Paslaptingi žmonių dingimai Didžiųjų Dulsvųjų kalnų nacionaliniame parke

Didžiųjų Dulsvųjų kalnų nacionalinis parkas (Great Smoky Mountains) išsidėstęs pagal Tenesio ir Šiaurės Karolinos sieną Jungtinių Amerikos Valstijų pietryčiuose. Tai didžiulė 187 000 akrų seno miško teritorija. Parkas įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą ir yra labiausiai lankomas nacionalinis parkas JAV.

Maždaug 10 milijonų lankytojų per metus... Todėl, ko gero, nestebina, kad čia nuolat kažkas pasimeta, bet paprastai gelbėtojai tokius nelaimėlius randa per 48 valandas. Tačiau kasmet auga ir dingusių be žinios skaičius, tų, kurie įžengė į parko teritoriją, bet paskui jų niekas nebematė nei gyvų, nei mirusių.

Labiausiai žinomas ir dažnai aptarinėjamas žmonių dingimo Didžiųjų Dulksvųjų kalnų parke atvejų yra šešiamečio Denio Martino dingimas. 1969 metų birželio 14 dieną, per Tėvo dieną, Martinų šeima išsiruošė į parką, norėjo ten praleisti dieną, surengti pikniką. Taip jie darė jau kelerius metus ir nieko ypatingo nenutikdavo. Tą dieną šeimą įsikūrė Spenso lauke, ant minkštos žolės, prie Apalačių kalnų tako (Appalachian Trail).

Suaugusieji sėdėjo ant žolės ir plepėjo, o Denis, jo brolis ir du berniukai iš kitų šeimų, kuriuos Martinai pasiėmė kartu, nusprendė paišdykauti ir pagąsdinti Denio tėvus. Planas buvo toks: išsibėgioti, pasislėpti miške, o paskui iššokti ant suaugusių vienu metu iš skirtingų pusių su šūksniais.

Trys berniukai nuėjo į vieną pusę, o Denis, kuris buvo jauniausias, nubėgo į kitą. Beje, jis vilkėjo gana gerai matomus ryškiai raudonus marškinėlius.

Toliau viskas ėjo pagal planą. Trys berniukai šaukdami iššoko iš miško ir išgąsdino suaugusius, bet paskui tie paklausė, kur Denis. Kadangi kiti berniukai jį matė vos prieš kelias minutes, jie pamanė, kad Denis tiesiog praleido savo pasirodymą, todėl sėdo laukti, kol jis pasirodys iš už medžių. Tačiau Denis taip ir nepasirodė. Daugiau niekas jo nematė nei gyvo, nei mirusio.

Denio tėvas Bilis Martinas nuskubėjo į tankumynus ieškoti sūnaus, tikėdamasis, kad tas tiesiog slepiasi krūmuose, bet visos pastangos surasti berniuką buvo bergždžios. Visi labai sunerimo. Denio tėtis Bilis ir senelis Klaidas pėsčiomis išskubėjo į skirtingas puses, vis toliau ir toliau nuo tos vietos, kur berniukas buvo matytas paskutinį kartą. Bet jie nieko nerado.

Apie berniuko dingimą buvo informuoti parko reindžeriai. Jie taip pat įsijungė į paieškas, kurios tęsėsi iki tamsos ir buvo nutrauktos, kai pradėjo smarkiai lyti. Kitą dieną Denio paieškos buvo tęsiamos, tada pasirodė pirmasis ir, kaip paaiškėjo vėliau, praktiškai vienintelis “kabliukas”. Tokia Keisų šeima pranešė, kad, praėjus porai valandų po Denio dingimo, jie buvo už maždaug 6 mylių nuo Klarenso Lauko ir išgirdo garsų mažo berniuko klyksmą bei matė kažką judant krūmuose.

