Skiepai naudingi ar žalingi? (2 dalis)

Keletas svarbių principų

Kai kurie principai bendri visoms arba didžiajai daugumai vakcinų. Todėl jie pateikiami kartu šiame skyriuje, nors kai kas kartosis vėliau, kalbant apie atskiras vakcinas (beje, ten bus ir nuorodos į atliktus tyrimus, straipsnius ar tinklapius).

• Teiginys, kad vakcinos apsaugo nuo infekcinių ligų dar nėra galutinai įrodytas. Skiepų efektyvumas dabar dažniausiai nustatomas matuojant antikūnų titrus kraujo serume, kas iš tiesų nėra imuniteto sinonimas. Aprašyta daug atvejų, kuomet infekcine liga susirgo žmonės, turintys aukštus antikūnų prieš tos ligos sukėlėjus titrus. Taip pat žinoma, jog vaikai, sergantys agamaglobulinemija (jų imuninė sistema negamina antikūnų), susirgę tymais ar kita vaikiška liga, pasveiksta ir igyja imunitetą visam gyvenimui. 2000 m. St. Louis mieste (JAV) Amerikos Gydytojų ir Chirurgų Asociacija (AAPS) priėmė rezoliuciją, kurioje masinę vakcinaciją traktavo kaip su žmonėmis atliekamus eksperimentus, ir, remiantis žmogaus teises ginančiu Niurnbergo kodeksu, pasiūlė atsisakyti privalomo skiepijimo JAV. http://www.aapsonline.org/testimony/vacresol.htm

• Vakcinuojant sukėlėjas/antigenas į organizmą injekuojamas, taip aplenkiant natūralius barjerus (gleivines, nespecifines apsaugines reakcijas). Nesant įprastų infekcijos vartų gleivinėse organizmas reaguoja irgi nenatūraliai, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Pvz., vietoj sekrecinių Ig A, daugėja Ig E, kas gali nulemti polinkį alergijai (skiepyti vaikai alergija serga 4-5 kartus dažniau už neskiepytus) ir t.t.

• Žmogus paprastai nesuserga dvejomis infekcinėmis ligomis vienu metu. Todėl labai sunku prognozuoti, kas konkrečiu atveju nutinka injekavus iškart kelis sukėlėjus ar jų antigenus naujagimiui, kurio imuninė sistema dar pilnai nesusiformavusi, ir apie kurią, pasak pačių imunologų, žinoma dar labai nedaug.

Dažniausiai skiepijami kelių dienų ar mėnesių amžiaus vaikai – tuo jų gyvenimo periodu, kuomet intensyviausiai vyksta adaptacija prie aplinkos, imuninės ir kitų organizmo sistemų vystymasis. Skiepai šiuo periodu visų pirma reiškia grubų įsikišimą į natūralius procesus su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Atrodo savaime suprantama, kad sąmoningi tėvai stengiasi suteikti kuo geresnes sąlygas savo vaiko augimui ir vystymuisi – savo meilę, natūralų maitinimą, švarų ir gryną orą, pagal galimybę vengia cheminių vaistų, „sintetinio“ maisto ir pan. Skiepijant gi sveikas vaikas dirbtinai susargdinamas, spėjant, kad tai praeis be rimtesnių pasekmių, ir tikintis, kad ateityje tai jam duos naudos…

Visiškas absurdas yra teiginys, kad skiepai stiprina imuninę sistemą. Standartinė organizmo reakcija į vakciną kaip taisyklė susideda iš dviejų fazių:

1) Imunostimuliacijos, kuomet daugėja kraujyje cirkuliuojančių limfocitų, T-helperių, B-limfocitų.

