Svetainėje sukaupta daugiau nei 1000 sveikatos patarimų. Ieškokite patarimų ir ne tik:

Pagrindinis » Kategorija: Medicinos naujienos » Peržiūrų: (172) Komentarų: (0) (12.10.2018 - 07:54)

Skiepai naudingi ar žalingi? (1 dalis)

Šis straipsnis yra grynai informacinio pobūdžio. Skaitytojams siūloma palyginti šią informaciją su paskelbta  hab. dr. V. Usonio „Skiepų knygoje“ (Vilnius : Homo liber, 2002). Išvadas kiekvienas turėtų padaryti pats. Autorius neprisiima atsakomybės už skaitytojo priimtą sprendimą skiepytis ar nesiskiepyti.

raupai, skiepai, sveikata, vakcina, mirtingumas

Įvadas

Lietuvoje vakcinacija nėra privaloma. Tai reiškia, kad gydytojo pareiga – supažindinti tėvus su siūlomų vakcinų veiksmingumu, šalutinio poveikio tikimybe, o taip pat ir galimomis alternatyvomis. Kiek man žinoma, tai praktiškai nedaroma. Pagrindinė to priežastis – patiems gydytojams bei medicinos studentams ši informacija nepateikiama objektyviai, dažnai įpinant ir farmacijos kompanijų interesus, o ir mūsų visuomenėje skiepai iki šiol priimami kaip vienas didžiausių žmonijos atradimų, jų nauda, efektyvumas bei visiškas saugumas nekelia abejonių ir nereikalauja įrodymų.

Minėtame infoskiepai.lt rašoma: „Pagal išsaugotų gyvybių skaičių, išvengtą luošumą bei poveikį gyvenimo kokybei skiepai užima pirmą vietą tarp visų priemonių, kurių kada nors turėjo medicina“. Šis straipsnis – apie tai, kad, labai galimas dalykas, yra kaip tik …atvirkščiai!

Taigi, ar skiepai tikrai išgelbėjo milijonus gyvybių?

Iki atsirandant vakcinoms, mirtingumas nuo infekcinių ligų jau buvo sumažėjęs 80-90%. Tam įtakos turėjo gerėjančios gyvenimo sąlygos, visų pirma kanalizacijos atsiradimas, elementari higiena, transporto sistema, mitybos pokyčiai, bei gerėjanti medicinos paslaugų kokybė. Išnagrinėjus JAV, D. Britanijos bei Australijos oficialią statistiką, nematyti ryškesnės vakcinacijos įtakos mirtingumo nuo konkrečių ligų mažėjimui. Tuo pačiu galima pastebėti, jog mirtingumas nuo tokių ligų kaip skarlatina ar šiltinė, nuo kurių nebuvo taikyta vakcinacija, mažėjo lygiai taip pat sparčiai kaip ir kitų ligų, nuo kurių buvo skiepyta. (žr. diagramas 1-3)

Mirtingumas nuo infekcinių ligų Australijoje

1 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų Australijoje Vaccination, A Parents Dilemma, Greg Beattle, c 1997, Oracle Press, Queensland, Australia, p. 36-57

Mirtingumas nuo infekcinių ligų JAV 1900 – 1964 m.

2 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų JAV 1900 – 1964 m. DPT (difterija, kokliušas, stabligė) vakcina pasirodė 1957 m., 1960 m. Buvo paskiepyta apie 70% kūdikių.

Mirtingumas nuo infekcinių ligų Anglijoje ir Velse 1901 – 1965 m.

3 diagrama. Mirtingumas nuo infekcinių ligų Anglijoje ir Velse 1901 – 1965 m. Nuo difterijos Anglijoje pradėta skiepyti 1941 m., kas pristabdė sergamumo šia liga mažėjimą. Skiepai nuo kokliušo paplito apie 1958 m., kuomet mirtingumas natūraliai buvo sumažėjęs daugiau kaip 99%. Nuo tymų pradėta skiepyti 1968 m., tačiau kokybiškesnė vakcina pasirodė tik 1974 m. Nuo skarlatinos ir šiltinės skiepyta nebuvo.

