Nauja era ar nauja pasaulio tvarka. 2 dalis (Totalitarinio sėlinimo pėdsakai)

Iš esmės nei nauja era nei nauja pasaulio tvarka netinka. Turi būti trečias - širdies kelias

Daugelis žmonių klausia, negi žmogus iš tikrųjų yra tiek puolęs, kad Dievas siunčia jam tokius klaikius išbandymus kaip globalizacija, bilderbergerių sąmokslas ar nauja pasaulio tvarka? Negi tai neišvengiama? Klausimas sudėtingas ir nėra taip paprasta į jį atsakyti. Nemėgstu remtis autoritetais, todėl kažkada buvau išmąstęs tokį atsakymą, kuris nelabai telpa oficialius rėmus: mes esame okupuoti ir žmogus nėra šimtu procentų kaltas dėl to kas vyksta.

Nauja era ar nauja pasaulio tvarka. 1 dalis (problema-reakcija-sprendimas)

Iš kur toks paradoksalus vertinimas? Kartą smarkiai pradėjo skaudėti širdį dėl žmonių, kurie myli savo vergišką dalią nieko nesuprasdami ir po to aplankė kita eretiška mintis: žmogaus kaltė dėl to susiveda nebent į tai, kad pirmieji mūsų protėviai Adomas ir Ieva (jeigu tokie apskritai egzistavo?) iš naivumo ir saugumo technikos nežinojimo nepakluso Dievo valiai ir paragavo obuolį nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Paragavo, nes buvo apgauti. Todėl Dievas, kuris kažkodėl nežinojo ką jie iškrėtė, ”ištrėmė” Sodo gyventojus į klasikinį pasaulį, t.y. laiko ir erdvės apribotą gyvenimo trasą, kuri vadinama 3-čiuoju materijos tankio ir/ar vibracijų lygiu. Aš suprantu, kad Edemo sodas ir visa jame įvykusi drama yra tik Biblijoje simboliais perteikta metafora. Viskas yra kur kas giliau ir sudėtingiau. Juk šis aktas yra ne vienos Edemo poros, o, gal būt, visos žemės žmonių populiacijos suvedžiojimas.

Teisinė logika sako, jog gundytojui tenka didesnė karminės atsakomybės našta negu sugundytąjam. Todėl kaltinimai žmonijai, jog ji pati sugriovė Dievo tvarką, atsiskyrė nuo gamtos ir visuotinės darnos bei pasirinko mirtiną globalizacijos scenarijų, yra švelniai tariant per daug griežti. Ir mušti į krūtinę atgailaujant dėl prigimtinės nuodėmės, neturėtume. Bet prisipažinti jog mus apgavo, vertėtų. Mūsų kaltė dėl Edemo tragedijos susijusi su naivumu ir patiklumu. Ir tai neatleidžia mūsų nuo atsakomybės, bet suteikia daug lengvinančių aplinkybių. Dėl to per Jėzaus Kristaus auką Dievas suteikė galimybę mums visiems atsitiesti ir praregėti. Bet mūsų priešams okupantams - jokių malonių niekas nėra suteikęs. Jie per daug toli nuėjo negatyvios poliarizacijos kryptimi, kad galėtų būti išgelbėti. Už juos net nereikia melstis.

Šią mintį galima būtų iliustruoti tokiu pavyzdžiu. Štai prieina prie vaiko koks nors gudrus iškrypėlis ir, pasitelkęs visą savo „išmonę” bei „gražbylystę” pasiekia savo tikslo. Vaikas juk naivus ir patiklus, kaip žmonija iki edeminėje eroje. Jis negali apsiginti, nes jo vystymosi stadija tuo metu nenumato jokių galimybių priešintis apgaulei. Jis net nežino, jog apskritai egzistuoja toks reiškinys, kaip melas. Ši iliustracija tinka bet kokiai situacijai, kai galingesnis ir stipresnis pasinaudoja mažesnio ir silpnesnio bejėgiškumu. Ir nesvarbu, koks to galingojo ir stipresniojo motyvas: padėti ar pakenkti, jis vis viena manipuliuos, nes mato savo akivaizdų pranašumą.

Jeigu kas galvoja, kad taip ir turi būti, kad stipresnis visuomet turi valgyti mažesnį ir tai yra būtinas evoliucijos, mokymosi ar patirties įgyjimo mechanizmas, aš pasirengęs ginčytis. Tokia dialektika mums yra primesta. Kaip gali vaikas jausti kaltę, kad jį sugundė, jei jo tuometinis išsivystymo lygis neleidžia suvokti klastos. Remiantis šita prielaida, aš darau kitą, jog jokios prigimtinės nuodėmės, dėl kurios turime atgailauti, nėra. Arba pats prigimtinės nuodėmės aktas turi būti traktuojamas kitaip. Pavyzdžiui, kaip išprievartavimas. Tai kodėl išprievartautasis turi mušti sau į krūtinę dėl to, jog jį, jam pačiam nesuvokiant ir nežinant, kažkas ėmė ir gentiškai modifikavo? Kodėl mes neįvardinam ir nelinčiuojam pačių modifikatorių, kurie mus padarė nepilnaverčiais mutantais?