2) Tranzitorinio imunodeficito fazė išsivysto po 2-3 sav. po skiepo – mažėja visų limfocitų subpopuliacijų skaičius bei jų funkcinis aktyvumas; daliai paskiepytų tas tęsiasi iki 4,5 mėnesių. Negana to, tuo pat metu slopinamas ir nespecifinis organizmo reaktyvumas (komplemento surišimo sistema, interferono, lizocimo gamyba, leukocitų fagocitarinė funkcija). Beje, imunosupresijos pikas būna apie 15 dieną po skiepijimo, o interferono gamybos slopinimas išlieka iki 6 mėn.

Būtent pastaroji fazė nulemia tai, jog paskiepyti vaikai linkę dažniau ir sunkiau sirgti „paprastomis“ infekcinėmis ligomis (žr. skyrelį apie DTP skiepą). Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojantį skiepų kalendorių vaikas, kol jam sukanka pusantrų metų, būna paskiepijamas devyniomis vakcinomis pradedant nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų. Natūraliai kyla klausimas – kiek dienų per tuos pusantrų metų toks vaikas būna sveikas ir gali netrukdomas augti ir vystytis?

Beje, jau pats vakcinacijos šalininkų tikslas „likviduoti“ atskiras ligas yra iš esmės klaidingas. Norėdamas tai pailiustruoti, remsiuos vėjaraupių pavyzdžiu, nors čia tiktų praktiškai bet kuri liga. Taigi, vėjaraupiai yra viena lengviausių vaikiškų infekcinių ligų, kuria persirgus kaip taisyklė lieka imunitetas visam gyvenimui. Mama, vaikystėje persirgus vėjaraupiais, ne tik pati bus atspari šiai ligai, bet ir perduos antikūnus savo vaikui per pieną (šie užtikrins apsaugą pirmais gyvenimo metais, kuomet kūdikis labiausiai pažeidžiamas). Tačiau naivu būtų manyti, kad kartą persirgus vėjaraupiais, prieš vėjaraupių virusą pasigaminę antikūnai cirkuliuos kraujyje visą gyvenimą. Ilgalaikiam imunitetui palaikyti būtini tolimesni kontaktai su aplinkoje cirkuliuojančiu virusu, kurių metu pakartotinai stimuliuojama antikūnų gamyba, taip palaikant reikalingą jų titrą.

Kas gi vyksta vakcinuojant? Vakcinos sukeltas antikūnų titro augimas yra trumpalaikis, todėl reikalingos revakcinacijos. Mama, vaikystėje nepersirgusi vėjaraupiais, o paskiepyta nuo jų, antikūnų savo vaikui jau neperduos (su motinos pienu perduodami tik natūraliai įgyti antikūnai) – kyla problema kaip apsaugoti naujagimį ar kūdikį. Vakcinų gamintojams tai vėlgi naudinga – vienintelė išeitis lieka skiepyti naujagimius (ir kuo anksčiau, tuo geriau)…

Kitas svarbus klausimas – kiek trunka skiepų sukeltas imunitetas? Paprastai gamintojas trukmę paskaičiuoja remdamasis šiandienos situacija, kas visiškai neatspindi to, kas bus ateityje – vakcinacijos pasekoje vėjaraupiais susergančių mažės, t.y. aplinkoje cirkuliuojantis vėjaraupių virusas nyks, o tuo pačiu mažės tikimybė pakartotinų kontaktų, kurie persirgusiems padėtų išsaugoti įgytą imunitetą. Nesant pakartotinių kontaktų su vėjaraupių virusu skiepų sukelto imuniteto trukmė vis mažės, kol galų gale liks viena išeitis – dažninti revakcinacijas… Taip papuolame į vakcinos gamintojų sukurtą uždarą ratą.

