Trys priežastys, kodėl niekada neturėtumėte toliau bendrauti su išdaviku, kuriam atleista

Išdavikas būtinai keršys jums už dosnumą.....

Atleidimas yra dosnumas. Tęsti bendravimą yra kvailystė....

Išdavikams galima atleisti. Jei turite tam moralinių jėgų, galite atleisti. Tačiau pavojinga palaikyti ryšius su išdaviku. Ir įsileisti jį atgal į savo gyvenimą, į savo namus taip pat pavojinga. Nes išdavikas neabejotinai atkeršys jums už jūsų dosnumą. Ir nubaus jus už jūsų kvailumą. Tęsti santykius su išdaviku yra kvailystė, už kurią bus nubausta.

Atleisti yra didžiadvasiškumas. Tęsti draugystę yra kvailystė. Net jei išdavikas atrodo atgailaujantis, karštai dėkoja jums už gerumą ir apskritai yra paslaugus. Jis gali būti paviršutiniškas, darbštus, energingas, o naudingų savybių žmogui būna nedaug. Be to, jis taip nuoširdžiai gailisi dėl savo "klaidos" ....

Klaidą padaro tas, kuris vėl užmezga santykius su išdaviku. Net didysis Cezaris buvo kvailas. Jis ne tik atleido Brutui, kuris priešinosi jam su ginklu rankose. Jis įsileido šį Brutą į politiką. Jis net padarė jį savo vietininku. Tai buvo pasakiška kvailystė. Kartais didžiadvasiškumas ribojasi su kvailumu. O kartais jis tą ribą pažeidžia.

Na, o kuo tai baigėsi? Visi žino, kuo viskas baigėsi. Brutas ir kiti sąmokslininkai užpuolė Cezarį ir jį subadė. Sakoma, kad Cezaris buvo nustebęs ir sukrėstas, kai mirė. Ir pasakė kažką panašaus į: "O tu, vaikeli?"...?

Žinoma. Žinoma. Vos tik išdavikas supranta, kad jam atleista, jis pradeda planuoti kerštą. Ir tikrai už savo išdavystę tau ir atkeršys.

1. Išdavikas slapta apkaltina jus, kad privertėte jį eiti į išdavystę. Jūs jį į tai pastūmėjote! Pirmiausia jūs jį į tai pastūmėjote. O paskui dar ir save paaukštinote jo sąskaita, rodėte gerumą ir dosnumą. Tai jūs elgiatės neteisingai, o ne jis! Jūs sužlugdėte jo gyvenimą, galima taip sakyti.

2. Išdaviką taip pat kankina nebaigtas darbas. Jis ketino tave sunaikinti. Štai kodėl jis tave išdavė. Tačiau tai nepasiteisino. Taigi būtina užbaigti planą, užbaigti tai, ką pradėjai, pirmai progai pasitaikius. Troškimas neišnyko. Pavydas ir neapykanta neišnyko. Ji netgi sustiprėjo.

3. Dabar išdavikas žino savo prigimtį. Jis sulaužė moralės įstatymą - jo viduje perdegė kažkoks svarbus saugiklis. Stabdžiai sugedo ir nebeveikia. Elgtis su išdaviku - tai tarsi vairuoti automobilį sugedusiais stabdžiais. Arba, kaip sakydavo, draugauti su pasiutusiu šunimi. Išdavikas suprato savo prigimtį ir imsis veiksmų. Išdavystė.

Labai kvaila samdyti žmogų, kuris ką nors išdavė. Net ir mums asmeniškai. Ir labai neišmintinga tęsti santykius su išdaviku; draugauti, būti pakviestam į namus, bendrauti... Tai nedovanotina. Tai kvaila. Ir tai būtinai baigsis puolimu.

Su priešais galima susidoroti. Bet išdavikai gali sunaikinti net didžius ir stiprius. Nes didieji ir galingieji visada yra didžiadvasiai. Didžiadvasiškumas išdaviko atžvilgiu, jei po jo išdavystės likai gyvas, yra būti kuo toliau nuo jo. Ir niekada neįsileisti jo į savo namus ar gyvenimą.