Kam merginai reikalingas princas gelbėtojas?

Gražioji princesė įkalinta bokšte. Ją saugo drakonas. Reikia gelbėti! Šią istoriją nuo vaikystės žino kiekvienas, tačiau šio archetipo reikšmė mažai kam suvokiama. Į bėdą patekusios merginos personažas sutinkamas visur: kine, literatūroje ir net reklaminėse vaizdajuostėse. Ir jeigu jis persekioja žmones kultūros produktuose, vadinasi, tiesiogiai veikia socialinį gyvenimą.

Princesė bokšte

Meninį pavidalą, kai mergina atsiduria piktadario valdžioje, kultūrologai vadina „mergina bokšte“. Piktadariu gali būti monstras, plėšikas, dievybė ar burtai. Aukos pavidalas visada turi savo privalomų ypatybių. Mergina turi būti graži, nekalta, jauna, geraširdė ir bejėgė. Sergančių, negražių, senų ir stiprių šiame vaidmenyje nebūna.

Gelbėtojo vaidmenį atlieka vyras. Taurus, drąsus, po pergalės jis užvaldo princesę ir veda ją. Ji visada sutinka. Tuo pasakiška istorija baigiasi. Mes įsivaizduojame, kad visos bėdos – jau praeityje, jaunoji pora gyvens ilgai ir laimingai.

Tik ar mes žinome, kad princesė svajojo ištekėti už būtent šio princo? Ar žinome, kad absoliuti valdžia, kurią įgavo gelbėtojas, nebuvo prievarta? Ir kodėl mes niekada negirdėjome istorijos apie vyrą bokšte, saugomą piktadario?

Problema ta, kad merginos bėdoje įvaizdis formuoja mūsų supratimą apie socialinę normą. Jis nesusiduria su pasipriešinimu. Mums retai kada pasitaiko siužetai, kuriuose moteris sugeba apginti savo nekaltybę, pati nugalėti drakoną, sulaukti draugo pagalbos, o ne žmogaus, kuris pretenduoja į seksualinį atpildą.

Merginos bėdoje įvaizdis palaiko socialinį supratimą, kad moteris – silpnoji lytis, kad jos kūnas – nuosavybė ir kad gelbėjimo nusipelno tik aukštos kokybės būtybė – jauna, graži ir… nauja.

Merginos ir moterys nori būti gelbėjamos, nes jos išaugo su šia idėja. „Mergina bėdoje“ visose istorijose būna neveikli, neturinti galimybės priimti sprendimų. Pagal siužetus ji kokiu nors būdu perduodama į kito vyro, kuris ją išvaduoja, rankas. Problema ta, kad archetipas „mergina bėdoje“ sujungia riziką, gelbėjimą, gražios moters ir drąsaus vyro pavidalus, tačiau ignoruojamos detalės, kurios lydėtų tokią istoriją realiame gyvenime: mirtis, skausmas, psichologinės traumos pasekmės. Mes susiduriame su istorijomis, kurios baigiasi gerai.

„Būkite silpnesnės“

Ir šiandien pastebime, kad sveika ir šiuolaikinė santarvės ir lygiateisiškumo santykiuose idėja turi labai silpnus pagrindus. Jeigu vaikinas siekia merginos nepakankamai intensyviai, vadinasi, ji yra nepakankamai patraukli. Jeigu per daug intensyviai, tai gąsdina. Jeigu moteris aktyviai demonstruoja, jog siekia vyro, tai pastarajam kyla įtarimas. Išaugintas idėjos „mergina bėdoje“, jis nevalingai praranda susidomėjimą ja: jeigu nereikia dėl jos kovoti, ji nėra puikioji princesė.

Dažnai moterys pačios stengiasi priartinti save prie „merginos bėdoje“ pavidalo, nori būti princesėmis, silpnomis, nesugebančiomis priimti sprendimų. Taip paprasčiau gyventi, be to, visuomenė tai laiko patraukliu moteriškumu.

Dėl to, kad daug amžių moteris buvo finansiškai priklausoma nuo vyro, idėja apie tai, kad moteris – silpna, o vyras vadovauja, iki šiol laikoma harmoningų santykių idealu. Tačiau dabar pusiausvyra pakito. Moterys jau gyvena kitaip, turi tokią pat patirtį kaip vyrai (profesinę, emocinę, lytinių santykių). Tokia nepatyrusia ir silpna mergina gali būti tik vaikas. Lygiateisiai santykiai, kuriuose vyras galėtų nesigėdyti savo silpnumo, o moteris neslėpti savo jėgos, būtų lengviau sukuriami, jeigu pora sugebėtų aplenkti šį įsigalėjusį socialinį stereotipą.

Kad palaikytų neva normalius lyčių santykius (stipraus vyro ir silpnos moters), šiandien uoliai darbuojasi ne viena industrija. Valymo ir plovimo priemonės reklamose stiprina „geros šeimininkės“ įvaizdį. Vaizdajuostę, kurioje vyras be vargo susidorotų su buities darbais , surasti būtų sunku. Kine mes nuolat sutinkame pažeidžiamos ir neatsparios smurtui moters pavidalą, kurios visur tyko pavojai.

Gelbėjimo žaidimas

Aukos, piktadario ir gelbėtojo vaidmenis psichologijoje paaiškina vadinamasis Karpmano trikampio modelis. Gelbėjimo žaidimai vyksta įvairiose situacijose: profesinėse, romantiškose, šeimyninėse. Kiekvienas iš žaidimo dalyvių veikia skatinamas egoistinių ir dažnai nesuvoktų interesų. Visiems būdinga klasta, o ne rūpinimasis kitais.

Auka nusimeta nuo savęs atsakomybę. Gelbėtojas sprendžia svetimas problemas, kad pasijustų reikalingas ir svarbus. Persekiotojas pats jaučiasi auka ir tuo pateisina savo puolimą. Įdomu tai, dramatiškame Karpmano trikampyje visi dalyviai nuolat keičiasi vaidmenimis ir kiekvienas kuriam laikui tampa auka.

Gelbėjimo žaidimas žmogui – labai patrauklus užsiėmimas. Tai judėjimas, dinamika, emocijos, kad ir kokios jos būtų. Tačiau tiesos čia surasti negalima, nes tai yra uždaras ratas, kuris leidžia pasitraukti nuo problemų. Tik atsakomybė už savo jausmus ir mintis, leis pajusti savo galią ir nelaukti gelbėtojo, tai yra, savo laiką leisti visai kitaip.