Aš suprantu, kad šią struktūrą įvardinti labai sunku. Ji lyg ir yra, bet jos nėra. Ta struktūra yra puiki komufliažo specialistė. Tiems padarams nesudaro jokių sunkumų modeliuoti žmonių suvokimą taip, jiems reikia. Ir tai jie daug metų sėkmingai darė naudojant per šimtus tūkstančių metų ištobulintas socialinės kontrolės technologijas, pirmiausia, įvarant ganomas avis į siaurų įsitikinimų kalėjimus (matricą) ir sumušant jas kaktomis dėl esą vienintelio ir teisingo kelio, kuriuo neva turi nueiti visi. Ir nesvarbu, ar prievarta, ar savo noru.

Mes buvome pakeisti ?

Kažkada iš tiesų žmonija gyveno gerai ir Dievo akimis žiūrint teisingai, nes buvo tiesioginė Dievo Meilės diktatūra ir jokios demokratijos. Šį laikotarpį Vedos aprašo, kaip aukso ir sidabro eras. Įvairūs archeologiniai artefaktai, rasti skirtingose pasaulio vietose sako apie tai, jog kažkada žmonės tikėjo Vienu Dievu. Kitaip tariant Žemės humanoidų religija buvo monoteistinė. Ir tas Dievas buvo moteriškos giminės. Satanistinė pagonybė su saulės dievais atsirado pakankamai nesenai, kaip dvasinės okupacijos pasekmė, nes ateiviai, norėdami okupuoti ne tik kūnus, bet ir protus bei sielas, primetė mums savo ritualinę religiją. Ir tuomet Saulutė Motinėlė buvo perrengta į tokius stabmeldiškus personažus, kaip Semiramidė, Ozyris, Nimrodas ar Mitra.

Edemo sodo reptilija simbolizuoja svetimų jėgų įsibrovimą, išprievartavimą ir okupaciją. Invazija į mūsų sąmonę buvo vykdoma, iškreipiant, pirmiausia, kolektyvinį realybės suvokimo mechanizmą (perkoduojant matricą) ir pakeičiant jį dirbtinai sukonstruota Visatos kopiją (dirbtine matrica). Ir ši kopija žmogui buvo „parduota” kaip tikras, išbaigtas visatos vaizdas, naudojant pačias išradingiausias manipuliacijos, pardavimų ir neuromarketingo technologijas. Tokiu būdų visa žmonijos energija buvo nukreipta į jų nepasotinamas gerkles.

Kitaip tariant, žmogaus suvokimas buvo sužalotas uždarytas į siaurą diapazoną, kuris mums rodo išorę neva kaip išbaigtą 5 juslių pasaulį. Psichiatrai pasakytų, jog buvo įvykdytas asmenybės pakeitimas trauminio šoko patirtų įšgyvenimų akivaizdoje. Žmogaus atžvilgiu buvo įvykdytas klaikus genetinis pakeitimas ir lobotominė operacija, kuri tęsiasi iki šių dienų. Į sąmonę ir pasąmonę buvo instaliuota iliuzinė suvokimą ribojančių bei pasaulį skaidančių kolektyvinių programų sistema, dėl kurios šiandien mes visi save identifikuojam, kaip kūną, arba kaip biocheminių procesų visumą ir manom, jog klasikinis pasaulis yra užbaigta forma, o už jos ribų nieko nėra, nes nieko negali būti. Tuo pačiu ši sistema sako, kad žmogaus gelbėtojas Dievas (arba dievai) - yra išorėje, kažkur ten, toli, už debesų. Kai kuriais atvejais dievai gali būti ir kūniški, bei vaikšto šalia mūsų, o su jais galima kalbėtis (žr. Pradžios knygos 18 sk.). Ateiviai mus išmokė ieškoti Dievo išorėje ir eiti išoriniu pažinimo keliu, uždarydami tuo pačiu bet kokias galimybes savarankiškai pažinti vidinį savo pasaulį, t.y. susivokti, prisiminti, kas iš tikrųjų esame. Ir toks apribojimas yra suprantamas, nes jeigu žmogus pradės suvokti kas jis iš tikrųjų yra, okupacija neišsilaikyti nei vienos dienos.

Dabar mes pripratinti prie kitokio mąstymo algoritmo: jeigu žmogus elgsis taip, kaip liepia sistema, jis gaus Dievo (dievų) malonę, o jeigu ne - teks ilgai kankintis, nes bus išmestas į viesuotinai-privalomo pasaulio teritorijos periferiją. Ir šitas algoritmas, perduodamas iš kartos į kartą, užtvirtino genetinėje grandinėje amneziją, dėl kurios šiandien esame praradę 90 proc. savęs.

