Nepaaiškinami žmonių dingimai “Mičigano trikampyje”

Šioje JAV vietoje mažiausiai nuo 1891 metų paslaptingai dingsta žmonės, lėktuvai ir žvejų laivai. Teritorija, kurią vietiniai vadina „Mičigano trikampiu“, apima dalį Mičigano ežero, Ludingtono miestą, Benton Harbor įlanką Mičigano valstijoje ir Manitovoko miestą Viskonsino valstijoje.

Didžioji šios zonos dalis yra kaip tik Mičigano ežere. Tačiau dauguma šiame rajone dingusių žmonių prapuolė miškingose šio ežero pakrantėse.

Čia taip pat dažnai matomi neatpažinti skraidantys objektai, keisti rūkai, kiti neįprasti reiškiniai. Tai rodo, kad kalba eina apie anomalinę zoną.

Vienas iš keisčiausių žmonių dingimų įvyko 1978 metų vasarį, kai jaunas studentas Stivenas Kubakis išsiruošė paslidinėti ežero pakrantėje. Jis išėjo geros nuotaikos ir nebuvo jokių požymių, kad gali nutikti kas nors blogo.

Bet namo Kubakis taip ir negrįžo. Netrukus surengta paieška rado tik pėdsakus, kurie baigėsi prie pat ežero. Buvo nuspręsta, kad vaikinas nuskendo. Nors jo kūno ir nerado, bet jaunuolį paskelbė mirusiu.

Po metų, 1979 metų gegužės 5 dieną, gyvas ir sveikas Stivenas Kubakis netikėtai pasirodė ant savo tėvų namų slenksčio. Jis atrodė kiek sutrikęs ir nesuprantantis, kas vyksta. Jis išvis nežinojo, kad buvo pradingęs ištisus metus, jo atmintyje išliko tik kruopelės informacijos apie šį laikotarpį.

Pasak Kubakio, jis prisiminė, kaip šliuožė slidėmis ežero pakrante, o paskui pargriuvo ir prarado sąmonę. Atsibudo jis Pitsfildo vietovėje, maždaug už 70 mylių nuo tos vietos, kur jis pradingo. Apsivilkęs buvo svetimus rūbus, šalia gulėjo ne jo kuprinė, o kažkoks senas, purvinas svetimas maišas. Maiše buvo vietovės žemėlapis, kurio Kubakis niekada neturėjo.

Šiaip ne taip Kubakis grįžo namo ir paskui kategoriškai atsisakė pasakoti žurnalistams ką nors daugiau, kartais pasiteisindamas atminties praradimu, o kartais tiesiog nenorėdamas bendrauti su žiniasklaida.

Nuo to įvykio praėjo daug metų, Kubakis baigė universitetą, tapo mokslininku ir vis dar mėgsta rengti žygius kalnuose, slidinėti. Tačiau jis iki šiol atsisako kalbėti apie tą keistą nutikimą.

Kitas neįprastas įvykis nutiko 30-mečiui Kristoferiui Holaksui, kuris buvo patyręs turistas, nebijojo pačių sudėtingiausių maršrutų.

2004 metų kovo 17 dieną Holaksas išsiruošė į savo trobelę State Park Tahquamenon Falls draustinio miške, bet trobelės jis taip ir nepasiekė, be pėdsakų dingo kažkur pakeliui. Kai jis nebeskambino šeimai, ta kreipėsi į policiją. Apygardos šerifas su pagalbininkais ėmėsi ieškoti dingusio vyro.

Tuo metu miške dar buvo sniego, ir Holakso pėdsakai buvo gerai matyti sniege. Jis, beje, ėjo su slidėmis, todėl pėdsakai buvo dideli ir gerai matomi.

Paieškos būrys ėjo tais pėdsakais, bet jie staiga baigėsi prie užšalusios miško pelkės. Žmonės apžiūrėjo viską aplinkui, bet niekur nerado nei kitų pėdsakų, nei Holakso daiktų, nei jo palaikų.