Istoriniai faktai

Neretai istorijos pažinimas padeda geriau suprasti tai, kas vyksta dabar. Skiepai – ne išimtis. Kaipgi viskas iš tiesų prasidėjo?

Inokuliacija kaip profilaktikos priemonė nuo raupų Europoje buvo žinoma dar XVIII a. pradžioje, bet nepaplito dėl dažnų komplikacijų. Vėliau anglas D. Setonas (1735 – 1819) pasiūlė saugesnį būdą, kuomet pūlius inokuliacijai pradėta imti ne iš raupais sergančių, bet iš sveikiems paskiepytiems žmonėms atsiradusių pustulių. Tačiau ir šis nepasiteisino ir nepaplito. 1762 m. Prancūzijoje keliems aukšto rango asmenims mirus nuo inokuliacijų, šios buvo visiškai uždraustos.

Šiandien gi skiepų atsiradimas bei paplitimas Europoje visų pirma siejamas su E. Jenner (1749–1823) – žmogumi, kurį iki šiol dauguma mini kaip žmonijos gelbėtoją, ir kuris būtent taip pristatomas medicinos istorijos vadovėliuose. Gal tai užims kiek brangaus skaitytojų laiko, bet šią klaidą, manau, būtina ištaisyti.

E. Jenner iš tiesų netgi nebuvo gydytojas, o tik paprasčiausias mažai mokytas chirurgas ir vaistininkas. 1787 m. paskelbęs savo sūnėno užrašus apie gegučių gyvenimą (šis pasirodė besąs gryna vaiko išmonė, ir E. Jenner turėjo greitai atsiimti rankraštį ir jį pertaisyti) bei pasinaudodamas asmeninėmis pažintimis, jis gavo F.R.S. (Fellow of the Royal Society – Karališkosios draugijos narys) titulą. Medicinos daktaro titulą E. Jenner įsigijo 1792 m. Sent-Endrews universitete (Škotija) už 15 ginėjų ir dviejų savo draugų gydytojų rekomendacinius laiškus.

1780-ųjų pabaigoje E. Jenner nugirdo apie karvių raupus, kurie neva gali apsaugoti nuo tikrųjų raupų. Šiandien apie karvių raupus žinoma tik tiek, kad anuomet taip buvo vadinama karvių tešmens liga, pasireiškianti spenelių išopėjimu, ir, kaip taisyklė, susijusi su grubiu jų melžimu. Beje, veršeliai ir jaučiai šia liga nesirgo. Taip kad su tikraisiais raupais ar jų sukėlėju ji nieko bendra neturėjo.

Beje, pirmasis karvės raupais skiepyti sveikus žmones pabandė Bendžaminas Džastis (? – 1816), siuvimo adata inokuliavęs užkratą savo žmonai (kuri nuo to vos nemirė) bei vaikams. Tai įvyko 22 metais anksčiau, nei E. Jenner pradėjo savo eksperimentus.

1789 m. E. Jenner, taip ir neradęs karvių raupų, savo pusantrų metų sūnui atliko inokuliaciją pūliais iš pūlinuko kiaulės odoje (jo nuomone, tai buvo „kiaulių raupai“), procedūrą pakartojęs 5 kartus „įsitikino, kad inokuliacija neima“. Po dviejų metų nesėkmingai pabandė pakartoti šeštą kartą – berniukui išsivystė rožė, prireikė sudėtingo ir intensyvaus gydymo. Tiesa, sūnus pasveiko, tačiau liko silpnas, liguistas bei protiškai atsilikęs ir mirė tesulaukęs 21 m. nuo tuberkuliozės.

1801 m. Jenner savo publikacijoje rašė, kad užsiima karvių raupais 25 (!) metus ir pateikė dvylikos žmonių pasakojimus, kaip šie, kadaise persirgę „karvių raupais“ liko atsparūs tikriesiems raupams, jų „neėmė“ inokuliacijos.

