Nepaaiškinama apie: Skrajojantis olandas

Iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas jūreiviai pasakoja legendą apie Skrajojantį olandą. Jo paveikslas visada priverčia dažniau plakti širdį. Su juo susijusi paslaptis ir romantika visada audrindavo fantaziją. Ir ne veltui: legenda iš tikrųjų yra labai poetiška. Kasmet pasaulio vandenynuose pradingsta dešimtys laivų. Tai ne tik maži laiveliai ar valtelės, elegantiškos jachtos ar iškylų kateriai, bet ir keleiviniai laineriai ar baržos su kroviniais (paranormal.lt naujienos - https://paranormal.lt).

Kas nutiko? Kur jie pradingo? Bet koks jūreivis jums atsakys, kad viskas čia yra paprasta ir beviltiška: jie susidūrė su “Skrajojančiu olandu”.

Legenda byloja: kadaise gyveno olandų kapitonas Van der Dekenas, girtuoklis ir dievo niekintojas. Kartą netoli Gerosios Vilties kyšulio jo laivas pateko į galingą audrą. Komanda iškart ėmė įkalbinėti kapitoną prisišvartuoti krante ir palaukti, kol audra baigsis. Tačiau kapitonas buvo girtas, o gal prarado protą. Šiaip ar taip, jis nekreipė dėmesio į pavaldinių maldavimus. Maža to, jis prisiekė bet kokia kaina apiplaukti kyšulį. Bijodami, kad laivas, kuriam vadovavo pusiau išprotėjęs kapitonas, gali sudužti, jūreiviai ir keleiviai sukilo, norėdami sustabdyti ir nukenksminti beprotį. Bet tas pasirodė beesąs gudresnis ir suėmė nepaklusniųjų vadovą. Po kelių sekundžių tas jau maitino žuvis vandenyno dugne.

- Kiekvienam, kuris eis prieš mane, bus tas pats, - piktai suurzgė kapitonas persigandusiems jūreiviams, ir paspyrė koja šturmano kūną. Matyt, šis grasinimas neatvedė komandos j protą, ir kapitonas paleido j darbą pistoletą.

Nuo tų laikų Skrajojantis Olandas skrodžia vandenynų platybes, sėdamas mirtį ir baimę. Nors korpusas gerokai papuvęs, bet laivas puikiai laikosi ant bangų. Savo komandą Dievo prakeiktas kapitonas renka iš skenduolių. Kuo bjauresnis buvo jų gyvenimas ir kuo šlykštesni darbai, tuo geriau. Anot prietarų, Skrajojančio Olando šmėkla neša tikrą mirtį laivui arba daliai ekipažo. Todėl jūreiviai bijojo jo kaip ugnies; prie laivo stiebų kaldavo arklių pasagas, kad apsisaugotų nuo pavojų.

Tokia legenda, persmelkta mistikos, panaši į fantasmagoriją. Gali būti, kad šis mitas turi kažkokį istorinį pagrindą. Tačiau ir realūs faktai praranda savo kontūrus po laiko skraiste.

Pavyzdžiui, yra skirtingos nuomonės dėl to prakeikto laivo kapitono vardo. Vieni jį vadina Van der Dekenu, kiti - Van Stratenu, treti - tiesiog Vanu. Gali būti, kad legendos pagrindą sudarė reali istorija, nutikusi vienam olandų jūrininkui 1641 metais. Prekinis laivas ketino apiplaukti Gerosios Vilties kyšulį ir surasti tinkamą vietą įkurti nedidelę gyvenvietę, kuri galėtų būti atokvėpio vieta Ost-Indijos kompanijos laivams. Įsisiautėjo audra, bet kapitonas norėjo pasiekti tikslą bet kokia kaina. Istorija baigėsi liūdnai. Ir čia neapsieita be fantazijų. Anot legendos, užsispyręs kapitonas taip norėjo patekti į rytinę kyšulio pusę, kad garsiai pareiškė: “Pateksiu ten, net jei reikėtų plaukti iki pasaulio pabaigos!” Velnias dovanojo jam amžiną gyvenimą, ir nuo to laiko laivas blaškosi po bangas netoli šiuolaikinio Keiptauno.

Yra ir kita, gana reali “Skrajojančio olando” istorija. 1770 metais viename iš laivų kilo nežinomos ligos epidemija. Būdami netoli Maltos, jūreiviai paprašė prieglobsčio viename vietiniame uoste. Valdžia atsisakė juos priglausti, bijodama dėl vietinių saugumo. Taip pat pasielgė ir Italijos bei Didžiosios Britanijos uostai, taip pasmerkdami laivo žmones lėtai mirčiai. Galiausiai laivas iš
tikrųjų virto plaukiojančia sala su krūva skeletų.

1881 metų liepos 11 dieną Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno fregatos “Baccante”, kuri plaukė pro Gerosios Vilties kyšulį, laivo žurnale atsirado įrašas: “Per naktinį budėjimą mūsų kelią kirto “Skrajojantis olandas”. Iš pradžių pasirodė keista rausva šviesa, sklidusi nuo laivo vaiduoklio, o tos šviesos fone aiškiai matėsi laivo stiebai, įranga ir burės.” Kitą rytą žiūrintis į priekį jūreivis, pirmasis pastebėjęs laivą vaiduoklį, nukrito nuo stiebo ir užsimušė. Vėliau netikėtai susirgo ir numirė laivo kapitonas.