Dar vienas ne mažiau svarbus momentas yra tas, kad šita okupacinė energetika atsirado todėl, jog tam tikra prasme mes ją patys pritraukėme (visuotinės traukos dėsnis). Auka visuomet pritraukia budelį. Visatoje atsitiktinių dalykų nebūna. Mūsų dieviškas naivumas pritraukė svetimas jėgas, kurios žinojo, jog iš to galima prasigyventi. Nesakau, tai davė savotišką postūmį ir žmogaus evoliucijai. Ir okupacija, galima sakyti, paskatino technologinio vystymosi proveržį. Tačiau šiuo proveržiu, bent aš taip manau, žmogus gavo daug daugiau žalos, negu pozityvo, o evoliucija (labai nemėgstu šio žodžio, nes jis kvepia darvinizmu) nuėjo šunkeliais, bet ne tuo keliu, kuris turėjo būti. Gal iš viso nereikia jokios evoliucijos, nes ji - darvinistų ir komunistų išgalvotas dalykas. O visi tie -izmai yra ne kas kita, o okupacijos padaryta žala.

O tas tikrasis kelias turėjo būti siejamas su meile, vienybe, visuotine harmonija, dvasiniu tobulėjimu, žmogaus galių atsiskleidimu ir kūryba. Tuo tarpu dabartinė “programuojama evoliucija” (uždedu kabutes dėl šventos ramybės) nuėjo technologijų ir jėgos prieš silpnesnį demonstravimo keliu. Esą tokioje “evoliucinėje aplinkoje” stipresni išlieka todėl, kad jie sugeba valgyti silpnesnius. Dėl to neva ir atsiranda natūrali būtinybė formuoti valdžių vertikales pagal gamtoje klestintį “mitybos grandinės” principą, kai stipresnis visuomet minta silpnesniu.  Jeigu mes būtume “evoliucionavę” kitu keliu (ne tuo, kurį mums primetė ateiviai), šiandien mums nebereikėtų nei ligoninių, nei kariuomenių, nei automobilių, nei maisto, nei telefonų bei interneto. Viso to nereikia. Kontaktuotojai sako, jog kai kurios civilizacijos kituose žvaigždynuose puikiausiai išsiverčia be jokių techninių įmantrybių, bet tuo pačiu jos yra tobulai išsivysčiusios be jokio negatyvaus faktoriaus ar evoliucijos katalizatoriaus atsiradimo jų pačių istorijoje. Paprastas pavyzdys: jeigu mes turėtume bent kiek išsivystę telepatinius sugebėjimus, mums nereikėtų jokių techninių komunikavimo priemonių, jeigu mes kiek giliau būtume vystęsi dvasine kryptimi, šiandien mokėtume būti keliose vietose tuo pat metu ir nereikėtų transporto. Deja, mums reikia ramentų ir akinių, nes vystėmės technologine kryptimi. Ir, ko gero, ne savo noru. 

Dauguma stebėtojų konstatuoja, jog dabartinis 5-7 tūkst. metų laikotarpis žemėje yra anomalija visos galaktikos ar net Visatos mastu. Tokių atvejų buvo nedaug, o gal iš viso nei vieno. Aš su tuo pilnai sutinku. Ten, kur mes dabar gyvename - yra virusinė infekcija arba kompiuterinė klaida, kurią būtina skubiai taisyti, nes nebėra laiko. Nėra jokios būtinybės ar poreikio gyventi tokiame laiko ir erdvės režime kaip dabar. Svarbi žinia yra tai, jog pats žmogus geba išeiti iš tokių rėmų. Bet ar jam leidžiama tai daryti? Tam, kad permainų laikais avys neišeitų už ganyklos perimetro ribų (nes vėjai varto riboženklius ir tvoras), joms spendžami spąstai, tokie kaip nauja era ar nauja pasaulio tvarka. Juk ir vienos, ir kitos idėjos autoriai yra tie patys.

Nukrypimas nuo normos, pagal harmonijos ir jėgų pusiausvyros dėsnius turi būti atstatytas jau per artimiausius 10-15 metų, o tie, kurie atliko šį siaubingą iškraipymo aktą, privalės skaudžiai nešti karminės skolos naštą kitoje žemų vibracijų planetoje (krikščionys tai vadina pragaru). O kartu su jais nukeliaus ir dalis žmonijos, sutikusi savo noru toms būtybėms apsigyventi savo kūnuose ir protuose.

Gana klūpėti, nes Human rasė yra tobuliausias Dievo kūrinys 

Juk žmogus Dievo buvo sukurtas kaip atvira knyga, kaip programavimui atsivėręs kompiuteris kuris iš vienos pusės gali būti visiškai savarankiškas, bet iš kitos pusės negali gyventi be „projekto”. Jeigu žmogus pats nesusikuria sau visatos harmonijos dėsnius atitinkančio „kūrybinio projekto”, kuris iš esmės apsprendžia pastarojo likimo trajektoriją, būtų ir buitį, tuomet juos pasiūlo arba primeta KITI. Ir nesvarbu, kas bebūtų tie KITI - jų primestas technologinės evoliucijos projektas žmogaus sąmonėje ir yra ta klaida Visatos programinėje įrangoje.

