Neišsipildžiusios Jehovos liudytojų pranašystės

Miesto pulsą į vientisą ritmą jungia galybė garsų, kvapų, skonių, šnekų, diskusijų, ginčų, prognozių ir pranašysčių. Šiuolaikinio miesto ir jo kultūrinio kraštovaizdžio dalimi tapo naujieji religiniai judėjimai, kurie savo buvimą ir idėjas viešina įvairiais ekstravertiškais metodais. Miesto aikštėje praeivis viena ausimi gali girdėti krišnaitų mantras, o kita ausimi – jaunų protestantiškų bažnyčių šlovinimo koncertus. Miestas leidžia pintis skirtingų religinių tradicijų garsams.

jw.org nuotrauka

Tylesni tikintieji į miesto ritmą įsitraukia kitais charakteringais metodais, pagal kuriuos juos atpažįsta visuomenė. Jie kalbina žmones pasibeldę į namų duris, kartais – gatvėje. Reguliariai stovi patogiose miesto vietose su stendais, jų tikėjimą reprezentuojančiais leidiniais ar bendrauja su smalsuoliais Knygų mugėje.

Jehovos liudytojų tyrimų lauke galima paskęsti. Nors tai jauna religinė kryptis, tačiau probleminius klausimus aprėpti įmanoma tik didelių pastangų dėka. Apie juos galima rašyti skirtingais probleminiais pjūviais: jehovininkų padėtis nacių ir sovietų valdžios metais, padėtis šiuolaikinėje Rusijoje, atsisakymas tarnauti kariuomenėje ar bet kokio kraujo perpylimo, gimtadienių ir valstybinių švenčių nešventimas, neigimas, kad Jėzus buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, Švč. Trejybės atmetimas (antitrinitoriškumas). Visgi vienas aspektas yra primirštas, tapęs istorinis, todėl vertas priminimo. Tai daugybė neišsipildžiusių Jehovos liudytojų pasaulio pabaigos pranašysčių. 

XXI a. žmogus nesieja eschatologinių šūkių su šia organizacija, o bendruomenės tikintieji jautriai reaguoja, kai užsimenama apie kai kurias istorines datas. Ši praeities užmaršumo arba iškraipymo problema susiklostė dėl to, kad jau nuo XX a. paskutinio dešimtmečio jehovininkai smarkiai pakeitė savo požiūrį į pasaulio pabaigos artėjimo naratyvą ir kryptingai siekė palankiai nušviesti bendruomenės praeities nesėkmes.

Visiems žmonėms, kurie ieško Jehovos liudytojų ir yra jais susidomėję, pravartu neapsiriboti tik religinės bendruomenės siūlomais leidiniais ar internetinėmis nuorodomis, o skaityti ir vertinti įvairių informacijos šaltinių pateikiamą medžiagą. Tiesa, informacijos patikimumas – opi problema. Kai pradedama kalbėti apie Jehovos liudytojų istoriją, dažnu atveju nejehovininkų teiginiai nesutampa su jehovininkų nuomone. Jeigu Jehovos liudytojai skaito šias mintis, didelė tikimybė, kad su reikšminga dalimi faktų ir interpretacijų nesutinka. Tačiau manyti skirtingai – nereiškia negerbti kitaminčių. Nors Jehovos liudytojai yra viena iš blogiausią įvaizdį Lietuvos visuomenėje turinti religinė bendruomenė (deja, bet daugiausia dėl pačių jehovininkų kaltės), tai neturi trukdyti kiek įmanoma objektyviau suprasti religinės krypties problemas. Lietuvoje, pagal 2011 m. duomenis, yra 2927 Jehovos liudytojai.

Jehovos liudytojai – sektantai?