Iš pradžių Keisams pasirodė, kad tai lokys, paskui, kad tai vis dėlto žmogus, kuris kažką neša ant nugaros. Bet valdžia kažkodėl atsisakė ištyrinėti tą vietą, manė, kad tai nesusiję su Denio dingimu, mat ta vieta yra per toli nuo įvykio vietos. Sustiprintos berniuko paieškos ir kitomis dienomis nedavė rezultatų, nors parką skersai ir išilgai apieškojo šimtai žmonių: savanoriai, FTB darbuotojai, Nacionalinės gvardijos kariai, žaliosios beretės, net ekstrasensai, žmonės su šunimis, į orą pakilo ir keli sraigtasparniai.

Apie Denio Martino dingimą rašė visi laikraščiai. Jis buvo aprašomas kaip sveikas ir stabilus vaikas, kuris ne kartą ėjo į žygius su tėvais, ir visi tikėjosi, kad jis netrukus bus surastas. Bet lietūs tęsėsi, kasdienės paieškos nieko nedavė ir viltys tirpo. Ant miško nusileido tirštas rūkas, gana įprastas šioje vietovėje.

Per kitas savaites miške buvo rasti keli galimai vaiko kojų įspaudai ir numesti apatiniai drabužiai. Bet Denio mama pasakė, kad jie ne jos sūnaus. Paieškos, nors ir nebe tokios intensyvios, tęsėsi dar kelis mėnesius. Valdžia praktiškai paskelbė berniuką mirusiu. Kartu ėmė sklisti įvairiausi gandai ir teorijos apie tai, kad galėjo jam nutikti. Daugiausia buvo kalbama, kad jį pagrobė, tačiau šią versiją paneigė sausi faktai.

Joks pedofilas nebūtų galėjęs žinoti, kada vaikas atsiskirs nuo suaugusių grupės ir pasiliks vienas, kad pagrobtų jį per tas kelias minutes. Beje, pagrobtų taip, kad berniukas nesuspėtų nė cyptelėti, nes kitaip jį būtų išgirdę. O jei tai buvo ne pedofilas, o kažkas, norėjęs pakenkti Martinams, ir jis pagrobė berniuką, kad vėliau pareikalautų išpirkos. Bet kodėl tas kažkas vėliau nesusisiekė su tėvais?

Versija, kad berniukas tiesiog pasiklydo miške, taip pat neatrodė įtikinama. Vietovė buvo apieškota itin kruopščiai, o per tas minutes Denis fiziškai negalėjo toli nueiti.

Be to, jau buvo minėta, kad berniukas ne pirmus metus ėjo su tėvais į žygius ir žinojo, kaip elgtis, pažinojo ir tą vietovę. Taip pat visiems atrodė keista, kad miške nerasta jokių berniuko pėdsakų. Tarsi jis būtų įėjęs į mišką ir ... ištirpęs ore. Denis Martinas taip ir nebuvo surastas.

Šis keistas įvykis lieka neišaiškintas iki šiol. Jis traukia visokius rašytojus ir rašeivas, kurie bando aiškintis ir rasti panašiose bylose naujų įkalčių ar detalių. Vienas iš tokių yra Davidas Paulidesas (David Paulides), buvęs policijos detektyvas, dabar tyrėjas ir rašytojas. Jam pavyko rasti kai ką įdomaus parko reindžerių žurnale (vėliau tas žurnalas kažkaip keistai pradingo). Reindžeris Duaitas Makkarteris (Dwight McCarther) pranešė, kad, ieškant Denio Martino, parke buvo specialiosios paskirties būriai, kurie nieko nepranešė apie save reindžeriams, vietinei valdžiai ir savanoriams, tarsi turėjo kažkokių savo tikslų. Jie buvo puikiai apsiginklavę, tarsi ieškotų ne vaiko, o kažko kito.

Davidas Paulidesas rado dar vieną keistą detalę: vyriausias šios bylos tyrėjas, FTB agentas Džimis Raikas (Jim Raik) vėliau nusižudė dėl nežinomų priežasčių.