1796 m. E. Jenner atliko savo garsųjį eksperimentą – inokuliavo pustulės turinį, gautą nuo melžėjos Saros Nelms rankos aštuonmečiui James Phipps‘ui. Po 6 sav. atliko įprastą inokuliaciją. Nežiūrint to, kad gavo visiškai įprastą reakciją – kelias pustules bei karščiavimą, Jenner nusprendė, kad inokuliacija nepavyko („neėmė“), kas turėjo reikšti, kad „karvės raupai“ iš tiesų apsaugo nuo tikrųjų raupų.

Tais pačiais metais E. Jenner straipsnis apie karvių raupus tos pačios Karališkosios Draugijos buvo atmestas kaip neturintis jokio mokslinio pagrindo. Netgi matuojant XVIII a. standartais tie dvylika pasakojimų bei vienas vienintelis eksperimentas su James Phipps pasirodė nepakankami „moksliniai įrodymai“.

Jenner nenusiminė ir toliau eksperimentavo – ėmėsi tirti arklių gruodą (arklių liga, pasireiškianti išopėjimais bei šlapiavimu jam pasirodė esanti  „karvių raupų“ šaltiniu). Pirmojo eksperimento objektas – penkiametis J. Baker 1798 m. kovo 16 d. mirė nuo sepsio po to, kai Jenner jam inokuliavo pustulės turinį nuo arklininko, užsikrėtusio arklių gruodu, rankos. Ta pačia liga Jenner užkrėtė dar kelis vaikus, kuriems prireikė gydytojo pagalbos dėl negyjančių ir pūliuojančių opų.

Savo sensacingus (?!) rezultatus publikuoti Jenner išskubėjo į Londoną, kur tų pačių 1798 m. birželį pasirodė jo brošiūra „Variolae vaccinae, atrastos kai kuriose vakarinėse Anglijos grafystėse, šiuo atveju Glosteršire, ir žinomos kaip karvių raupai, priežasčių ir poveikio tyrimas“. Ten jis be kitų prasimanymų teigė, kad karvių raupai (kuriais, beje, kartą persirgus vėl galima užsikrėsti pakartotinai) visam gyvenimui apsaugo nuo tikrųjų raupų.

Čia, atrodytų, ir turėjo baigtis skiepų istorija. Tačiau viskas pasuko gan netikėta (?) linkme. Gretai atsirado gydytojų apčiuopusių Jenner „atradime“ puikų pasipelnymo šaltinį. 1800 m. liepos 19 d. Londono „Morning Herald“ psirodė 36-ių žymių gydytojų bei chirurgų pasirašytas straipsnis, skelbiantis, kad karvių raupai iš tiesų užtikrina „tobulą apsaugą“ nuo tikrųjų raupų, be to karvės raupais persergama daug lengviau nei inokuliavus tikruosius raupus. 1801 m. sausį dar prisidėjo 30 parašų. Panašios publikacijos pasirodė ir kituose Anglijos miestuose. Karvių raupai pasirodė idealus jaukas žmonėms, nusivylusiems įprastinėmis inokuliacijomis nuo raupų.

Nežiūrint sėkmingai pradėtos reklaminės kampanijos, vakcina buvo akivaizdžiai neefektyvi. Tačiau ir čia Jenner rado genialų paaiškinimą – pasirodo, egzistuoja dvi karvių raupų rūšys – tikrieji ir netikrieji, kurios skiriasi tik tuo, kad netikrieji (kaip juos atskirti, liko neaišku) nuo raupų neapsaugo! Šį atradimą Jenner paskelbė straipsnyje „Tolimesnis Variola vaccinae, arba karvių raupų stebėjimas“ (1799). Kolegos vakcinatoriai sutiko jį be galo entuziastingai – nuo tol visi nesėkmingi atvejai (jų, žinoma, buvo dauguma) būdavo nurašomi „netikriems karvių raupams“. Kiek vėliau grupė gydytojų padarė kitą „atradimą“ – visam gyvenimui karvių raupai neapsaugo, reikalingos revakcinacijos, t.y. pakartotiniai skiepijimai.