Jehovos liudytojai XX–XXI a. istorijoje niekad neturėjo palankaus įvaizdžio. Tai atsispindi terminuose, kuriais buvo vadinami šie tikintieji. Radikalesniu atveju (pavyzdžiui, šiuolaikinėje Rusijoje) jų veikla draudžiama nacionaliniu mastu. JAV jie dažnai yra pašiepiami populiariojoje kultūroje (pvz., seriale „The Simpsons“). Dažnai jie suvokiami kaip sektantai, kurie vadinami jehovistais. Religijotyros terminologijoje išskiriama, kad pasaulį atmetančioms sektoms (pagal Ray Wallis klasifikaciją) būdingas aktyvus pasaulio pabaigos skelbimas, dualistinis požiūris (mes – teisieji, kiti – klaidingieji) į aplinką. Šie aspektai būdingi ir šiai bendruomenei, tačiau ar turėtume vadinti ją sekta? Religinių sektų problema yra itin plati, nevienalytė ir kontroversiška, todėl verta ne vienos dešimties puslapių analizės. Vienų ar kitų tikinčiųjų vadinimas sektantais yra kenksmingas, norint pažinti pačius tikinčiuosius, nes dažnai sektos etiketės klijavimas trukdo išsamesniam tyrimui. Įvairiose religinėse bendruomenėse egzistuoja sektantiškų bruožų, ir šiuos bruožus gerai išskyrė Holgheris Lahayne straipsnyje „Kas yra sekta?“ Manytina, kad, siekiant geriau pažinti religijos įvairovę, verta žinoti sektantiškus bruožus ir mokėti juos atskirti. Jehovininkai pasižymi itin gausiu tokių bruožų komplektu.

Tarpukariu Lietuvoje Jehovos liudytojai taip pat veikė, tačiau aktyvesnė veikla vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur lietuviai emigrantai jehovininkai leido leidinius, misionieriavo Ohajuje, Ilinojuje ir kitose valstijose. Pastebėtina, kad pavadinimas – Jehovos liudytojai atėjo kur kas vėliau, nei įsikūrė „Sargybos bokšto“ organizacija. Tik 1931 m. Josepho Rutherfordo pasekėjai pasivadino Jehovos liudytojais, tačiau bendruomenės šaknys ankstyvesnės. Tai XIX a. aštuntasis dešimtmetis ir Charleso Taze Russelo veikla. Įdomu, kad tarpukariu Lietuvoje, pavyzdžiui, tarp katalikų kunigų „Sargybos bokšto“ tikintieji negatyvia prasme buvo vadinami „biblistais“ dėl jų individualaus Biblijos aiškinimo, tokios iniciatyvos buvo suvokiamos kaip erezijos. Tačiau dabar „biblistai“ reiškia visiškai ką kita, kitaip sakant, jehovininkai tarpukariu buvo pavadinami terminu, kuris šiandienos kontekste siejamas su teologijos mokslu, o ne su konkrečia tikinčiųjų grupe. Taip pat buvo operuojama itin populiariais sąmokslo teorijų stereotipais: kad „biblistai“ yra remiami CŽV ar žydų, kad tai masonų organizacija.

Šiandienos kontekste, ypač žiniasklaidoje, aptariami tikintieji vadinami jehovistais. Šitaip jie buvo vadinami ir sovietmečiu, štai Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje jehovistai pristatomi kaip sekta, uždrausta už antitarybiškumą. Atsižvelgiant į Religijotyros žodyną bei Naująjį religingumą nagrinėjančias disertacijas, manytina, kad priimtinesnė trumpoji forma (nei pilnas pavadinimas Jehovos liudytojai) būtų – jehovininkai.

