Teleportacijos Paslaptys

Žmonės tiesiog dingsta, dažnai vidury baltos dienos, judriose vietose ir liudininkų akyse. Visus tuos dingimus jungia visiškas netikėtumas ir paslaptingumas. Ko gero, pats pirmasis pradingimas, apie kurį pasakoja istorija, susijęs su legendiniu Romos valdovu Romulu. Jis pradingo be pėdsakų, apžiūrinėdamas savo kariauną. Tarsi išgaravo ore. Vienintelis paaiškinimas tada buvo, kad Dievai pasiėmė jį pas save! Akivaizdu, kad vyksta kažkokie paslaptingi dalykai, netelpantys į jokius, taip sakant, rėmus. Tik kaip tai vyksta? Juk negali žmogus taip paprasčiausiai išnykti be jokių pėdsakų! Šio fenomeno tyrinėtojai ir mokslininkai mano, kad „pėdsakas“ vis dėlto lieka.

Patekti į tunelį ir padingti

Tyrinėtojai mano, kad visų tų dingimų priežastis yra teleportacija, apie kurią rašė fantastai. Kitaip tariant, tai žmonių ir fizinių objektų persikėlimas laike ir erdvėje dėl dematerializacijos, t.y. transformacijos į energinį ekvivalentą. Dabar jau neabejojama, kad egzistuoja taip vadinamieji erdvės ir laiko tuneliai. Prieš pradingdamas, patekęs į tokį tunelį daiktas ar žmogus nedelsiant bus išskaidytas į atomus. Ir tik vienas Dievas žino, ar jis “susirinks save” iš naujo naujoje vietoje, ar toks ir liks. Kaip viskas vyksta?

Dalis mūsų energinio apvalkalo pasiekia paskirties tašką, nors mes patys dar esame toje pačioje vietoje. Kitoje vietoje mus jau gali matyti, bet tik kaip fantomą. Bet vos tik pradėsime materializuotis, dalis mūsų energinio apvalkalo dar bus išeities taške. Palikti finišo vietą arba judėti kategoriškai nerekomenduojama: galima prarasti dalį savęs. Jei šio proceso metu teleportacijos vietoje atsiranda koks nors pašalinis daiktas, tai mūsų atomai gali susimaišyti su jo atomais, o tai sukeltų visiškai nenuspėjamas pasekmes.

Tai, ko pasiekė gamta, bendraudama su kažkokiomis paslaptingomis jėgomis, žmogui padaryti nepavvkdavo tol, kol 1943 metais JAV kariniame jūrų laivyne buvo įgyvendintas visiškai slaptas projektas “Vaivorykštė”, kitaip dar vadinamas “Filadelfijos eksperimentas”. Tada, penktojo dešimtmečio pradžioje, garsusis Albertas Einšteinas kartu su ne mažiau garsiu Nikola Tesla tyrinėjo nedidelių objektų dematerializaciją ir materializaciją. Tyrinėjimai buvo sėkmingi, ir JAV karinės jūrų pajėgos nusprendė pradėti “Filadelfijos eksperimentą”

Šio projekto tikslas buvo padaryti Amerikos karinių jūros pajėgų eskadrinį minininką “Eldridge” ir jo komandą nematomais priešui. Štai ką apie tai papasakojo tų tolimų įvykių dalyvis Karlas Laisperis iš Floridos valstijos: “Tą dieną su grupe mokslininkų buvau ant kranto ir stebėjau eksperimento eigą. Kai tik buvo įjungtas jėgos įrenginys, laivas pradingo, bet po tam tikro laiko vėl atsirado. Bet laive buvę jūreiviai žuvo. Keisčiausia ir baisiausia buvo tai, kad jų kūnai kažkaip nesuprantamai buvo susijungę su metalu ir nebuvo praradę savo žmogiškos formos”.

Kas gi nutiko eskadriniam minininkui “Eldridge”? Greičiausiai spontaniškai buvo prarasta eksperimento kontrolė, ir laivas kartu su ekipažo nariais suskilo į atomus ar molekules, o atbulinio proceso metu metalo molekulės susiliejo su jūreivių kūnų molekulėmis. Tikėti tuo ar ne? Kaip sakoma, informacija apmąstymams!

Filadelfijos eksperimentas - realybė!