Pats ligų sukėlėjų (ypač tokių nekaltų kaip vėjaraupių, epideminio parotito ar hepatito A) naikinimas irgi nepraeina be pasekmių. Pvz., pradėjus skiepyti nuo vėjaraupių, šios ligos atvejų išties mažėja, bet pastebėta, kad tuo pačiu žymiai padažnėjo juosiančiosios pūslelinės (herpes zoster) atvejų vaikų amžiuje – t.y. lengvą ir nekaltą ligą keičia nepalyginamai sunkesnė (abi šias ligas sukelia tas pats virusas). Tiesa, tai vakcinų gamintojų nebaugina – bus puiki proga sukurti ir įvesti naują privalomą vakciną…

Pastarajam „nuo vilko – ant meškos“ atvejui pailiustruoti galima pateikti daugybę pavyzdžių – pvz., įrodyta, jog persirgusiems tymais vėliau gyvenime daug mažesnė autoimuninių ligų bei vėžio rizika, yra duomenų, kad hepatito A virusas mažina galimybę susirgti alerginėmis bei autoimuninėmis ligomis, ir t.t.

Istorijos eigoje vakcinos įgavo „neliečiamybės“ statusą, joms praktiškai negalioja įprasti farmacijos pramonėje taikomi standartai. Įvesti naują vakciną, pasirodo, daug lengviau nei bet kokį kitą vaistą:

1. Vakcinų efektyvumo tyrimai, kaip taisyklė, atliekami lyginant skiepytos ir neskiepytos grupių sergamumą. Tačiau čia galioja viena išlyga – skiepijami paprastai sveiki vaikai, o neskiepijami tie, kurie turi kokių nors sveikatos problemų, ir kuriems skiepai kontraindikuotini. Natūralu, kad į pastarąją grupę papuola sunkiomis sisteminėmis ligomis sergantys vaikai, kurie mažiau atsparūs infekcijoms. Taigi, tokių studijų rezultatus galime prognozuoti iš anksto…
2. Praktiškai neatliekami tyrimai su tikru placebo. Pvz., vietoje placebo – fiziologinio tirpalo naudojama ta pati vakcina, tik be sukėlėjo/antigenų, t.y. gyvsidabrio, formalino ir kitų pan. medžiagų, dažniausiai kaip tik ir atsakingų už pašalines reakcijas, kokteilis… Arba netgi medžiaga „X“, kurios sudėtis netgi nenurodoma (kaip kad tyrimo, „įrodžiusio“ DTP skiepo saugumą atveju). Tokių tyrimų išvados aiškios iš anksto  – tiriamos vakcinos pašalinis poveikis mažai kuo skirsis lyginant su „placebo“.
3. JAV nuo 1954 m. iki šiol vakcinų serijų toksiškumui nustatyti naudojamos laboratorinės pelės – jei atitinkamas jų kiekis po vakcinacijos nežūsta ir toliau jų svoris auga normaliai, vakcina pripažįstama… saugia kūdikiams.
4. Įprasta vakcinos pašaliniam poveikiui priskirti tik tuos reiškinius, kurie atsiranda praėjus ne daugiau kaip 120 valandų po skiepo. Ar kuriam nors vaistui taikomos tokios išlygos?
5. Taip pat reikia pažymėti, kad praktiškai nė su viena vakcina neatlikti tyrimai jos kancerogeniniam bei mutageniniam poveikiui ištirti.
6. Dalinai teisūs tie, kas teigia, jog gana mažai atlikta studijų, kurios patvirtintų šalutinį vakcinų poveikį. Tačiau nereikia pamiršti, kad tokie tyrimai reikalauja didelių investicijų. Tuo tarpu tyrimus, demonstruojančius vakcinų saugumą ir efektyvumą, užsako patys gamintojai… O pinigai vakcinų versle jau nuo pat E.Jenner laikų sukasi itin nemaži (kalbant apie skiepus nuo Hepatito B bus paminėta, jog Merc&Co. per metus Rekombivax vakcinos apyvarta siekia 1 milijardą JAV dolerių)…

• Iki šiol nuslepiama informacija apie skiepų sukeliamas arba galimas sukelti nepageidaujamas reakcijas, įskaitant traukulius, kitus neurologinius simptomus ar net mirties atvejus. O joms įvykus, dažniausiai neigiama jų sąsaja su skiepais. JAV VAERS (Vaccine adverse Effects Reporting System) duomenimis gydytojai praneša mažiau kaip 10% tokių atvejų. Lietuvoje tokie atvejai išvis retenybė. Paprastai gydytojai perspėja apie galimą karščiavimą ar injekcijos vietos paraudimą. Tačiau iš man žinomų kelių atvejų, kuomet vaikai buvo stacionarizuoti į neurologijos ar intensyvios terapijos skyrius, praėjus 2-3 dienoms po skiepijimo, gydytojai kategoriškai neigė galimas sąsajas su skiepais.