Jehovininkų ištakomis galime laikyti Charleso Taze Russelo veiklą 1870-aisiais, kai įkurta Biblijos studijų grupė. C. T. Russelo gyvenimą yra apipynę tūkstančiai faktų, dalis jų veikiausiai yra ir legendos. Vienas iš esminių šio savamokslio pastoriaus diegtų teologinių požiūrių – radikali eschatologinė žinia. Biblija jam tapo šaltiniu Armagedono ir Paskutiniojo Teismo pranašystei: jis teigė, kad galima apskaičiuoti konkrečią datą, kada vyks Apreiškime Jonui aprašyti įvykiai. C. T Russelas buvo paveiktas Nelsono Barbouro teologijos, taigi adventistų (nuoroda) minčių apie greitą Antrąjį Kristaus atėjimą. Manytina, kad pats C. T. Russelas buvo įtikėjęs ir N. Barbour pasaulio pabaigos prognozėmis. Vėliau nuo jo atsiskyrė ir formulavo savąją teologiją.

Jehovos liudytojų pranašystės: euforija ir nusivylimas

Jehovos liudytojų istorijoje pranašautų pasaulio pabaigų buvo daugiau nei viena: 1914 m., 1915 m., 1925 m., 1975 m. ir kt. Kiekvieną kartą organizacija patirdavo panašų tikinčiųjų dinamikos modelį: artėjant pranašaujamai datai, tikinčiųjų daugėdavo, tačiau pranašystei žlugus dalis jų palikdavo bendruomenę, formuodavosi judėjimai, nukreipti prieš organizaciją. Kam planuoti šeimą, siekti karjeros, jei netrukus viso to nebeliks? Visgi dalis tikinčiųjų įtikėdavo performuluojama doktrina, jų lojalumas organizacijai net padidėdavo. Įdomu, jog autoritetingas psichologas Leonas Festingeris suformulavo ir pagrindė kognityvinio disonanso teoriją, būtent atlikdamas antgamtinio įsikišimo laukusių, tačiau nusivylusių žmonių būsenas (ne Jehovos liudytojų). Paskutinė iš prognozuotų apokalipsės datų buvo 1975 m. Šiais laikais organizacija yra pakeitusi savo interpretacijas dėl minėtų Biblijos vietų ir nesiima prognozuoti ateities įvykių, kaip tai darė pirmtakai. 

Dar viena problema yra pačių jehovininkų savosios religinės organizacijos istorijos interpretavimas. Ji beveik 150 metų sugeba reinterpretuoti savo situaciją, dabartį ir praeitį, sukurti palankų realybės vertinimą. Kiekvienąkart Armagedonui neprasidėjus, organizacija patirdavo fiasko, tačiau performuluodama doktrinas, akcentuodama skirtingų Biblijų vertimų patikimumą, apribodama kritiškų šaltinių prieinamumą tikintiesiems, ji įtikindavo pasekėjus, kad neklydo. Tokie performulavimai šiandien jehovininkų vertinami kaip pastangos atrasti teisingą Biblijos vertimą, teisingą interpretavimą. Tokiu būdu 1914-aisiais pranašauta, tačiau neįvykusi pasaulio pabaiga tampa ir XXI a. Jehovos liudytojų tikėjimu, kad nuo 1914-ųjų Antrasis Kristaus atėjimas lyg ir įvyko, tačiau ne fiziniu, o dangišku lygmeniu.

Apibendrindami tarkime, kad Jehovos liudytojų organizacija verta dar išsamesnės kritikos, tačiau kartu kaip ir visi žmonės jehovininkai verti adekvataus žvilgsnio, supratimo. Drąsiai galima teigti, kad tai itin sudėtingo veikimo mechanizmo religinė organizacija, tad negalima jos vertinti lengvabūdiškai. Adekvatus pažinimas neįmanomas be kritinės sąmonės, tad tegul praeivis nesibaimina prieiti prie Jehovos liudytojų stendo ir pasiklausyti (išgirsti), ką ir kodėl šie žmonės čia daro, net jei pats nieko negali pasakyti apie savo (ne)tikėjimą, o stovintieji prie stendo tegul išdrįsta permąstyti savo organizacijos praeitį (taip pat ir dabartį), skaityti ne vien organizacijos paruoštus leidinius.