"Aš išsiskirsiu ir susirasiu geresnį." Kodėl gyvenimas dažnai susiklosto atvirkščiai

Iš žmonių, nepatenkintų savo santuoka, dažnai girdžiu: "Išsiskyriau ir susiradau geresnį. Kai kurie rizikuoja, žengia šį žingsnį ir... nusivylę. Kažkodėl ne tas geresnis, net apytiksliai to paties partnerio nepavyksta rasti. Kodėl taip atsitinka? Tai analizuoju straipsnyje.

Nuo ko mes bėgame?

Tikrai ne nuo gero gyvenimo. Kaupiasi nuovargis vienas nuo kito, abipusės nuoskaudos, nuoskaudos. Atrodo, kad suklydome, pasirinkome ne tą žmogų. Nusivylimas per didelis. Pati šeimyninės laimės valtis sudūžta ant banalios kasdienybės uolų.

O mes norime santykių ir apskritai gyvenimo lengvumo. Norime, kad partneris rūpintųsi, padėtų susidoroti su sunkumais, išklausytų, išgirstų, suprastų. Ir ką iš to gauti? Jūs negalite to gauti! Tik rūgštų veidą vakarais, net kalbėtis apie nieką.

Ir tada kyla gelbstinti mintis: "O aš išeisiu ir susirasiu kitą, geresnį. Pradėsiu, taip sakant, nuo nulio. Su šituo nepasisekė, būna. Bet su kitu pavyks. Dabar turiu daugiau patirties ir tiksliai žinau, ko man reikia".

Ir vaizduotė ima piešti labai patrauklius paveikslus. Mes susitinkame su tuo kitu žmogumi. Jis nepanašus į dabartinį sutuoktinį, o beveik visiška jo priešingybė. Jis idealus - tarsi ką tik nužengęs iš paveikslo. Meilė iš pirmo žvilgsnio, aistra, emocijų sūkurys. Bum!

Kuriuose daug lengvumo ir laisvės. Priklausomai nuo to, ko dabar taip labai trūksta.

Ir, uždėję kryžių ant nepavykusios santuokos, net nebandydami taisyti tariamos valties, išsiskiriame ir einame ieškoti....

Kas vyksta toliau?

O tada prasideda pažinties su naujais žmonėmis serija. Ir čia dažniausiai įvykiai klostosi dvejopai:

1. Kiekvienas žmogus nesusipažįsta. Mes nevalingai lyginame naujus pretendentus su buvusiu partneriu, o naujieji nepasiekia arba net stipriai pralaimi buvusiajam. Šeimyninio gyvenimo laikui žmogus tapo savas, mes jį pažįstame kaip nuluptą su visais trūkumais, keistenybėmis, įpročiais. O naujuose pažįstamuose mums viskas nepažįstama. Jų trūkumai atrodo baisiai nemalonūs. Nustembame sužinoję, kad mūsų buvusysis nėra toks jau blogas. Juolab kad per atstumą ir praėjus kuriam laikui bloga pamirštama, o prisimenama gera ir šilta.

2. Sutinkame tą vienintelį (arba tą vienintelę), savo idealą. Mes džiaugiamės! Taip, viskas nebuvo veltui! Pagaliau štai ir pelnyta laimė. Dabar mes gyvensime!
Tačiau po kurio laiko nutinka kažkas netikėto ir neįsivaizduojamo. Prieš mus tarsi iškyla visai kitas žmogus. Žiūrime, negalėdami patikėti savo akimis - kaip šis žmogus galėjo mus taip sužavėti? Kaip?! Mūsų laimės troškimas buvo toks didelis, kad turėjome šiam žmogui sukurti daugybę iliuzijų ir paversti jį savo romano herojumi bei gelbėtoju. O tada neišvengiamai susiduriame su tikrove ir nusiviliame.

Ieškodami pakaitalo savo partneriui, mes vadovaujamės mintimi, kad svarbiausia rasti tinkamą objektą, tinkamą, ir tada viskas bus taip, kaip turi būti, išsispręs savaime. Tačiau neatsižvelgiame į tai, kad, kad ir kur eitume, su savimi pasiimame ir save. Todėl dekoracijos keičiasi, bet siužetas lieka tas pats.

Gyvenimas gali susiklostyti kitaip. Mes tikrai galime sutikti tinkamą žmogų ir visą likusį gyvenimą gyventi su juo siela su siela. Tačiau taip pat galime blaškytis nesibaigiančiose paieškose, pereidami per visas galimybes ir niekuomet nieko neradę. Todėl prieš priimant galutinį sprendimą dėl skyrybų siūlau padaryti pertrauką ir pamąstyti.

Kuo konkrečiai esi nepatenkintas savo dabartiniuose santykiuose? Ką norėtumėte juose pakeisti? Kokie svarbūs jūsų poreikiai juose nėra patenkinami? Ką darote, ką įnešate į šiuos santykius, dėl ko jie veikia taip, kaip veikia dabar? Jei partneriai turi abipusį norą išsaugoti santykius, tuomet šansas įveikti krizę ir grąžinti šeimos valtį į vandenį vis dar yra ir gana geras.

Ką manote, draugai? Galbūt turite panašios patirties?