Meilei garantijos nebūna

Šiuolaikinėje vartotojų visuomenėje daug kas mano, kad ir jausmai patenka į tą pačią perkamų ir parduodamų dalykų kategoriją. Į potencialų partnerį neretai žiūrima ne kaip į unikalią asmenybę, o kai į investiciją ar dar blogiau – kaip į prekę parduotuvėje su jos privalumais ir trūkumais.

Versdami žmogų suteikti garantiją, mes pastūmėjame jį apgaulei. Lengvabūdžiui suteikti tokią garantiją tas pats kaip parduoti orą, o dorą žmogų toks reikalavimas glumina, gąsdina, išmuša iš pusiausvyros, nes suvokia, kad jį įvykdyti yra nerealu. Norite garantijos? Nusipirkite virdulį!

Meilė be garantijų

Gana smarkiai paplito reiškinys, kai žmonės, išauklėti vartotojų visuomenės dvasioje, kur kiekvienai perkamai prekei suteikiama garantija, to paties reikalauja ir iš santykių beri jausmų sferos.

Kai toks vyras pradeda siekti damos palankumo, o moteris priima šias jo pastangas, tai jiedu traktuoja potencialų partnerį ne kaip unikalią asmenybę, o kaip savo investiciją ar prekę, o save – kaip pirkėją.

Štai realus pavyzdys iš svarstymų psichologiniame forume: „Sveiki. Bendrauju su užsieniečiu jau 6 mėnesius per „Skype“. Jis mergina mane, planuoja po metų vesti. Man 24, jam 32. Jis visada kalba apie tai, kad myli mane, o aš esu tik sakiusi, kad jaučiu stiprius jausmus. Jam viskas tiko, tik vakar jis griežtai paklausė „Ar myli mane. Sakyk, taip ar ne?“ Paaiškino, kad ketina žengti dėl manęs rimtus žingsnius,. todėl jam reikia tiksliai žinoti. Tuos rimtus žingsnius jis ketina žengti tik dėl tokios merginos, kuri jį myli. Kaip man į tai reaguoti? Jeigu jis myli merginą, ar reikalingos garantijos jo žingsniams?“.

Verta ar neverta gaišti laiką šiam žmogui? – štai koks svarbiausias šiuolaikinio meilės vartotojo klausimas. Idealus variantas tokiam asmeniui būtų , jei kitas žmogus vaikščiotų su etikete: „Kolekcinis romantikas. Garantija nuo 1 iki 3 mėnesių“ arba „Garantija 2 metų meilei. Santūrus namisėda“.

Žmonės jau nebenori meilės šiaip sau, be abipusių jausmų garantijos. Ir tai yra gana liūdna.

Priežasčių gali būti kelios. Viena jų, kaip jau minėta aukščiau, – auklėjimas vartotojų visuomenės dvasia. Kitos – infantilumas ir egoizmas.

Tokie asmenys nesupranta, kad žmogaus jausmai yra ne racionalūs, o spontaniški. Jausmų atsiradimas ne visada priklauso nuo pastangų, kurias deda įsimylėjęs žmogus, nuo jo rodomo dėmesio ir skiriamo laiko bei rūpinimosi.

Žinoma, šansų, kad kitas atsakys meile į meilę, bus kur kas daugiau, jei stengsimės kitam padaryti kažką malonaus ar naudingo. Dėkingumas už tai dažnai būna stipresnių jausmų pradžia. Tačiau nėra 100 proc. garantijos meilei. Taip pat meilės jausmo atsiradimas nepriklauso nuo žmogaus, kurį esate įsimylėję, valios jėgos. Žmogus gali būti atsakingas tik už tai, kaip jis išreiškia savo jau egzistuojančius jausmus ir emocijas, o už jų nebuvimą jis negali būti atsakingas.

Šansų dėl pageidaujamo jausmo atsiradimo partneriui tikrai nebus, jeigu bus reikalaujama iš jo dirbtinai „išspausti“ arba atsilyginti tuo pačiu, už jam skirtą laiką, paslaugas, dovanas, seksą ir pan. Tokiu atveju pati normalių santykių galimybei iškyla grėsmė. Tokie santykiai ilga neišsilaikys, jeigu partneris bus priverstas kažką daryti ne savo noru, o tik tam, kad išvengtų kaltės, pareigos jausmo ar jūsų priekaištų.

Mes ne visada galime tikėtis abipusės meilės ir atsidavimo, bet visada galime tikėtis atsakomojo dėkingumo. Tai vienintelis dalykas, kurio galime laukti iš kito. O geriau būtų apsieiti bet jokių lūkesčių. Tada bus galima išvengti nemalonaus nusivylimo jausmo, jeigu jūsų lūkesčiai nepasiteisintų. Geriausias elgesio būdas tokiu atveju būtų – išlikti kukliam ir santūriam.

O savo meilė galima dovanoti kaip dovaną, bet ne daugiau.