Taip pat vis dažniau pasirodo publikacijų, atskleidžiančių galimas sąsajas tarp vakcinacijos ir autoimuninių, alerginių ligų, cukrinio diabeto Childhood Vaccinations and Juvenile-Onset (Type-1) Diabetes by Harris Coulter, Ph.D. http://www.whale.to/v/coulter.html , autizmo, Guillan – Baro sindromo ir kt. susirgimų. Jos kaip taisyklė susilaukia aršios kritikos, ypač iš vakcinų gamintojų pusės. Lietuvoje tokio pobūdžio medžiaga iki šiol nebuvo publikuota. Ir kaip tik apie tai šis straipsnis.

Vakcinų sudėtinės medžiagos

Retas kuris gydytojas (jau nekalbant apie tėvus) žino, kas įeina į vakcinų sudėtį. Kaip jau minėjau vakcinos – išskirtinį statusą turintys preparatai, jų efektyvumas ir saugumas yra savaime suprantami dalykai. Galbūt todėl bent kiek išsamesnė pažintis su šiuo metu naudojamomis vakcinomis, jų sudėtinėmis dalimis bei galimu pašaliniu poveikiu ne tik neįtraukta į bendrą medicinos studijų, bet ir į pediatrijos rezidentūros programą.
Gydytojai, kaip ir visuomenė apie jas sužino beveik išimtinai iš gamintojų pateiktos medžiagos...

Šiame skyrelyje trumpai apžvelgsime pagrindinius vakcinų komponentus.

1. Sukėlėjai ar jų antigenai. Apie juos kalbėsime vėliau, nagrinėdami atskirų vakcinų sudėtį.

2. Adjuvantai reikalingi antigenų depo formavimuisi inokuliacijos vietoje, jų pateikimui organizmo imunokompetentinėms ląstelėms. Adjuvantais gali būti įv. medžiagos, dažniausiai naudojami yra aliuminio junginiai (kurie, beje, veikia ir neurotoksiškai). Adjuvantai stimuliuoja imuninį atsaką, pirmiausiai skatindami įvairių limfokinų sintezę (įskaitant interleukinus ir TNF). Tokia imuninės sistemos hiperstimuliacija gali tapti alergijos ar autoimuninių ligų (sisteminės raudonosios vilkligės, reumatoidinio artrito, išsėtinės sklerozės ir kt.) priežastimi. ADVERSE EFFECTS OF ADJUVANTS IN VACCINES--Viera Scheibner Ph.D. 

3. Konservantai - įvairios toksiškos medžiagos kurių mažos koncentracijos, kaip skelbiama, netoksiškos. Bet ar iš tiesų pakankamai mažos?

