Laivo “Utopia” žūtis

Katastrofų sąrašą pradėjo „Anson“. Apskritai Viktorijos epochos britų laivyno šarvuočiams, kurių dauguma taip ir neiššovė nė vieno šūvio į realų priešą, vis dėlto priskiriama nemažai nuskandintų ar pažeistų laivų – ir savų, ir svetimų. Tiesa, tie laivai nuskendo ne dėl minėtų gigantų ginklų, o dėl įvairių nelaimingų atsitikimų. Ir „admirolai“ juodajame avarijų kaltininkų sąraše užima ne paskutines vietas. Pirmąja jų auka tapo emigrantų garlaivis „Utopia“.

Šis gana didelis savo laikui garlaivis (2731 t registrinė talpa) buvo pastatytas 1874 metais firmoje “Robert Duncan and Co”. Laivo ilgis buvo 106,77 m, plotis - 10,72 m. Kaip ir dauguma to meto prekybinių laivų, jis turėjo vieną laivasraigtį. “Utopia” turėjo tiesų forštevenį, vieną garo kaminą ir tris stiebus. Iš pradžių laivas buvo numatytas gabenti 780 keleivių. 1890 metais buvo atliktas kapitalinis remontas ir modernizacija. Laive buvo sumontuota nauja trigubo praplatėjimo garo mašina, pertvarkytos kajutės, kad tilptų daugiau keleivių. Atnaujintas laivas “Utopia” buvo skirtas gabenti emigrantus, galėjo priimti 945 žmones (900 3-ios klasės keleivių ir 45 1-os klasės keleiviai). Per paskutinį reisą laive buvo 880 žmonių: 815 denio keleivių, tarp jų 85 moterys ir 67 vaikai, 3 1-os klasės keleiviai, 59 ekipažo nariai, taip pat 3 “zuikiai”.

Kovo 17 dieną, maždaug 18 valandą, “Utopia” pasiekė Gibraltarą, ten turėjo pasipildyti anglių atsargas.Ten tą pačią dieną reide stovėjo visa Kanalo britų eskadra. Oras blogėjo tiesiog akyse. Vėjas nuo Atlanto kėlė dideles bangas. Ėmė temti, matomumas labai pablogėjo. Artėdamas prie Gibraltaro reido, garlaivio “MacKich” kapitonas, neteisingai įvertinęs situaciją, nukreipė savo laivą į numatomą švartavimosi vietą, bet pasirodė, kad ten jau stovi šarvuočiai “Anson” ir “Rodney”. Supratęs savo klaidą, jis nusprendė apeiti anglų laivus iš priekio ir nuleisti inkarą už vokiečių korvetės “Freyja”. Tačiau “MacKich” neįvertino srovių ypatybių ir oro. Todėl, kai “Anson” forštevenis atsidūrė ant laivo “Utopia” traverzo, netikėtas vėjo gūsis užvertė garlaivį ant šarvuočio tarano.

Smūgis nebuvo stiprus, bet pakako, kad masyvus geležinis taranas, tarsi konservų peilis, perrėžtų du išorinius apkalimus, o laivo šone atsirastų maždaug 5 m ilgio skylė. Buvo pramušta vandens nepraleidžianti pertvara tarp mašinų skyriaus ir 3-io triumo, apgadintas variklis. Į korpuso vidų plūstelėjo vanduo. Garlaivio priekis ėmė grimzti, o pats laivas pradėjo virsti ant kairiojo borto. Kad nesprogtų katilai, kūrikai mėgino išsemti iš jų žarijas, o “Utopia” kaip mat pasinėrė į tamsą.

Dauguma keleivių buvo apatiniuose deniuose. Prasidėjo panika. Žmonės puolė prie trapų, vedančių į viršų. Baisioje spūstyje kiekvienas brovėsi link išsigelbėjimo, nepaisydamas kitų. Vietas gelbėjimosi valtyje užsiimdavo stipriausieji. Laivo karininkai nė nebandė įvesti bent kažkokią tvarką.

Laivo “Utopia” kapitonas greitai suprato, kad jo laivas pasmerktas, todėl iškart pradėjo siųsti avarinius signalus laivo švilpuku, bandydamas atkreipti kitų laivų dėmesį. Nors buvo didelis bangavimas, visi laivai, stovėję reide, pradėjo nuleidinėti gelbėjimo valtis. Laivas “Anson” įjungė prožektorius ir nukreipė juos į skęstantį garlaivį. Bet padėti žmonėms, skęstantiems vos už kelių šimtų metrų nuo šarvuočio, pasirodė beveik neįmanoma...

