Nepaprasti vienuolės Marijos Koronel de Agredos skrydžiai

Žmogaus sugebėjimas vienu metu būti dvejose vietose ne kartą panaudotas garsių fantastų kūriniuose. Tačiau istorijoje žinomi atvejai, kai taip nutikdavo realybėje. Vienas iš pačių ryškiausių tokio susidvejinimo, žinomo kaip Bilokacija, pavyzdžių susijęs su ispanų vienuole Marija Koronel de Agreda (1602-1665).

Sesuo Marija iš Agredos vienuolyno vos nepateko ant laužo

Nuo 1620-ųjų iki 1631-ųjų metų ji gana dažnai vienuolyno vadovybei pranešdavo apie savo keliones (skrydžius) į Centrinę Ameriką. Vienuolė tvirtino, kad atliko daugiau nei 500 tokių kelionių. Tačiau faktai rodė, jog ji vis savo gyvenimą praleido už Agredos vienuolyno sienų, nė vienai dienai neišvykdama iš savo gyvenamosios vietos.

Už pasakojimus apie savo skrydžius ir įžūlų tvirtinimą, kad Žemė yra rutulio formos bei sukasi aplink savo ašį, vienuolyno vadovybė vienuolę griežtai nubaudė, nes tokie teiginiai tuo metu buvo laikomi erezija. Katalikų bažnyčios vadovybė, ne kartą susidūrusi su panašiais religinių fanatikų regėjimais,

suprantama, negalėjo patikėti sesers Marijos pasakojimais ir bandė priversti ją atsisakyti savo mistinių teiginių.

Vargšei vienuolei kilo labai rimtas pavojus būti sudegintai ant laužo, tačiau gana greitai jos pasakojimai apie „transatlantinius skrydžius" buvo patvirtinti.

XVII amžiaus 3-iame dešimtmetyje Ispanijos katalikų bažnyčia išplėtė savo misionierišką veiklą Siaurės ir Centrinėje Amerikoje. Daugelis misionierių, keliautojų ir konkistadorų, apsilankiusių šiuose kraštuose, pasakojo apie jauną pamokslininkę Mariją. 1622-ais metais į Meksiką atvyko oficialus popiežiaus atstovas misionierius Alonsas de Benavidas, kuriam buvo skirta užduotis skleisti katalikybę tarp džumlano ir jumos genčių indėnų.

Koks buvo jo nustebimas, kai pamatė, jog indėnai jau yra susipažinę su krikščioniškomis tiesomis. Popiežiaus pasiuntinį nustebino ir tuo pačiu metu suglumino tai, kad Naujosios Meksikos indėnai sąmoningai atliko krikščioniškas apeigas. Jie pasakojo, kad naujojo tikėjimo juos išmokė „moteris mėlynais rūbais". Paprastai ji pasirodydavo dieną ir dingdavo, kai sutemdavo.

Vienuolė jiems palikdavo kryžius, rožančius ir taures. Visus šiuos daiktus indėnai naudojo mišių metu. Indėnai taip pat pasakojo, kad ši moteris jiems dalino ir kitokius krikščioniškus daiktus. Vėliau buvo nustatytas nepaprastas faktas: taurė priklausė Agredos vienuolynui. Iki šiol lieka mįsle tai, kaip ji pateko pas Naujosios Meksikos indėnus.

1622-ais metais tėvas Alonsas de Benavidas parašė laišką popiežiui ir Ispanijos karaliui Pilypui IV, kuriame pasiskundė tuo, kad džumlano ir jumos genčių indėnus krikščionybės moko kažkokia „moteris mėlynais rūbais". Tačiau nei popiežius, nei karalius nieko nežinojo apie moterį, kuri vykdė misionierišką veiklą Meksikoje.

Tik 1630 -ais metais, jau sugrįžęs į Ispaniją, tėvas Benavidas sužinojo apie mįslingus reiškinius, vykstančius su jauna vienuole iš Agredos vienuolyno, Susidomėjęs tuo, jis gavo leidimą apsilankyti vienuolyne ir pasikalbėti su seserimi Marija.

Sesuo Marija tarp indėnų

Šventikas ilgai ir išsamiai kalbėjo su ja. Po pokalbio jam neliko nė mažiausios abejonės, kad vienuolė iš tikrųjų lankėsi pas indėnus. Ji tiksliai žinojo apie džumlano ir jumos genčių indėnų papročius ir buitį, detaliai papasakojo apie jų gyvenimą, žinojo miestų ir gyvenviečių pavadinimus.

Pasirodo, sesuo Marija rašė dienoraštį.

Jame ji detaliai aprašinėjo savo „skrydžius", kurių metu matė mūsų planetą - kaip rutulį. Tėvas Benavidas liepė dienoraštį sunaikinti, o nuo pačios vienuolės nenuleisti akių. Keisčiausia buvo tai, kad taurės, kurias indėnams dovanojo sesuo Marija, be jokių pėdsakų dingdavo iš vienuolyno. Apie visa tai tėvas Benavidas 1634-ais metais aprašė savo knygoje „Papildyta kronika".