Paprastai sakoma, kad net ir patys neįtikinamiausi gandai neatsiranda nežinia iš kur. Taip pat žinoma, kad nepavykę bandymai su nenuspėjamomis pasekmėmis, juo labiau, sėkmingi eksperimentai visada užslaptinami. Minėtas eksperimentas tikrai buvo atliktas, to neneigia net JAV karinių jūrų pajėgų Mokslinių tyrimų valdyba. Žinoma, daug ką galėtų paaiškinti “Eldridge” laivo žurnalai, bet jie kažkodėl dingo. Jokių antgamtinių aparatūros sutrikimų tada nebuvo, ir jokių baisių pasekmių planuota nebuvo. Bet visai įmanoma, kad galėjo būti prarasta eksperimento kontrolė, o nepaprastai galingas elektromagnetinis laukas galėjo suveikti taip, kaip net baisiausiame sapne nesusapnuotum. Tai ar tikrai galėjo įvykti teleportacija, sukėlusi laivo ir visos komandos dematerializaciją?

Fidelfijos eksperimento “tėvo” Einšteino moksliniai darbai, ko gero, galėtų viską paaiškinti ir sudėlioti į savas vietas, bet mokslininkas nepanoro palikti šių darbų mums. Tačiau yra dokumentų, kurie patvirtina, kad nuo 1943 iki 1944 metų Einšteinas dirbo Karinio jūrų laivyno departamente Vašingtone. Didžiausias XX amžiaus mokslininkas Albertas Einšteinas mirė 1955 metų balandžio 18 dieną. Vykdant mokslininko testamentą, jo kūnas buvo kremuotas prie Trentono (Naujojo Džersio valstija). Be testamento, egzistuoja ir versija, kad kartu su mokslininko kūnu buvo sudeginti ir jo rankraščiai. Einšteinas buvo įsitikinęs, kad šių rankraščių turinys atneš žmonijai nesuskaičiuojamų baisių nelaimių. Visi bandymai išsiaiškinti šių rankraščių paslaptį tik gimdo visas naujas ir naujas versijas, spėliojimus ir hipotezes. Nesunku suprasti, kad apie jų patikimumą nėra ko ir kalbėti, tačiau yra žinoma, kad tuo laiku mokslininkas labai domėjosi taip vadinamo vieningo lauko teorija. Ji kalba apie gravitacinių, elektromagnetinių ir branduolinių jėgų sąveiką. Būtent netikėtas atradimas šioje srityje galimai ir sukėlė pasiryžimą sunaikinti visą informaciją apie tai.

Tai nutinka netikėtai

Teleportacijos realumą patvirtina ir daugybė neįtikėtinų žmonių pradin-gimų. Ursula Dekstrin iš Bavarijos miesto Augsburgo buvo viena iš tūkstančių “raganų”, kurias ant laužo sudegino viduramžių inkvizicija. Tūkstančiai minios, apsupusios laužą, akių matė, kaip dėl aukštos temperatūros virvės, kuriomis moteris buvo pririšta prie kryžiaus, nutrūko, ir nuteistoji nuvirto į siautėjančią ugnį. Ir tą pačią akimirką net nespėjęs sudegti moters kūnas staiga pradingo! Nei tarp apdegusių medgalių, nei pelenuose nerasta nieko, kas rodytų, kad čia ką tik buvo sudegintas žmogus. Miesto gyventojai pamanė, kad Ursula iš laužo liepsnų pakilo į dangų, todėl pareikalavo, kad ji būtų reabilituota.

Nuostabu, kad kai kurie pra-dingėliai kartais taip pat netikėtai atsirasdavo, dažniausiai toje pačioje vietoje, iš kur pradingo. Vieni iš jų tarsi išplaukdavo iš rūko, kiti tarsi nušokdavo iš dangaus. Tarp kito, kai kurie patys nė nepastebėdavo, kad buvo pradingę. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai tokie keliauninkai “nusileidžia” už šimtų ar net už tūkstančių kilometrų. Keista istorija nutiko 1593 metais su portugalų kareiviu Žiliu Perecu. Jis stovėjo savo poste prie gubernatoriaus rūmų Maniloje, Filipinuose, ir staiga tiesiog pradingo. Vėliau pavyko išsiaiškinti, kad būtent tą sekundę Perecas atsidūrė už tūkstančio kilometrų. Įdomiausia, kad jis atsirado vėl prie aukšto valdininko rūmų.