Jei Pradžios knygoje sakoma, jog Dievas sukūrė žmogų pagal savo panašumą, tai reiškia, kad human yra pati tobuliausia ir labiausiai energetinių transformacijų požiūriu mobili rasė visoje Galaktikoje, o gal net ir už jos ribų. Kitaip tariant, žmogus buvo sukurtas tam, kad kurtų, o kūryba reikalauja daug Dieviškos energijos - meilės. Kūryba neįsivaizduojama be meilės, nes meilė ir yra ta generuojanti, rišamoji Visatos holografinės projekcijos konstravimo medžiaga. Meilė ir yra tas „lazeris” kuris padaro holografijos konstrukciją išoriškai tvirtą bei juslėmis apčiuopiamą, o elektronus verčia suktis aplink atomo branduolį.

Dėl to human rasė yra pati tikriausia Dievo kopija. Kitaip tariant visi incorpore individai, kaip ir visos kitos gyvybės formos, kurios nešioja savyje bendrą DNR kodą ir yra tas virtualus Dievo „kūnas”, kurio atskiros dalys turi tokią pačią potenciją, kaip ir visa jų visuma. Ir kaip kvantinio kompiuterio atveju vienas elementas visuomet turi savyje viską, kas įdėta į bendrą sistemą, taip ir žmogus yra Dievo holografinė kopija su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis, o svarbiausia - galiomis - idėjomis ir minties pagalba transformuoti išorinį pasaulį.

O tai yra labai svarbus momentas, dėl ko mums yra kuriami naujos pasauli tvarkos planai bei esame svetimų jėgų persekiojami.

Kitos kosminės rasės, tokios kaip reptiloidai, nors turi super išvystytus technologinius resursus ir gali netrukdomai sklandyti tarp įvairių Visatos vibracijų išmatavimų, stichijų bei gebėjimus manipuliuoti protais, tačiau tokio potencialo neturi, nes pas juos nėra jausmų, nėra širdies ir, tikriausiai, tam trukdo per daug išvystytos technologijos. Reptiloidai yra ne kas kita, o labai išmanios virusinės programos, kurios, kaip ir kiekvienas parazitas apsistoja ten, kur yra lengvas priėjimas prie maisto ir gyvybiškai svarbių išteklių. O tuo pačiu, kaip ir kiekviena parazituojanti struktūra, norėdama saugiai misti, užblokuoja bet kokius jų pačių identifikavimo kanalus bei galimybes pažinti klastą. Jie yra komufliažo meistrai ir genijai. Mes galvojam, kad jų nėra, bet jie yra. Galvojame, kad esame sveiki, bet virusas mus ėda be jokių išorinių simptomų. Ir jeigu simptomai atsiranda jie yra nurašomi kitiems faktoriams. dažniausiai dėl tokių “simptomų” apkaltinamas pats žmogus. Tų parazitų maistas - grubiosios energijos, kurios atsiranda dėl apribotos sąmonės generuojamų baimės ir nevilties energetinių upelių, kurie susiurbiami per agregorines-matricines kontrolės sistemas, tokias, kaip filosofinės mokyklos, politinės partijos ar religijos.

Ne viena ateivių rasė (ir nebūtinai buvo reptiloidai), pasinaudojo šita human rasės „silpnybe” ir siekė mus energetiškai apvogti. Tačiau Oriono reptilijos (Šumerų Anunakiai - yra jų sistemos dalis) buvo apsukresnės. Jos ir sukūrė dirbtinę apriboto pasaulio versiją ir prie jų prijungė žmonių „vidines ir išorines akis”. Jie taip pat žmones prijungė prie savo energetinių melžyklų, tokių, kaip filosofinės mokyklos, politinės stovyklos, įsitikinimų sistemos arba dogmatiškos religijos. Būtent tokios protuose dominuojančios programinės struktūros žmogui „rodo” apribotą pasaulio vaizdą (tikrovės neatitinkantį filmą), sakydamos, jog už paradigmos ribų tiesiog nieko nėra. Arba, kad kita paradigma klaidinga, o mano - vienintelė ir teisinga.