Aprašytųjų įvykių amžininkai ne visada juos laikė stebuklais, atsiųstais iš aukščiau. Tačiau jeigu antikos laikais daugelis juokėsi iš legendų apie labai greitą žmonių ir daiktų persikėlimą, tai viduramžiais niekas neabejojo okultinių jėgų egzistavimu. Štai tuomet ir atsirado daugybė tvirtinimų apie, atseit, valdomos teleportacijos ir stebuklingų skrydžių atvejus.

Bilokacija buvo vienas iš tų stebuklų, kuriuos darė italų šventasis Antanas Paduvietis (1295-1231). Senovės tekstuose pasakojama, kad kartą jis skaitė pamokslą Sen Ojero de Kerua bažnyčioje Limote (Prancūzija). Staiga šventasis prisiminė, kad turi atlikti patarnavimus vienuolyne, esančiame kitame miesto gale. Parapijiečių akyse jis atsiklaupė ir ėmė melstis. Tuo pačiu metu vienuolyne buvo matoma, kaip jis skaito ištraukas iš Šventojo rašto bažnyčioje.

Sugebėjimu vienu metu būti dvejose vietose garsėjo ir kitas šventasis - Martynas Porietis (1579-1639). 1742-ais metais Romos bažnyčia išleido dokumentą, kuriuo patvirtino, jog jis „nesuprantamu būdu" pasirodė Kinijoje ir Japonijoje. Šiose šalyse matė „tamsų vienuolį", labai panašų į šventąjį Martyną.

Bilokacija neapsiriboja vien tik krikščioniškuoju pasauliu. Ji yra aptinkama ir kitose religijose. Yra manoma, kad sugebėjimas dvejintis gali būti dovanotas žmogui už jo pamaldumą. O štai jogos mokyme teigiama apie bekūnį antrininką, kuris gyvena žmogaus materialiajame apvalkale ir gali jį palikti.

Teleportacija - tai staigus materialių daiktų perkėlimas iš vieno taško į kitą be jokių fizinių jėgų panaudojimo. Tokio reiškinio egzistavimas jau seniai buvo laikomas įvairių mistikų prasimanymu. Dar visai neseniai ir oficialusis mokslas ignoravo šį reiškinį, nors palaipsniui ir mokslo pasaulyje jau užsimenama apie teleportacijos galimybę. Ypač dažnai šiuo klausimu diskutuojama tarp fizikų-atomininkų.

Tačiau faktai yra sunkiai paneigiamas dalykas. Yra ne vienas liudijimas apie momentinius perkėlimus. Klasikinis tokio reiškinio pavyzdys gali būti taip vadinamas „atsitikimas su kareiviu". Pirmasis, kuris aptiko ir aprašė šį iš tiesų mistišką nutikimą, buvo tyrinėtojas M. K. Džesupas. Duomenis apie tai jis aptiko ispanų teisiniuose šaltiniuose.

1593 m. spalio 25 d. Ispanijoje esančiame Meksiko mieste netikėtai pasirodė kareivis. Tuo metu jo pulkas buvo dislokuotas Filipinuose, už dešimčių tūkstančių kilometrų nuo Meksiko. Kareivis buvo sučiuptas ir perduotas inkvizicijos teismui. Iš kareivio parodymų paaiškėjo, kad jis vykdė sargybą gubernatoriaus rūmuose Maniloje (Filipinų sostinė). Kaip jis atsidūrė Meksike, vyras paaiškinti negalėjo. Teismui jis papasakojo, kad jo akyse gubernatorius buvo pasalūniškai nužudytas.

Po kelių mėnesių iš Filipinų atplaukė laivas, jame plaukę žmonės patvirtino, kad gubernatorius tikrai nužudytas. Kitos kareivio pasakojimo detalės taip pat neleido abejoti tuo, kad jis papasakojo tiesą. Tik to, kaip jis atsidūrė Ispanijoje, niekas negalėjo suprasti.

Prancūzijoje yra gana mįslinga vieta, vadinama Marselio skyle. Ją atsitiktinai aptiko belgė Bernadeta Lorel. Kartą, vaikščiodama po Marselį, ji nusprendė pailsėti sename parke miesto pakraštyje. Už tankios senų medžių lapijos buvo matyti nedidelės bažnytėlės čerpių stogas.

Moteris nusistebėjo, kad anksčiau neatkreipė į ją dėmesio. Ji patraukė link bažnyčios ir atsidūrė senose žole apaugusiose kapinėse (bažnytėlė stovėjo kaip tik kapinių viduryje). Iš už didelių medinių durų girdėjosi lotynų kalba laikomų mišių už mirusįjį žodžiai.

Staiga bažnyčios durys atsidarė, iš jos išėjo kažkokia labai keista procesija. Karstą nešė keturi vyrai, apsirengę marškiniais iš grubaus audimo medžiagos ir kelnėmis, panašiomis į maišus. Procesijos gale ėjo jauna verkianti moteris su mažais vaikais.