Per paskutiniuosius 400 metų “Skrajojantį olandą” matė daug kartų, dažniausiai į pietus nuo Gerosios Vilties kyšulio.

Juodai nudažytas ir ryškiai apšviestas laivas visada plaukia su išdidžiai pakeltomis burėmis, net ir bjauriausiu oru. Kartais iš ten girdisi balsas, bet patyrę žmonės neatsakinėja į paslaptingo vaiduoklio klausimus, nes žino: jei tik atsakys, iškart ištiks nelaimė. Kai kurie jūreiviai yra įsitikinę, kad mirties ar laivo katastrofos galima sulaukti, vien pažvelgus į tą laivą.

Net Antrojo pasaulinio karo metu plaukioję vokiečių povandeninių laivų ekipažai labai bijojo “Olando”, kurį daug kartų matė į rytus nuo Sueco. Admiralas Karlas Dionicas raportuose Berlynui rašė: “Jūreiviai kalbėjo, kad geriau susitiktų su priešų laivynu Siaurės Atlanto platybėse, negu dar kartą patirtų siaubą, susitikę su fantomu”.

Su “Skrajojančiu olandu” kartą vos nesusitiko vienas iš Anglijos karališkos šeimos atstovų. 1881 metų liepos 11 dieną britų laivas, kuriame kursantu gardemarinu tarnavo jaunasis princas, susitiko laivą vaiduoklį. Likimo valia princas pragyveno dar daug metų ir tapo karaliumi Georgu V. O jūreivis, tą nelemtą dieną buvęs sargyboje, neilgai trukus, nukrito nuo stiebo ir užsimušė.

Tačiau keisčiausia šioje istorijoje yra tai, kad legendinį laivą sutikdavo jūrų platybėse net XX amžiuje! Pavyzdžiui, 1939 metų kovo mėn. šį laivą matė daugybė besimaudančiųjų prie Pietų Afrikos krantų. Tai užfiksuota dokumentuose, nes apie įvykį tą dieną rašė visi laikraščiai. Panaši istorija nutiko su vienu vokiečių povandeniniu laivu per Antrąjį pasaulinį karą. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje mokslininkai bandė paaiškinti “Skrajojančio olando” fenomeną, remdamiesi naujausiomis mokslo žiniomis. Buvo teigiama, kad tai gali būti miražas, atsiradęs prieš audrą dėl ypatingų atmosferos kataklizmų. Tačiau ši hipotezė nepasitvirtino. Laivai, plaukiantys su visomis burėmis, bet be komandos, tikrai nėra retenybė.

Vieną ankstų saulėtą 1850 metų rytą laivas “Jūros paukštė” pasirodė ties Amerikos Rod-Ailendo valstijos Niuporto miesto pakrante. Ant kranto susirinkę žmonės matė, kad laivas, išskleidęs visas bures, plaukia į rifus. Kai iki rifų buvo likę vos keli metrai, milžiniška banga pakėlė burlaivį ir atsargiai pernešė į sausumą. Prie laivo subėgę miestelio žmonės liko pritrenkti: laive nebuvo nė gyvos dvasios. Ant viryklės laivo virtuvėje virė arbatinukas, kajutėje buvo prirūkyta, ant stalo - išdėliotos lėkštės. Navigaciniai prietaisai, žemėlapiai, locijos ir laivo dokumentai - viskas buvo savo vietose. Iš laivo žurnalo paaiškėjo, kad burlaivis išplaukė iš Hondūro į Niuportą ir plukdė kavą. Laivui vadovavo kapitonas Džonas Daremas. Paskutinis įrašas budėjimo žurnale buvo: “Plaukiame netoli Brentono rifo”. Sis rifas yra vos už kelių mylių nuo Niuporto. Tą dieną iš žvejybos jūroje sugrįžę žvejai pasakojo, kad anksti ryte jūroje matė burlaivį, jo kapitonas net pasisveikino. Policija atliko itin kruopštų tyrimą, tačiau taip ir nepaaiškėjo, kodėl ir kur dingo žmonės.

Kai kurie specialistai mano, kad komanda gali pranykti dėl netikėtai kilusios epidemijos. 1770 metų pabaigoje į Maltos salą atplaukė laivas, kurio kapitonas ir 14 jūreivių buvo užsikrėtę geltonąja karštine. Kai apie tai buvo pranešta Didžiajam Maltos ordino magistrui, jis įsakė laivą su 23 ekipažo nariais nutempti iš uosto. Laivas pasuko į Tunisą, bet vietinį valdovą spėta informuoti, ir jis uždraudė įleisti laivą į uostą. Komanda nusprendė plaukti į Neapolį. Ten laivo taip pat neįsileido, nes bijojo epidemijos. Laivo nepriėmė ir Anglija
bei Prancūzija. Galų gale vietos sau nerandantis burlaivis pradingo be žinios.