Atsiminkite, bet kokia reliatyvistinė logika sisteminei matricai yra peilis po kaklu. Ne reliatyvus gali būti tik pats Dievas ir jo „Meilės diktatūra”, kuri nori, jog kiekvienas išpažintų Dievą pagal savo individualią sistemą, jaustųsi laimingas nemenkinant ir nesmerkiant kitų. Pažinimo kelių įvairovė yra Dievo Meilės, Šventosios Dvasios apsireiškimas. Bet matricinis dogmatizmas, sakantis, jog viskas turi būti matuojama pagal vieningus kurpalius, darė ir daro milžinišką įtaką net patiems šviesiausiems žmonijos protams. Netgi pats Albertas Einšteinas ne kartą apgailestavo, kad jam teko išrasti dalykus, tokius kaip kvantinė teorija ir reliatyvumo teorija, kuri nesipaišo į įprastą Biblijinį Dievo tvarkos supratimą. Dėl to A.Einšteinas ir sakė, jog „Dievas nežaidžia kauliukais” bei vylėsi, jog ateities mokslas tokius antidieviškus XX amžiaus pradžios atradimus (bangos ir dalelės dualizmas, elementariųjų dalelių nelokališumas, reliatyvumas ir t.t.) tiesiog paneigs. Dalelių greitintuvas po Šveicarijos ir Prancūzijos Alpėmis kaip tik ir yra paskutinis Einšteino mokyklos atstovų mėginimas grąžinti kvantinę fiziką į klasikinius rėmus, ieškant kažkokios mistinės Dieviškos dalelės, kuri neva yra pats tikriausias materijos fundamentas. Tačiau dabarties mokslas A.Einštienui nieko paguodžiančio pasakyti negali. Ir kolaiderio eksperimentų išvados, deja negali paguosti jei didžiojo genijaus, nei jo mokinių.

Savo ruožtu ši apribota pasaulio versija, į kurią mes esame nuolat jėga spraudžiami, gimdo priklausomybę nuo dirbtinų dievų, nes žmogus neatsimena kas jis ir nemato visumos, o tik fragmentus, todėl jam tampa reikalingos kolektyvinės minties struktūros arba „globėjai”, kurie mato daugiau, gali daugiau bei paprašius - ateina į pagalbą. Tačiau už tokią pagalbą jiems reikia susimokėti savo laisve, o kartais ir krauju. Ir tai yra manipuliacijų instrumentas. Todėl tikėdamasis pagalbos iš pasaulio, esančio „už ribos” (kurio, jo supratimu, realiai nėra, nes būti negali), bet nežinantis kaip ją gauti, žmogus pasikliauta kolektyvinėmis struktūromis, tokiomis, kaip bažnytiniai-religiniai agregorai ir tuo pačiu jiems atiduoda savo energiją bei gauna atsakymus ir neva praplėstą sąmonę. Tačiau ta „praplėsta sąmonė” yra viso labo nauja matrica, nes atsiranda vėl aibės naujų taisyklių, sakančių, kas tikra, o kas netikra.

Bažnytiniai-filosofiniai agregorai yra savotiška energetinė urmo bazė iš kurios reptiloidai pasiskirsto srautus savo reikmėms. Paprasčiau kalbant, priklausomybė nuo dievų ir agregorų atsirado dėl to, jog didelė mūsų DNR atminties dalis buvo užblokuota (kitaip tariant, užmigdyta), kad mes neprisimintume, jog iš tikrųjų esame būtybės, kurios panašios į Dievą.

Nematydami pilno vaizdo, mes save sukuriame iš naujo, nes matricinė programa nurodo identifikuoti save kaip laike ir erdvėje apribotą būtybę, kuri yra mažesnė, o tuo pačiu - bejėgė prieš galingesnes visatos struktūras, neva stovinčias keliais hierarchiniais laipteliais aukščiau. Tokia mūsų proto komanda tampa Visatai įstatymu, nes mes sukurti taip, kad galėtume kurti save ir aplinką. Išorė persitvarko pagal mūsų sąmoningas ir nesąmoningas komandas. Deja, apie 90 proc. programų, kuriomis mes sukuriame save ir išorinį pasaulį yra nesąmoningos, t.y. automatinės, padiktuotos per kolektyvines-matricines programas. Bet jeigu matytume save kiek platesniame diapazone, mūsų galimybės išsiplėstų neįsivaizduojamais masteliais ir visatos jėgų vertikalinis-hierarchinis supratimas netektų prasmės. O jeigu jis netenka prasmės, vadinasi visos tarpinės figūros, tarp mūsų ir Dievo atrodo visiškai nereikalingos.

Sąmonės okupacija yra kur kas sudėtingesnis reikalas negu karinė ar ekonominė. Kartu su iškreiptu, dogmatizuoti bei skirstyti linkusiu pasaulio suvokimu, jie (ateiviai) atnešė ir savo ideologiją, ir religiją, ir filosofiją, kuri remiasi griežtu neatodairišku paklusnumu, nusilenkimu galingesniam, vertikalinėmis valdžios struktūromis, teritorinėmis pretenzijomis ir baime netekti to kas taip sunkiai užkariauta. Visa tai anglų rašytojas David Icke ir vadina R-kompleksu arba reptilinėmis smegenimis. Bet kai tik mes prisimename savo prigimtį, visas tas R-kompleksas ir visos tos hierarchijos netenka prasmės. Jos ištirpsta kaip pavasario sniegas.