Vienintelis rastas įkaltis buvo pistoleto šovinio tūtelė, iššauta visai neseniai. Tačiau ar ji buvo susijusi su Holakso dingimu ar ne, taip ir nesužinota. Jokių kraujo pėdsakų ant sniego ar kitų versijos, kad Holaksą kažkas pašovė, įkalčių taip pat nebuvo rasta.

2008 metų vasarą tame pačiame miške, kur dingo Holaksas, prapuolė 73 metų Džo Klivlis. Su žmona ir šuniuku, vardu Čipas, jis atvažiavo čionai iš Floridos ir vasarai išsinuomojo nedidelį namelį ant ežero kranto.

Liepos 13-ąją Klivlis su šuneliu išėjo pasivaikščioti turistiniu taku Tahqua Trail. Tai turėjo būti neilgas, vos kelių valandų pasivaikščiojimas, Klivlis, prieš išeidamas, paskambino žmonai ir pasakė, kad grįš maždaug apie 9 valandą vakaro.

Tačiau jis negrįžo nei vakare, nei kitą dieną. Klivlio žmona kreipėsi į policiją, ir buvo pradėta plati paieškos operacija 10 tūkstančių akrų teritorijoje Tahqua Trail tako rajone. Paieška nebuvo sėkminga. Klivlis ir jo šuo dingo be pėdsakų.

2008 metų rugpjūčio 1 dieną labai sulysęs, bet gyvas ir net nelabai nuvargęs šuo Čipas netikėtai atbėgo prie namelio, kurį anksčiau nuomojosi Klivlis. Deja, šuo negalėjo papasakoti, kas nutiko jo šeimininkui.

Vos po kelių dienų po šio nutikimo, 2008 metų rugpjūčio 4 dieną, 35 metų Derikas Heneganas susitarė su draugu eiti medžioti elnių miške netoli Niuberio. Jie sutarė, kur susitiks, ir yra tiksliai žinoma, kad Derikas atvažiavo į tą rajoną, pastatė savo automobilį aikštelėje prie kelio ir nuėjo į mišką. Tačiau susitikimo su draugu vietos taip ir nepasiekė. Jokių jo pėdsakų miške nerasta ir iki šiol neaišku, kas jam nutiko.

2013 metų vasarą dvimetė Amber Rouz Smit dingo tiesiog iš savo namo Niueigo miestelyje ant Mičigano ežero kranto. Pasak mergaitės tėvo, jis žaidė su dukra ir dviem šunimis vaikų kambaryje, paskui kelioms minutėms nuėjo į tualetą. Kai grįžo, kambaryje nerado nei mergaitės, nei šunų. Tėvas puolė visur ieškoti vaiko, paskui išbėgo į gatvę, ten rado šunis, bet mergaitės niekur nebuvo. Netrukus prasidėjo didelė paieška, dalyvaujant keliems šimtams savanorių, bet mergaitę pavyko rasti tik po paros, už 3 mylių nuo jos namo. Mergytė stovėjo ant kelio, “įbedusi akis į tolį”, tarsi nesuprasdama, kaip ji čia atsirado. Tėvas bandė klausinėti mergytės. Nors vaikas jau mokėjo kalbėti, bet niekaip nepaaiškino, kas nutiko. Panašu, kad ji buvo apimta šoko ir dezorientuota. Beje, tarp mergaitės namo ir kelio yra tankus miškas, tačiau vaikas neatrodė, kad savarankiškai būtų perėjęs tą mišką.

“Sunku įsivaizduoti, kad 2,5 metų mergaitė viena pati perėjo tą mišką, dar turint galvoje, kad vakare ir naktį čia smarkiai nukrito temperatūra. Gali būti, kad ją kažkas paėmė, o paskui išsodino, mes tai patikrinsime”, - pasakojo šerifas Brajanas Boidas.

Kaip bebūtų gaila, taip ir nebuvo sužinota, kaip Amber Rouz dingo iš namo ir atsirado ant kelio miške. Taip pat įdomu, kodėl šunys nenusekė paskui ją, jei mergaitė pati išėjo iš namų į mišką. O jei tai buvo svetimas žmogus, kodėl šunys net nesulojo ant jo.