Sargyba pamatė kareivį su svetima uniforma, nusprendė, kad tai šnipas, iškart suėmė ir nuvedė pas savo vadą. Žilį daug kartų tardė (o kaip tardydavo viduramžiais, tikriausiai, žino kiekvienas!), bet vargšas kareivis atkakliai tvirtino, kad taip ir nesuprato, kaip čia atsidūrė. Žiliui net teko prisiminti, kad prieš jo dingimą nuo rūmų įvyko pasikėsinimas į Manilos gubernatorių Dasmarinosą ir jis buvo nužudytas. Ir, nors belaisvis vilkėjo Manilos sargybinių aprangą, juo susidomėjo inkvizicija. Kareiviui neišpasakytai pasisekė - jį uždarė į rūsį ir kuriam laikui tiesiog pamiršo. O kai po mėnesio į Meksiką atplaukė laivas iš Manilos, paaiškėjo, kad Žulis Perecas sakė tiesą, be to, kažkas iš komandos jį pažino. Ši neįtikėtina istorija patvirtinta dokumentais.

Neseniai Vakarų masinės informacijos priemonėse pasirodė publikacijų apie Indijos guru Bhagavaną Narlikarą. Gyveno jis viename iš ašramų (išminčių ir atsiskyrėlių vienuolynas) Himalajų priekalnėse. Nors patekti pas jį buvo praktiškai neįmanoma, indų žurnalistui Singhui Sastri pavyko prasibrauti į Narlikaro ašramą. Tai, ką žurnalistas pamatė, jį tiesiog pribloškė. Pasirodo, tas guru buvo įvaldęs teleportacijos techniką. Sis neįtikėtinas reiškinys vyko nedidelėje akmeninėje patalpoje, kurią Bhagavana vadino teleportalu. Sastri matė, kaip Narlikaras su dviem mokiniais įėjo pro tuos “vartus”. Maždaug po dviejų valandų guru paliko šią šventą vietą, tik jau be mokinių. Žurnalistas, sulaukęs tamsos ir dairydamasis į šalis, užėjo į paslaptingą patalpą. Teleportalas buvo visiškai tuščias, tik ant akmeninio daikto, panašaus į stalą, stovėjo nedidelė piramidė. Ji buvo pagaminta iš į kalnų krištolą panašios medžiagos.

Narlikaras tvirtino, kad labai tolimais laikais teleportaciją buvo įvaldę ištisos tautos, ir čia nebuvo nieko antgamtiško. O dabar tai - išrinktųjų lemtis. Būnant teleportale, “keliauninko” kūnas suskyla į bazinius elementus, kurie gali lengvai judėti taip vadinamoje “multivisatoje”. Kūno susiskaidymo procesas vyksta taip greitai, kad net sunku tai suvokti.

Padaryta žmogaus rankomis

2011 metų gegužės 12 dieną grupei kinų mokslininkų fizikų pavyko įvykdyti taip vadinamą kvantinę teleportaciją, t.y. fotonų teleportaciją 97 kilometrų atstumu. Fotonai buvo perduodami lazeriu virš ežero keturių tūkstančių metrų aukštyje - nuo vieno Činghajaus ežero kranto į kitą buvo perduota daugiau kaip tūkstantis fotonų. 2012 metais austrų ir norvegų fizikams pavyko perduoti informaciją apie dalelės būseną 143 km atstumu. Tačiau tai visai nereiškia, kad buvo atliktas momentalus fotono perdavimas - tai buvo tik informacijos apie kvantinę dalelių būseną perdavimas. Mokslininkai mano, kad kvantinė teleportacija ateityje padės sukurti superpatikimas ryšio su palydovais sistemas, o informacija bus perduodama dideliais atstumais praktiškai akimirksniu. Be to, į kvantinę ryšio sistemą negalės įsilaužti nė vienas programišius.

Sovietų Sąjungoje planingas te-leportacijos tyrinėjimas, o vėliau ir naudojimas, prasidėjo gerokai anksčiau. Tai buvo XX amžiaus šeštasis dešimtmetis, kai į sovietinės žval-gybos rankas pateko nesunaikinti Einšteino darbai. Pirmieji eksperimentai buvo atliekami raketų poligone “Kapustin Jar”, vadovaujant akademikui Levitackiui ir tada dar jaunam mokslininkui Borisui Rizenšnobeliui. Teleportacijos objektas buvo paprastos valgomosios druskos kristalas. Jis buvo perkeltas iš vienos kabinos į kitą 12 cm atstumu. Netrukus buvo perkelti jau paprasti daiktai iš kabinos į kabiną, taip pat iš kabinos į laisvą erdvę už šimtų kilometrų.