Bet jeigu mes kalbame apie okupaciją, kai kur gi tie okupantai?

Okupantas sėdi kiekviename iš mūsų, kol mes tyliai snaudžiame kolektyvinės matricos filme. Tam, kad valdymas būtų efektyvus, kažkada į mūsų Žemę atvykę KITI sukūrė ir hibridines struktūras, kurias Biblija vadina Nifilim rase. Jie milžinais buvo vadinami ne tik dėl to, jog savo ūgiu keliais sprindžiais lenkė semitų genčių atstovus, bet dar ir todėl, kad jie visuomet stengėsi būti bet kokios vertikalinės sistemos aukščiausiame ešalone dėl neva savo dieviškos išminties ir ryšio su dievais. Kiekvieno Nifilim rasės atstovo atėjimą į valdžią tautos apdainuodavo per pasakas ir padavimus. Štai kodėl sakoma, kad šios rasės gyslomis neva teka „mėlynas” aristokratiškas kraujas.

Jų šeimininkai-dievai - tai svetimi ateiviai iš Oriono imperijos (kartais sakoma, kad jie, kaip maitvanagiai yra visur), kažkada atvykę čia tam, kad iki paskutinio lašo išnaudotų visus Žemės išteklius, įskaitant ir žmogų. Kadangi už įvykdytą agresijos aktą jie ne kartą buvo persekiojami, šita rasė pasislėpė už 5 juslėmis matomo vibracijų diapazono, t.y. į žemutinį astralą ir savo veiksmus mobilizavo per okultines- masoniškas grupes. Senojo Testamento apokrifai, tame tarpe ir Enocho knyga rašo, kad juos į astralą užrakino pats Dievas už tai, jog puolę į žeme jie vedė moteris ir pagimdė monstrus, kurie ėmė valdyti pasaulį. Tuomet Dievas juos prakeikė, paversdamas piktosiomis dvasiomis, o Azazelą padarė atpirkimo ožiu.

Prisiminkime dar vieną svarbų faktorių. Jiems nuolat reikia daug laisvai prieinamų kūnų, į kuriuos jie gali įeiti kaip avatarai-operatoriai [filmo Avataras alegorija teisinga, tik jame viskas apversta aukštyn kojom].  Taip, jie pasigamina požeminėse laboratorijose savo kūnų, tačiau jiems to maža. Pagalvokime gerai, kodėl ateiviai vagia kūnus? Kiek žmonių “dingsta” be žinios visame pasaulyje. Jei visus “dingusius” priskirtume kriminalinių nusikaltėlių aukų kategorijai, tai tų aukų žemėje būtų daugiau negu nusikaltėlių. Ir visus tokio pobūdžio nusikaltimus paslėpti būtų neįmanoma. Todėl ufologai mano, kad kažkur apie 40 proc. “dingusių” be žinios žmonių turėtų būti ne kriminalinių, bet kosminių nusikaltėlių aukos.

Ropliažmogiai (reptiloidai) tiesiogiai veikti socialinių procesų negali. Todėl genetiniai eksperimentai buvo vykdomi nuolat nuo Šumerijos-Babilono iki šių dienų. Šiandien tokie projektai dažniau yra vadinami MK Ultra arba Monarch pavadinimais. Bet tai tik Amerijoje. Yra daug ir kitų vietų, kuriose gaminami naujos kartos frankenšteinai. Ir netrukus mes galime sužinoti įdomų faktą, jog jau yra pagaminta nauja frankenšteinų linija, kuri pakeis dalį nesusipratusios tarnauti ir protestuojančios žmonijos.

Paradoksas tame, kad normalios psichikos žmogus negali būti valdovu. Jis negali spręsti milijonų žmonių likimų, nes jam dėl kiekvieno individo skaudės širdį ir dėl šios priežasties toks žmogus, negalės priimti svarbių strateginių sprendimų, pavyzdžiui, visos nacijos atžvilgiu. Todėl, potencialūs „lyderiai” ar valdovai savo noru luošinasi sau psichiką (arba tai daro už juos kiti). Masonų ložėse ir slaptose draugijose jie mokosi nejausti skausmo, kai kenčia mažas žmogutis. Bet dažniausiai tokius sugebėjimus atsineša su hibridine genetika. Masoniškų ritualų metu žudomi vaikai, prievartaujamos moterys, seneliai, kurie negali apsiginti. Ir tai yra labai simboliška. Tokiu būdu kandidatai patikrinami, ar jie savyje nešioja „mutacinį geną”.

Visa tai okupantai vadina ugnies krikštu, nes jeigu tu be jokio širdies suvirpėjimo gali nuskriausit nekaltą, mažą žmogutį, vadinasi tu gali priimti strateginius spendimus, kurie visuomet reikalauja daug beprasmių aukų. Ritualinės žmogžudystės [karai, teroro akrai, epidemijos] reikalingos ne vien tik tam, kad žūtų nekalti žmonės. Svarbiau yra kančia ir gyvų žmonių reakcija į tai kas vyksta. Būtent per tai akumuliuojama energetika tolesniems juodiesiems projektams.