Belgę nustebino žmonių neturtas. Tuo pačiu metu ją apėmė nesuprantamas ir niekuo nepaaiškinamas siaubas. Ji ėmė bėgti nuo bažnyčios. Kaip Lorel išbėgo į tvarkingus, smėliu pabarstytus takelius, ji neprisimena. Po truputį moteris nusiramino, tačiau labai nustebo, pastebėjusi, kad dingo ir kapinės, ir bažnytėlė, ir senovinė laidotuvių procesija. Ir kitus kartus, kai apsilankydavo Marselyje, belgė ne kartą buvo užsukusi į šį parką, ir kiekvieną kartą jos neapleido baimės jausmas.

Sukrėsta dėl tokio atsitikimo Bernadeta kreipėsi į miesto archyvą. Ji labai nustebo, kai buvo aptikti dokumentai, dar labiau ją sugluminę. Pasirodo, dabartinio parko vietoje seniau. iš tiesų buvo kapinės.

Buvo ir bažnytėlė, kurioje buvo laikomos mišios už mirusiuosius. Tačiau visų šių pastatų neliko dar prieš Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. XIX amžiaus pabaigoje šioje vietoje buvo įkurtas miesto sodas. Lieka tik spėlioti kas ir kaip perkėlė Bernadetą į tolimą praeitį.

Ne mažiau unikalus atsitikimas įvyko Rusijoje. Yra dokumentai, kuriais patvirtinama apie šešiametės mergaitės Anios persikėlimą. Tėvai išleido dukrą pasisvečiuoti pas močiutę. Ji gyveno netoliese ir turėjo anūkę pasitikti autobusų stotelėje. Prižiūrėti mergaitę kelionėje tėvai paprašė pažįstamo žmogaus, kuris irgi keliavo tuo pačiu autobusu. Tačiau kelionė vos nesibaigė tragiškai.

Staigiame posūkyje vairuotojas nesuvaldė autobuso, šis apvirto. Laimei, buvo apsieita be žmonių aukų, tačiau mergaitė paslaptingai dingo. Sužinoję apie įvykį, persigandę tėvai atskubėjo į avarijos vietą. Ten jie sužinojo, kad jų dukros niekur nėra. Mergaitę prižiūrėjęs keleivis nieko konkretaus negalėjo papasakoti. Jis teigė, kad prieš pat avariją Ania dingo iš autobuso. Visi palaikė tai šoko būsenoje esančio žmogaus nusikalbėjimu.

Kažkas iškėlė versiją, kad mergaitė paprasčiausiai galėjo iškristi iš autobuso. Paieškos tęsėsi iki nakties, tačiau jokių rezultatų nebuvo. Šios istorijos finalas suglumino daugelį. Sukrėstų tėvų namuose suskambėjo telefonas. Tai skambino jų giminaičiai iš kaimo. Jie aptiko mergaitę, ramiai stovinčią šalikelėje. Kaip Ania ten atsidūrė ir kur buvo visą šį laiką, niekas negali paaiškinti.

Pasaulyje kiekvienais metais dingsta tūkstančiai žmonių. Gali būti, kad daugelis jų netampa nusikaltimų aukomis, kaip mano jų giminaičiai, o patenka į laiko labirintus. Kai kuriems pavyksta išsikrapštyti iš šių labirintų, kiti taip ir lieka nežinomybėje, o treti nepaprastu būdu patys valdo šį procesą.

Pasaulio folklore ir literatūroje yra nemažai persikėlimų laike ir erdvėje aprašymų: skrydžiai viesule, su džinu, skraidančiu kilimu. Pavyzdžiui, N. Gogolis savo kūrinyje „Kalėdų naktis" pasakoja apie kalvį

Vakulą, kuris skrydžiui į Peterburgą panaudojo velnią. Žinoma, visa tai galima interpretuoti kaip rašytojo meninę vaizduotę. Tačiau vis tik verta užduoti klausimą: gal Gogolis žinojo kur kas daugiau, nei rašė?

Grįžtant prie sesers Marijos „skrydžių", reikia pažymėti, kad šiandien mokslininkai kategoriškai nebeneigia tokio reiškinio galimybės, tačiau vis dar niekaip negali jo paaiškinti. Štai ką apie tai rašo Džeimsas Karikas savo knygoje „Vienuolės Marijos iš Agredos gyvenimas": „lai, kad sesuo Marija ne kartą lankėsi Amerikoje, patvirtina ispanų konkistadorų ir prancūzų tyrinėtojų dokumentai ir absoliučiai identiški pasakojimai įvairiose indėnų gentyse, gyvenančiose už tūkstančių kilometrų viena nuo kitos. Bet kokioje knygoje, išsamiai aprašančioje JAV pietvakarių dalies istoriją, galima rasti paminėtą šį mistinį reiškinį, kuris pasaulio istorijoje neturi precedento".