Jau iki 1807 m. buvo pasirodę daugybė publikacijų apie E. Jenner vakcinos neefektyvumą bei galimas komplikacijas, kurių autoriai, žinomi to meto mokslininkai, remdamiesi savo stebėjimais bei daugybe pavyzdžių, teigė, jog E. Jenner vakcina ne tik neapsaugo nuo raupų, bet ir yra pavojinga sveikatai bei gyvybei.

Tačiau Jenner apsukrumas ir pažintys padarė savo – jam pavyko gauti 30.000 svarų sterlingų premiją iš vyriausybės (kas šiais laikais atitiktų kelis milijonus svarų), tapti kelių mokslų akademijų garbės nariu. 1840 m. gero Jenner pažįstamo lordo Henry Petty iniciatyva Lordų Rūmai priėmė įstatymą, uždraudusį inokuliacijas ir įteisinusį vakcinacijas (remdamiesi Medicinos Asociacijos raštu, kur teigta, kad „karvių raupai ir tikrieji raupai visiškai nesiskiria vienas nuo kito, nežiūrint, kad simptomai jų skirtingi“. Taip pat valstybė įsipareigojo apmokėti vakcinacijas vaikams (tai pirma nemokama medicininė procedūra D. Britanijoje). Raupų nuo to, žinoma nesumažėjo. 1853 m. lordas Littleton įnešė minėto įstatymo pataisą, skelbiančią vakcinacijas privalomomis – šįkart apsieta be jokių svarstymų ar diskusijų. 1867 m. nustatytos bausmės atsisakantiems skiepytis – bauda arba įkalinimas.

Vakcinacijos, nekalbant jau apie jų neefektyvumą, kėlė rimtą pavojų sveikatai. Užtenka paminėti vien tai, kad paprastai visiems būdavo naudojamas tas pats skalpelis… Tai be kita ko sąlygojo ivairių infekcinių ligų plitimą – pvz., nuo 1854 m. dvigubai padaugėjo sifiliu sergančių vaikų iki 1 m. amžiaus.

Britų visuomenė į minėtus įsakymus reagavo audringai – viena po kitos kūrėsi organizacijos, ginančios tėvų teises ir siekiančios atšaukti privalomą skiepijimą. Galima paminėti „Anti-Compulsory Vaccination League“, „London Society for the Abolition of Compulsory Vaccinaton“, „National Anti-Vaccinaton League“, turinčias filialus kone kiekviename mieste, rengiančias demonstracijas ir protesto akcijas.

Britų „Registrar General“ pripažįstama, jog po beveik 30 metų privalomos vakcinacijos 1850 m. sergamumas raupais 50% viršija paskutinių dešimties metų vidurkį.

1870 m. nežiūrint to, kad kone 100% populiacijos buvo vakcinuota, Didžiojoje Britanijoje siautė iki tol nematyto masto raupų epidemija – susirgusiųjų buvo apie 200 tūkst., iš jų 42 tūkst. mirė.

Pasipiktinimas privaloma vakcinacija augo. XIX a. pab. Britanijoje buvo įkalinta daugiau kaip 2000 tėvų atsisakiusių skiepytis ir neleidusių skiepyti savo vaikų. Prieš vakcinaciją pasisakė daugumas žymių to meto mokslininkų, jų tarpe Alfred Russel Wallace (vienas iš evoliucinės biologijos pradininkų, kartu su Ch. Darwin suformulavęs natūralios atrankos teoriją), Charles Creighton (vienas žymiausių D. Britanijos epidemiologų ir medicinos istorikų), Williams Farr (epidemiologas ir medicinos statistikas, pirmasis aprašęs sezoninių epidemijų pradžią ir pabaiga, kas šiandien žinoma kaip Farr dėsnis) bei dr. Edgar M. Crookshank (Londono King‘s koledžo bakteriologijos ir lyginamosios patologijos profesorius, 1889 m. parašęs „Vakcinacijos istorijos ir patologijos kritiką“).  Vis daugėjant vakcinacijos priešininkų, privalomo skiepijimo nuo raupų buvo atsisakyta. To pasekoje 1919 m. sergamumas raupais smarkiai krito, ir tebuvo užregistruotos 28 mirtys, nors dar XX a. pradžioje ten per metus nuo raupų mirdavo daugiau nei 44.000 gyventojų, 97% iš kurių buvo vakcinuoti.