Teleportacijos poligonas - Kapustin Jar

Teleportacijos demonstravimas šalies vadovybei buvo paskirtas 1960 metų gegužės 1 dieną. Tačiau planus suardė amerikiečių žvalgybinis lėktuvas U-2, pilotuojamas Pauerso, kuris tą dieną kirto Sovietų Sąjungos sieną. Jį numušė pati pirmoji raketą į pietus nuo Sverdlovsko. Tačiau teleportacijos seansas, kaip bebūtų keista, tą dieną vis dėlto įvyko. Apie tai kalba keli, iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nesusiję, faktai.

Numušto lėktuvo pilotas katapultavosi. Vėliau teisme jis kalbėjo, kad, prieš raketai pataikant į jo lėktuvą, jame nutiko keisti autopiloto, variklio gedimai. Kai buvo ištirtos ant žemės nukritusio žvalgybinio lėktuvo liekanos, tarp jų buvo rastas porėto mineralo fragmentas, tačiau tas mineralas nebuvo nei lėktuvo dalis, nei jame buvęs daiktas.

Reikia paminėti, kad sovietinio naikintuvo, pakilusio perimti pažeidėją, fotoaparatas U-2 trajektorijoje užfiksavo netikėtai pasirodžiusį nedidelį objektą. Tai nebuvo paleista raketa! Visi tie nepaaiškinami reiškiniai tada, žinoma, buvo įslaptinti. Dabar visa tai galima savotiškai paaiškinti. Kai užsieninis žvalgybinis lėktuvas pažeidė Sovietų Sąjungos sieną, Rizenšnobelis, vadovybei įsakius, pakeitė teleportacinio įrenginio nustatymus. Vietoje eiliniam eksperimentui paruošto metalinio rutulio buvo panaudotas po ranka pakliuvęs daiktas - paprasta plyta. Gavus oro objekto koordinates, aparatas buvo nedelsiant aktyvuotas. Po akimirkos plyta atsidūrė už 1200 km nuo Kapustin Jar, U-2 trajektorijoje, o paskui jo oro ėmiklyje. Dėl to ir sutriko variklio bei autopiloto veikimas. Lėktuvas ėmė kristi, netrukus jį numušė raketa. Plytos liekanos, rastos lėktuvo nuolaužose, prie baudžiamosios bylos, žinoma, nebuvo pridėtos.

Jau vėliau N. Chruščiovo kalbos, kurią jis, kaip įprasta, pasakė su “ugnele” Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, fragmentas dėl viso pikto buvo iš visur iškirptas. Štai tas karštos kalbos fragmentas: "... O mes jų lėktuvus plytomis užmėtysimi...”

Išnykti visiems laikams!

Pirmą kartą pasaulyje žmogaus teleportacijos “seansas” atliktas 2008 metų kovo 31 dieną tame pačiame Kapustin Jar poligone. Eksperimentui ir vėl vadovavo Borisas Markovičius Rizenšnobelis. Jis buvo pirmasis, pasiuntęs save patį į nežinomybę. Jis patikrino įrenginio TPU R-900 nustatymus, įėjo į kamerą ir 8.30 val. įjungė aktyvacijos režimą. Teleportacija turėjo įvykti 8,5 km atstumu pagal principą “iš kabinos į kabiną”. Tačiau poligone sutriko elektros tiekimas, ir tai sutrikdė procesą. Teleportacija automatiškai perėjo į principą “iš kabinos į laisvą erdvę”. O reintegracijos taško ilgumos koordinatės nurodytos nebuvo. Ramina vienas dalykas: davikliai užfiksavo teleportacijos proceso užbaigimą, o tai reiškia, kad išlieka viltis, jog eksperimentuotojas sėkmingai sugrįš. Turint galvoje įrenginio galingumą, labiausiai tikėtina, kad Borisas pasirodys Vakarų Europos šalyse.

Štai Boriso Rizenšnobelio žodžiai, pasakyti prieš pat eksperimento pradžią: “Suvokdamas savo atsakomybę prieš bet kurį žmogų, kuris būtų sutikęs dalyvauti šiame bandyme, nusprendžiau eksperimentą atlikti su savimi. Kas, jei ne aš, turėtų padaryti pirmąjį žingsnį! Iki greito susitikimo”.

Paaiškėjo, kad su profesoriumi dingo dar keli žmonės. Vienas iš jų, apsaugos viršininkas, po trijų dienų buvo rastas už šešių kilometrų nuo eksperimento vietos, visiškai praradęs atmintį. Jis negalėjo suteikti jokios informacijos. Dingusiais be žinios iki šiol laikomi profesorius Rizenšnobelis, karinis stebėtojas iš užsienio Haris Medsonas ir sarginis šuo Džojus.