Todėl senai įtariau, kad vadovai ir valdovai, kurie nejausdami jokio širdies skausmo priima nepopuliarius sprendimus yra arba hibridai, arba psichiškai suluošinti žmonės, arba praėję kursą ložėse, o gal net ir lokalaus pobūdžio MK ULTRA projektuose. Jeigu vadovas ar valdovas verčia žmones kentėti arba „pakentėti susiveržus diržus iki geresnių laikų”, vadinasi jis yra arba MK ULTRA, arba masonas, arba labai norėtų juo tapti ir stengiasi iš paskutiniųjų įrodyti lojalumą savo šeimininkams ar dievams iš žemutiniojo astralo.

Kodėl jiems reikalinga pasaulio kontrolė permainų laikais?

Svetimi puikiai žinojo, kad laikų pabaiga ir vadinamoji Didžioji pjūtis yra ne kas kita, o jų pačių sukurtos iliuzinės programos pabaiga. Nes besikeičianti aplinkos energetika negarantuoja, jog matrica efektyviai veiks. Tai, kad kolektyvinės matricinės programos neveiks arba veiks kitaip negu anksčiau, įrodo tyrimai, atlikti abiejose Atlanto pusėse. Tarp tokių galima paminėti septintame dešimtmetyje vykdytą slaptą projektą Montouk. 

Todėl jie ėmėsi vykdyti specialių projektą, kurios tikslas kiek įmanoma suvaldyti permainų procesus, išlaikant žmonijos kontrolę savo rankose kiek įmanoma ilgiau. Juk jeigu reikia suvaldyti procesą, kuris aiškiai krypsta ne į reptiloidams naudingą pusę, savaime suprantama, kad pasitelktos priemonės bus naudojamos žymiai radikalesnės negu buvo anksčiau. Todėl tokie projektai, kaip Blue Beam, ar pandemija manęs jau nebestebina. Ir jeigu dabar mes matom, kad šis ir į jį panašūs globalistiniai projektai patiria fiasco, tai dar nereiškia, jog pranašautojai ar konspirologai buvo neteisūs. Jei elitui nesiseka devynis kartus iš eilės, jie bandys dešimtą, tačiau nei Babilono, nei Dievo Sosto idėjos neatsisakys nei už ką.

Jiems dabar iš viso gali nepasisekti, net ir 10 kartą. Jei taip atsitiks, vadinasi drąsiai galima konstatuoti, jog prabudimo procesas vyksta gerai, o prabudę žmonės deda visas pastangas, kad išgelbėtų likusius gentainius ir visą Planetą.

Dar kartą apie Babiloną ir Dievo Sostą

Nors oficialiuose šaltiniuose teigiama, kad pirmoji masonų ložė buvo įsteigta 1717 metais, viskas prasidėjo daug anksčiau. Naujos pasaulio tvarkos užuomazga buvo Babelio bokštas. Iš Biblijos žinome, kad Babelio bokštas yra maišto prieš Kūrėją simbolis. Jo esmė yra vieninga filosofija ir vieninga religija be Dievo, siekiant sukurti Rojų žemėje paremtą žmogaus silpnybėmis ir aistromis. Ši susivienijimo ar suvienijimo prieš Dievą idėja maitino visus imperijų valdovus iki šio dienų.

Kita Babelio bokšto, kaip naujos pasaulio tvarkos idėjos atmaina yra vadinamasis Šventas Sostas. Tai ne tas Vatikanas, apie kurį dabar pagalvojote. Vatikanas yra kita opera. Aš kalbu apie Mesijo sostą. Mesijo, kurį tam tikros žydų ortodoksų filosofinės ir maginės mokyklos (gink Dieve, tai ne visi žydai) norėjo matyti prieš 2 tūkstančius metų pamatyti Jeruzalėje. Jie vis dar laukia savojo mesijo, nes Jėzus Kristus nepateisino jų lūkesčių, nes jie laukė ne tokio Žydų Karaliaus. Jėzus prisipažino, jog Jis - ne šio pasaulio Karalius. Karalystė, kuriai jis atstovavo - kitokia. O žydai laukė žemiškojo, kūniško karaliaus, kuris ateis valdyti visą planetą, o išrinktoji tauta bus Jo ištikimi vasalai. Deja toks scenarijus neįvyko. Bet viltis, kad jis įvyks, tam tikruose įtakinguose išrinktosios tautos atstovų širdyse rusena iki šiol. Ir jeigu nesiseka jį įgyvendinti, jie bando vėl iš naujo. Taigi ši idėja apie viešpatavimą visame pasaulyje,  ne tik rusena, bet, kas yra baisiausia, nuolat kuriami vis nauji ir nauji planai kaip suvienyti žemę ir žmoniją per kokią nors vieningą, optimalią ideologiją.

