš Kvebeko ką tik!

Panašios istorijos nutiko ir airių poetui V. B. Jeitsui, vienuolyno abatui Alfonsui de Ligoro 1744 metais, anglų poetui Baironui Graikijoje 1810 metais.

Ar jūs prieštarautumėte tokiam “dėsniui”: laikas teka tik viena kryptimi (“laiko strėlės” principas)! Nėra nė vieno dėsnio, neleidžiančio laikui eiti “atgal”, visos fizinės formulės galioja laikui, tekančiam bet kokia kryptimi!

Bet kaip gi aptikti tokius “netinkamus” reiškinius, juk atskirti juos nuo “normalių” kartais būna nepaprasta? Gali būti, kad specialiai ieškoti ir nereikės, pakaks atlikti nedidelį minčių eksperimentą: apsukti laiką jau žinomų paslaptingų ir nepaaiškinamų įvykių aprašymuose ir pažiūrėti, ar jie netaps labiau suprantami.

Profesoriaus N. Kozyrevo bandymai, kuriuose jis matavo nuo ryškių žvaigždžių ateinančio spinduliavimo greitį, daugelį tiesiog apstulbino. Eksperimento rezultatai buvo netikėti net pačiam astronomijos profesoriui. Gal ir nereikėtų stebėtis, kad netrukus jį apkaltino nešvariais eksperimento rezultatais.

Trumpai priminsime eksperimento esmę: į žvaigždę (Sirijų) buvo nukreipiamas teleskopas, kurio fokuse buvo spinduliavimo registratorius (pavyzdžiui, kvarcinis generatorius). Rezultatas: daviklis užfiksavo spinduliavimą, atėjusį iš taškų, kur mes matome žvaigždę dabar ir kur ji buvo prieš metus (šio spinduliavimo greitis lygus šviesos greičiui); kur ji yra dabar iš tikrųjų (spinduliavimo greitis yra nepaprastai didelis arba akimirkinis) ir iš taško, kur ji bus po 8 metų!

Paradoksalų rezultatą galima paaiškinti, tik jei spėtume, kad paskutinis spinduliavimas atėjo iš žvaigždžių sistemos, esančios Ateityje! Vadinasi, signalas judėjo... prieš įprastą laiko tėkmę!

Ufologijos archyvuose yra daugybė atvejų, kai buvo stebimi NSO junginiai. Kas tai? Tik įsivaizduokite - dangumi skrenda dvi “lėkštutės”, priskrenda viena prie kitos ir... dingsta. Nesuprantama! Labai dažnai abu objektai būna visiškai arba beveik visiškai panašūs. Vertėtų prisiminti dviejų “lėkščių” susijungimą Alpėse 1968 metais, kai abu objektai su cilindrais apačioje ir štangomis viršuje buvo veidrodiniai.

Kaip iš dviejų aparatų pasidarė vienas? Vienas įėjo į kitą? Paradoksas išsprendžiamas, iškėlus versiją, kad NSO iš pat pradžių buvo vienas. Bet matėme mes jį du kartus: kai jis judėjo ateities kryptimi, kaip ir mes, ir kai jis skrido prieš mūsų laiko tėkmę. Tai, ką mes matėme kaip dviejų objektų susijungimą, iš tikrųjų buvo NSO skrydžio “krypties pakeitimo” laike momentas.