Kalbant apie vakcinaciją nuo raupų Anglijoje negalima nepaminėti Leicester fenomeno. 1871 m. pramoniniame Leicester mieste (Anglija) raupų epidemijos metu mirtingumas siekė 350 (100.000 gyv.), nors 95% gyventojų buvo paskiepyti. Tai sukėlė didelį gyventojų nusivylimą skiepais. Kilo protesto banga, dauguma atsisakė skiepų – nuo 1872 iki 1890 m. buvo paskiepyta ne daugiau 5% vaikų. Apie gyventojų pasiryžimą byloja ir tai, jog 1885 m. kovo 23 d. Leicester surengtoje demonstracijoje dalyvavo 80-100 tūkst. gyventojų. Nuo to laiko Leicester mieste mirtingumas nuo raupų išliko pats žemiausias visoje Anglijoje! Alfred Russel Wallace; “Vaccination a Delusion ” p. 277

Taigi, iki šiol paplitęs mitas, jog raupai išnyko skiepijimo pasekoje visiškai neatitinka tikrovės. Atvirkščiai, yra duomenų, kad būtent raupų vakcina ilgą laiką buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, palaikiusių šios infekcijos plitimą.

Encyclopedia Britannica 9-ojo leidimo duomenys:

• 1871 m. Bavarijoje iš 30.742 susirgusių raupais 29.429 buvo vakcinuoti (95,7%).

• Prūsijoje, kuri buvo geriausiai revakcinuota šalis Europoje, 1871 m. nuo raupų mirė 69.839 žmonės – daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje.

•Teoriškai nevakcinuoti turėtų susirgti pirmieji. Tačiau 1870 m. Cologne mieste pirmas nevakcinuotas žmogus, susirgęs raupais, buvo užregistruotas kaip 174-as atvejis susirgusiųjų sąraše (Bonoje – 42-as, Liegnitze – 225-as).

1973 m. Briuselyje vykusios konferencijos metu imunologas prof. G. Dick pranešė, jog per paskutiniuosius dešimtmečius 75% iš D. Britanijoje susirgusių raupais buvo vakcinuoti (tuo metu ten paskiepyta buvo apie 40% vaikų ir iki 10% suaugusiųjų – taigi, sergamumas buvo kur kas didesnis vakcinuotųjų tarpe).

Japonijoje privalomas skiepijimas nuo raupų pradėtas 1872 m. ir taikytas be jokių išlygų. Nežiūrint to sergamumas ir mirtingumas nuo raupų augo. 1885 m. priimtas įstatymas revakcinuoti kas 7 metus. Per 1886 – 1892 metus atlikta 25474370 vakcinacijų bei revakcinacijų, tačiau per tuos 7 metus užregistruota 156175 raupų atvejai, iš kurių 38379 (beveik 25%) baigėsi mirtimi. 1893 m. – 41898 atvejai ir 11852 mirtys – nepalyginamai daugiau nei bet kada anksčiau… Pažymėtina, kad tuo pat metu Australijoje, kur privalomo skiepijimo nebuvo, užregistruotos tik 3 mirtys nuo raupų per 15 metų! Idaho observer, 2000 m. birželis

JAV aprašytos 300 vaikų mirtys nuo raupų vakcinos 1948 – 1969 m. laikotarpyje. Tuo pačiu laikotarpiu JAV nebuvo užregistruota nė vieno raupų atvejo. Preventive Medicine 07/1969

Vakarų Vokietijoje raupų vakcina 3296 vaikams sukėlė klausos sutrikimus, iš jų 71 išsivystė visiškas kurtumas. G. Kiftel, 1967 m.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!


ŽYMĖS: skiepai, mirtingumas, Vakcina, raupai, medicinos naujienos, sveikata, medicina, vaistai, farmacija

Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.


// Susiję straipsniai »


//Taip pat skaitykite »

Komentarai: (0) Komentuoti gali tik registruoti vartotojai!
avatar