Daugiausiai kritikos čia susilaukia gyvsidabrio junginiai. Timerozalio (TMS, thimerosal arba thiomersal) 49,6% lyginamojo svorio sudaro etilo gyvsidabris (EtHg). Iki 2000 m. naudotas daugumoje vakcinų (tik Švedijoje uždraustas nuo 1998 m.). Vienoje vakcinos dozėje TMS paprastai būdavo apie 50 μg. Pagal 1999 m. JAV skiepų kalendorių, ką tik gimęs naujagimis gaudavo 12.5 μg Hg, 2 mėn. amžiaus - 62.5 μg EtHg, 4 mėn. - 50 μg, 6 mėn - 62.5 μg, t.y. iš viso - 187.5 μg EtHg iki 6 mėn. amžiaus, jei TMS įeidavo į visų vakcinų sudėtį. Redwood L, Bernard S, Brown D Predicted mercury concentrations in hair from infant immunizations: cause for concern. Neurotoxicology. 2001 Oct;22(5):691-7. PMID: 11770890 [PubMed - indexed for MEDLINE] Tai iki 125 kartų viršydavo JAV EPA (Enviromental Protection Agency) leistiną normą (0.1 μg/kg dienai). JAV FDA (Food and Drug Administration) maksimali leistina paros dozė – dar mažesnė (0,4 μg/kg). Be to, tiomerzalio toksiškumą bent dvigubai sustiprina aliuminio junginiai (adjuvantai) bei formaldehidas (naudojamas inaktyvacijai) turintys sinergistinį neurotoksinį poveikį, o naujagimio organizme šios medžiagos linkę kumuliuotis, nes aliuminis šalia neurotoksinio poveikio dar slopina ir inkstų funkciją (EtHg pasišalinimo iš organizmo pusperiodis – 50 d.). Tiems, kurie jautresni Hg, rimtus pažeidimus gali sukelti ir kur kas mažesnės dozės. Intoksikacijos Hg pasekmės gali būti įvairios vaikų neurologinės ligos, įskaitant psichikos vystymosi sutrikimus, dėmesio stokos sindromą, hiperaktyvumą, vėlyvą kalbos vystymąsi bei autizmą. Beje, vėlyvas autizmas labai primena apsinuodijimo Hg kliniką. S. Bernard et al., Autism: a novel form of mercury poisoning, Med. Hypothesis (2001), 56(4) 462-471. Nuo 2000 m. TMS kiekis vakcinose imtas mažinti JAV ir Europoje, tačiau į trečiojo pasaulio šalis įvežamose vakcinose išlieka nepakitęs.

Kitas gyvsidabrio junginys

2-fenoksietanolio sudėtyje yra fenolio, kuris slopina fagocitų aktyvumą ir yra toksiškas visoms ląstelėms. Gali sukelti sisteminį apsinuodijimą, galvos skausmą, silpnumą, konvulsijas, inkstų pažeidimą bei mirtį. Kitas komponentas - etilenoksidas stiprus dirgiklis, galintis sukelti dermatitą bei egzemą. 1978 m. EPA perspėjo dėl etilenoksido naudojimo pesticidų(!) gamybai, atsižvelgiant į jo mutageniškumą bei poveikį į sėklides. Marshall Sittig, Handbook of Toxic and Hazardous Chemicals and Carcinogens, 2nd Ed. (Park Ridge, NJ: Noyes Publications, 1985): 433f
Kt. – formaldehidas (gerai žinomas karcinogenas), antibiotikai (Streptomicinas, Polymyxin B, Neomycin gali alergizuoti).

4. Audinių fiksatorius / tirpiklis Tween 80 - polioksietileno sorbito monooleatas. Pagal Gajdova et al. tyrimo rezultatus, suleistas intraperitonealiai 4-7 dienų amžiaus žiurkių naujagimėms patelėms jis sukelia estrogeninius reiškinius, įskaitant ankstyvą makšties atsidarymą, estrus ciklo prailgėjimą bei išliekantį vaginalinį estrus. Kai kurie iš šių reiškinių stebėti praėjus daug savaičių po Tween 80 injekcijos. Gajdova et al - "Delayed effects of neonatal exposure to Tween 80 on female reproductive organs in rats." Food Chem Toxicol 31(3):183-90 (1993) Institute of Preventive and Clinical Medicine, Limbova, Bratislava.

5. Terpė bei su jomis susijusios medžiagos: jaučio serumas, žmogaus embrionų, gautų po abortų ląstelės, beždžionių inkstų ląstelės, želatina, fenolis.

6. Įvairūs užkratai, dažniausiai virusai, paprastai susiję su terpėmis, kuriose kultivuojami sukėlėjai.