Kitas paaiškinimas - ultragarsas. Ką žinome apie jį? Ultragarsas - tai žmogaus ausiai negirdimos žemo dažnio bangos (mažiau kaip 15 hercų). Siaučiant štormams ir stipriems vėjams, virš jūros paviršiaus ore susidaro išilginiai ir skersiniai virpesiai. Kai vėjo greitis pasiekia 20 m/ sek., “jūros balso” galingumas siekia 3 W nuo kiekvieno vandens paviršiaus metro. Gana nedidelė audra generuoja dešimčių kilovatų galingumo ultragarsą 6 hercų diapazone. Jo poveikis organizmui gali būti labai kenksmingas: žmogus gali laikinai apakti, jausti nerimą, galimi ir beprotystės priepuoliai. Dėl tokių priepuolių žmonės šoka už borto arba pasidaro žudikais, o paskui nusižudo ir patys. Jei spinduliuotės dažnis būna 7 hercai, mirtis ekipažą ištinka beveik akimirksniu, nes širdis nepajėgia atlaikyti tokį krūvį...

1894 metų rugsėjo mėn. Indijos vandenyne iš garlaivio “Pikkuben” buvo pastebėtas tristiebis burlaivis. Ant jo stiebo plevėsavo nelaimę signalizuojanti vėliava. Kai jūreiviai išsilaipino burlaivyje, jie pamatė, kad visi 38 ekipažo nariai negyvi, o kapitonas išprotėjęs. Mirusiųjų veidus, kurie dar nebuvo stipriai apirę, buvo iškreipęs tikras siaubas.

Tačiau pasitaiko atvejų, prieš kuriuos net protas yra bejėgis. Mistika ir tiek! Žmonės gali susirgti įvairiomis ligomis - taip, bet juk ir laivai dūla ir ilgai negyvena be kasdienės priežiūros.

1913 metų spalio mėn. anglų garlaivio “Johnson’s” gelbėjimo komanda pakilo į dreifuojantį burlaivį. Ant jo borto sunkiai bebuvo galima įskaityti pusiau nusitrynusį pavadinimą “Marlboro”. Laivo bures ir stiebus dengė žalsvoki pelėsiai. Denio lentos supuvo. Prie trapo pusiau gulėjo skeletas, pridengtas sudilusiais skudurais. Ant tiltelio ir kajutėse buvo rasta dar 20 skeletų. Budėjimo žurnalo puslapiai buvo sulipę, rašalas išblukęs, ką nors perskaityti buvo nebeįmanoma. Artinosi audra. Garlaivio kapitonas neturėjo nei galimybės, nei noro vilkti laivą vaiduoklį, žemėlapyje pažymėjo susitikimo su paslaptingu burlaiviu vietą ir įsakė plaukti atgal. Uoste kapitonas pranešė valdžiai apie radinį. Netrukus paaiškėjo, kad “Marlboro” 1890 metų sausio mėn. išplaukė iš Littletono uosto Naujojoje Zelandijoje su vilnos ir šaldytos avienos kroviniu. Laivui vadovavo kapitonas Hirdas. Jis buvo patyręs, puikus jūrininkas. Paskutinį kartą burlaivis buvo pastebėtas 1890 metų balandžio 1 dieną Ramiajame vandenyne netoli Ugnies žemės. Neįtikėtina, bet burlaivis blaškėsi jūrų platybėse 23 metus! To lyg ir negalėjo būti, bet faktas lieka faktu.

Ir iki šių dienų mums lieka paslaptis, kaip atsirado tas laivas vaiduoklis. Kas žino, gal jam lemta dar ne kartą priminti apie save. O gal Skrajojantis Olandas yra tik mitas? Kas žino...

Kad nuotaikos nebūtų per daug niūrios, pasakojimą apie “Skrajojantį olandą” baigsime įdomiu nutikimu iš netolimos praeities.

1986 metais Atlanto vandenyne, netoli Filadelfijos, jūrinių pramogų laivo keleiviai pastebėjo senovinį burlaivį su suplyšusiomis burėmis. Denyje būriavosi žmonės, apsirengę senoviniais drabužiais, su trikampėmis kepurėmis, rankose laikė špagas. Pamatę pramoginį laivą, jie susibūrė prie borto ir ėmė šaukti, mojuodami senovinėmis muškietomis. Turistai puolė tai fotografuoti. Laive buvo vieno populiaraus laikraščio reporteris. Už nemažą sumą pinigų jam leido perduoti informaciją apie sensaciją savo laikraščiui. Tada viskas ir paaiškėjo. Pasirodė, Holivudas filmavo dar vieną filmą apie... “Skrajojantį olandą”. Stiprus vėjas nutraukė trosą, kuriuo laivas buvo pritvirtintas prie krantinės. Ir pilnas statistų laivas, “pagavęs” vėją, atsidūrė atviroje jūroje. Ką gi, gerai būtų, jei bet koks susitikimas su “Skrajojančiu olandu” baigtųsi taip pat sėkmingai.