Po penkių minučių laivas pakrypo jau 70 laipsnių, ir valtys, pilnos žmonių, bet dar kabėjusios ant lynų, per kelias sekundes buvo apverstos ir sudužo, atsitrenkusios į laivo korpusą. Laivo “Utopia” laivagalis grimzdo vis giliau, netrukus bangos jau ritosi per viršutinį denį ir liejosi į liukus. Tiems, kurie buvo laivagalio tvindekuose ir nespėjo išsiropšti į viršų, laivo korpusas tapo brolišku kapu. Tačiau likimas tų keleivių, kuriems pasisekė pasiekti viršutinį denį, nebuvo geresnis. Žmonės negalėjo išsilaikyti ant slidaus, beveik vertikalaus denio ir krito į vandenį. Už borto susidarė baisi košė iš nuolaužų ir žmonių kūnų, iš kurios vargiai galėjo išsikapstyti net ir pats geriausias plaukikas.

Po dar penkių minučių, kai garlaivio laivagalis pasiekė gruntą, jo nirimo greitis truputį sulėtėjo, o pasvirimas žymiai sumažėjo; net pavyko nuleisti dešinio borto gelbėjimo priemones. Bet į jas buvo sodinama chaotiškai, žmonės net mušėsi dėl vietos valtyse. Praėjus 20 minučių po to lemtingo smūgio, “Utopia” nuskendo 17 m gylyje. Virš vandens kyšojo tik vairininko tiltelio viršūnė, garo kaminas ir stiebai.

Karinių ir prekybinių laivų jūreiviai stengėsi gelbėti skęstančio laivo keleivius, bet didelis bangavimas ir tamsa labai sunkino gelbėjimo darbus. Tie iš nukentėjusiųjų, kuriems pasisekė nenuskęsti šaltuose Atlanto vandenyse, bet neužteko vietos gelbėjimo valtyse, bandė laikytis už nuolaužų ir iš vandens kyšančių garlaivio dalių. Žmonių jėgos greitai seko, stresas, stiprus vėjas ir bangos užbaigė savo darbą. Laikui bėgant, išgyvenusių skaičius vis mažėjo. Apie 11 val. ryto bangavimas nurimo, bet gelbėti jau nebebuvo ko.

Paskutinį žmogų, rastą ant nuskendusio garlaivio garo kamino viršūnės, buvo bandomą nukelti, priplaukus nedidele valtele iš vieno laivo. Bet netikėtai atsiritusi banga apvertė tą nedidelę valtelę. Nelaimėlis, kuris jau buvo spėjęs įlipti į ją, nuskendo. O pagrindinį tragedijos kaltininką - kapitoną MacKichą - išgelbėjo valtis iš laivo “Anson”.

Praėjus dviem dienoms po katastrofos, prasidėjo oficialus tyrimas. Jis nustatė, kad su garlaiviu nuskendo 533 žmonės (1 1-os klasės keleivis, 520 3-ios klasės keleivių ir 12 ekipažo narių). Šį įspūdingą aukų sąrašą papildė du jūreiviai iš šarvuoto kreiserio “Immortality”, kurie nuskendo dalyvaudami gelbėjimo darbuose. Gibraltare vykusiame teisme dėl šios tragedijos kaltu pripažintas laivo “Utopia” kapitonas, kuris grubiai pažeidė elementarias laivavedystės taisykles. Nepaisant jo nepriekaištingos 20 metų tarnybos, kapitonas neteko visų laipsnių ir buvo nuteistas trims metams katorgos.

Nuskendęs laivas labai apsunkino navigaciją reide. Jis buvo iškeltas po 17 savaičių ir nutemptas į Angliją. Ankstesnių planų atstatyti laivą buvo atsisakyta, jis ramiai rūdijo Klaido mieste iki 1900 metų, kai pagaliau buvo priduotas į metalo laužą. O “Anson” pažeidimai nebuvo labai rimti: nubraižyti keli dažų sluoksniai, vietomis nuplėšta išorinė laivo danga. Kai laivą apžiūrėjo narai, jis net nebuvo tempiamas į doką.