Kiti dingimai

Einant metams, po Denio Martino dingimo parke paslaptingai ėmė dingti ir kiti žmonės. 1976 metų spalio 8 dieną 16-metė Noksvilio vidurinės mokyklos mokinė Trenni Linn Gibson (Trenny Lynn Gibson) su 40 savo bendraklasių vyko į ekskursiją po nacionalinį parką. Nuo stovėjimo aikštelės mokiniai pėsčiomis ėjo prie zonos, pavadintos “Andrew’s Bald”, ir susiskirstė į kelias grupes, kad
būtų patogiau. Tai buvo senas gerai išvaikščiotas maršrutas, kuriame buvo sudėtinga pasiklysti, bet kažkuriuo metu grupėje, kurioje buvo Trenni, susigriebta, kad merginos su jais jau nebėra.

Keisčiausia, kad jos niekur nematė ir paskui merginos grupę tuo pačiu maršrutu ėjusios kitos grupės. Jei Trenni būtų tiesiog atsilikusi, ją iškart būtų pastebėję.

Be to, šis rajonas yra labai populiarus tarp turistų, čia visada daug žmonių, bet niekas nematė merginos kitoje vietoje. Paieškos buvo intensyvios, bet jokių Trenni Gibson pėdsakų rasti nepavyko. Ji tiesiog be pėdsakų dingo visiems iš po nosies.

Dar vienas keistas dingimas nutiko 1981 metų rugsėjo 25 dieną. 58 metų Teima Paulina Melton (Thelma Pauline Melton) su dviem draugais išsiruošė į žygį netoli Deep Creek Campground vietovės. Paulinai tai buvo lengvas maršrutas, į žygius ji vaikščiojo jau 20 metų, žinojo viską aplinkui ir kartais aplenkdavo savo palydovus. Ir štai vienu momentu ji vėl aplenkė juos, nuėjo taku į priekį ir ... daugiau jos niekas niekada nematė.

Draugai apieškojo visas apylinkes, bet negalėjo rasti jokių pėdsakų, kuria kryptimi ji nuėjo. Paulina buvo gana stambi moteris, ją vargino aukštas kraujospūdis ir dažnas pykinimas, dėl to moteris vartojo vaistus. Bet kokiu atveju ji fiziškai nebūtų galėjusi toli nueiti nuo savo grupės. Ji taip pat buvo laimingas žmogus be depresijos, neturėjo net minčių apie savižudybę ir jokių kitų priežasčių, dėl kurių būtų norėjusi pranykti.

Paieškose dalyvavo daug žmonių, tačiau jie nerado jokių Paulės pėdsakų. Nebuvo rasta net jos pėdsakų ant tako, nors kairysis Melton batas turėjo matomą įtrūkimą. Jis būtų padėjęs lengvai atskirti moters pėdsakus tarp kitų turistų pėdsakų. Tačiau jokių jos pėdsakų niekada nebuvo rasta. Ji iki šiol yra dingusiųjų be žinios sąraše.

Žmonės paslaptingai dingsta Didžiųjų Dulsvųjų kalnų nacionaliniame parke ir mūsų laikais: 2008 metais pradingo 51 metų Maiklas Nironas (Michael Niron), 2012 metais dingo 24 metų Derekas Džozefas Ljukingas (Derek Joseph Lewking). 2014 metų birželio 5 dieną čia pradingo Polas Paueris (Paul Power). Niekas nežino iki šiol, kas nutiko šiems žmonėms. Parke iš tiesų yra daug pavojingų vietų, žmonės gali nukristi, užsimušti, nusisukti sprandą ir t.t. Bet tokiais atvejais būtų buvę rasti jų kūnai. Parke yra ir lokių. Jei jie būtų užpuolę ir sudraskę žmones, būtų likę bent keli kaulai ar drabužių skiautės. Tačiau nebuvo rasta jokių pėdsakų.