Kalbant apie naują pasaulio tvarką, kaip idėją ir apie tuos, kurie ją atnešė iki šių dienų per reptiloidines ateivių struktūtas, tai anglosaksiškasis ar vokiškasis didžiašovinizmas ar rusiškasis nacional -bolševizmas čia visiškai ne prie ko. Tie -izmai, kaip ir patys žydai yra tik instrumentai. Svetimiems šeimininkams atsidavusių žmonių yra visose tautose ir visuose socialiniuose sluoksniuose. Ir jie per okultines ir masoniškas grupes susicementuoja, stebuklingai suuosdami vieni kitus per šimtus kilometrų ir veikia išvien, kaip galinga iš vieno pulto valdoma ir/ar varoma jėga.

Ir tik 18 amžiuje naujos pasaulio tvarkos idėja įgavo konkretesnes, agresyvesnes formas [negu Romos imperija, Vatikanas ar negu Napoleono karas], nes ankstesni imperatorių bandymai suvienyti žmones ginklų pagalba vėliau ar anksčiau baigdavosi nesėkmingai. Okupantai žinojo, kad artėja nauji laikai ir būtina veikti kitais principais. Jie suprato, kad negalima žmonių suvienyti ginklais, per prievartą, pasiūlant visą permainų paketą iš karto. Todėl buvo pagimdyta totalitarinio sėlinimo programa, kai permainos, vedančios link naujojo Babilono ar naujojo Švento Sosto yra apviliojamos į pozityvią retoriką, atseit viskas daroma dėl žmogaus laisvės ir gerovės (laisvė-lygybė-brolybė). O iš tikrųjų tikslas yra priešingas - dar didesnė vergovė ir Liuciferio diktatūra. Ir taip, nuo 18 amžiaus pabaigos totalitarinis sėlinimas buvo vykdomas mažais žingsneliais, tad žmogus net nepastebi, kai viena po kitos dingsta jo laisvės, prarandamas tikėjimas, laužomos tradicijos ir kitokiais moderniais būdais traumuojama mažų ir didelių žmonių psichika.

Pasiekta tikrai didelių laimėjimų. Visų pirma globaliniu scenarijumi niekas netiki, nors akivaizdžiai, visi valdžių sprendimai veda link šito tikslo. Finansų krizė visa tai dar labiau paryškino. Apsidairykite mielieji, visi ekonominiai, finansiniai ir politiniai sprendimai linksta į dar didesnę centralizaciją ir kontrolę, nes jūs bijote teroristų, nusikaltėlių, finansų krizės, CO2 emisijų, virusų, pandemijų ir t.t. O jie, rūpestingi dėdės, jus nuolat gelbėja, pasiūlydami išeitis iš situacijos, kurios atrodo jums neišvengiamos vien todėl, jog niekas nepateikia jokių kitų alternatyvų. O jeigu ir pateikia tai tik tam, kad jos būtų atmestos arba išjuoktos.

Jeigu kas nors prabunda ir pasako kad taip neturėtų būti, toks žmogus tiesiog padaromas pasišaipymo objektu, o panašios teorijos priskiriamos konspirologijos tematikai ir padedamos nebent į lentynas, skirtas aštraus siužeto pramogų mėgėjams. Esą išsilavinęs ir inteligentiškas žmogus juk negali tikėti konspiracinėmis teorijomis. Tai nepadoru. Tai reikštų tiesiog neišprusimą ir tamsą. O juk niekas nenori tokiais pasirodyti, ypač tie, kurie save vadina „viešomis asmenybėmis”.

Aš suprantu, jog kartais būna labai sudėtinga įtikėti tiesa. Melas ir kaukės daug malonesnės. Bet tuomet nėra ko stebėtis gausėjančiais vėžiniais susirgimais, depresijomis, savižudybėmis ir t.t. Jeigu žmogaus nepastebi ir negali tinkamai identifikuoti totalitarinio sėlinimo, nemato sėlintojų, kurių yra apstu, o juo labiau negali visam tam pasipriešinti, nors širdis visa tau jaučia, atsiranda siaubingas vidinis diskomfortas ir jausmas, jog esu mažas žmogus ir nieko negaliu padaryti, nes prieš sistemą nepapūsi. Tai labai pavojinga užspęsto į kampą gyvūno savijauta. Reikia kuo skubiau tokią savijautą iš savęs išmesti. Taip pat reiktų įsiklausyti į širdį neprarandant proto. Juk dėl kiekvieno žmogaus praregėjimo danguje keliama puota. Ir kiekviena atsivertusi siela mažina tikimybę, jog nauja pasaulio tvarka bus įvesta.

Bus tęsinys.

Autorius: Gintaras Mikšiūnas, straipsnis buvo publikuotas 2011 m.

O, jeigu sudomino šį tema, turi savo nuomonė pasidalink forume, diskutuokime be socialinių tinklų, nes jūsų nuomone tenai trinama, Nauja Pasaulio Tvarka.