1891 metų kovas nelaimingas buvo ir Kanalo eskadros flagmanui. Atliekant reguliarias šaudymo pratybas, sprogo laivo “Camperdown” batarėjos 6-oji patranka. Nors šio įvykio detalių nebuvo pranešta, paaiškėjo, kad patrankos sprogimas pareikalavo žmonių aukų. Šį incidentą tyrusi komisija jokių konstrukcinių trūkumų pažeistoje patrankoje nerado. Todėl ją tiesiog pakeitė kita, o šarvuotis ir toliau liko viceadmirolo Culme-Seymour flagmanu. Eiliniuose vasaros manevruose dalyvavo visa Kanalo eskadra, papildyta naujausiais šarvuočiais “Nil” ir “Suns Pareille”. Šį kartą pratybų tikslai buvo gerokai kuklesni, negu ankstesniais metais. Naujausi šarvuočiai turėjo patobulinti galimą mūšio taktiką. Iš esmės, šie manevrai buvo pirmieji, per kuriuos buvo bandoma paruošti naują koncepciją: kaip turėtų vesti mūšį linijiniai laivai vietoje atgyvenusios atakos frontine linija.

Per mokymus, liepos 28 dienos vakare, eskadra pateko į stiprią audrą. Ryte vėjas ėmė rimti ir bangavimas truputį sumažėjo. Atsirado reali galimybė palyginti jūrines “admirolų” ketveriukės savybes. Pagal stebėjimus iš kitų laivų, ne tokie perkrauti juos statant laivai “Camperdown” ir “Anson” į denį priimdavo gerokai mažiau vandens, negu kiti panašūs laivai. Juos ir supdavo gerokai mažiau. Tačiau šarvuočius vis vien labai stipriai užliedavo.

Pratybų patirtis akivaizdžiai parodė vieną svarbią aplinkybę. Kai šarvuočių vadai buvo kovinėse kabinose, jiems iškilo nemažai sunkumų, valdant laivus. Tapo akivaizdu, kad vadovauti, būnant už šarvų, pasirodė gerokai sunkiau, negu nuo atviro tiltelio, nuo kurio atsiverdavo puikus vaizdas. Dėl to britų admirolai sugalvojo per mokymus privalomai mokyti valdyti laivą iš kovinės šarvuotos kabinos.
1892 metais britų Admiralitetas atliko pirmą garinio laivyno reorganizaciją. Painią ir kartais visiškai neatitinkančią realijų klasifikaciją (skirstymas į bokštinius, kazematinius, citadelinius, artilerinius šarvuočius) pakeitė darni skirstymo j klases sistema. Pagal ją visi šeši “admirolai” buvo priskirti 1-os klasės šarvuočiams.

Vasariniai 1892 metų manevrai Kanalo eskadrą sudariusiems “admirolams” nebuvo labai įspūdingi. “Anson”, “Camperdown”, “Rodney” ir “Howe” kartu su naujausiu laivu “Royal Sovereign” (vadovavo vice-admirolas FairFax) sudarė pirmąją “raudonojo” laivyno diviziją, kuri rinkosi Portlende. Iš rezervo dar buvo prijungtas šarvuotis “Conqueror”, taip pat “Benbow”, kuriame brokuotų pabūklų GK taip ir nespėta pakeisti. Parai dėl davito gedimo užstrigęs “Benbow” į susitikimo vietą atplaukė paskutinis, liepos 25 dieną.

Nieko ypatingo per pratybas nenutiko, artilerijos pratybos apsiribojo vamzdiniais šaudymais. Bet “admirolai” ir vėl pademonstravo ne pačius geriausius plaukiojimo gebėjimus. Ypač nepalankus jiems pasirodė palyginimas su aukštaborčiu “Royal Sovereign”.

1892 metų rugpjūčio 17 dieną manevrai oficialiai baigėsi. FairFax’o eskadros šarvuočiai po šaudymo pratybų išsiskirstė po savo uostus. “Benbow” buvo pasiųstas į rezervą, “Camperdown” išplaukė į Viduržemio jūrą. “Anson”, “Rodney” ir “Howe” liko Kanalo eskadroje. Būtent “Anson” buvo būrio laivas flagmanas, kai “Howe” užplaukė ant akmenų prie El Ferrolio. Visą laiką, kol vyko gelbėjimo darbai, “Anson” buvo šalia nukentėjusio laivo, o paskui lydėjo nuo seklumos nukeltą ir šiek tiek paremontuotą “Howe” į tėvynę.