Ar mūsų palikuonys išgyvens Visatos žlugimą?

Visata po milijardų metų nustos egzistuoti. Tačiau yra ir gera naujiena: mes turime daug laiko tam pasiruošti ir, galimas dalykas, netgi išsiaiškinti, kaip galima apgauti kosminę mirtį. Štai keletas galimų būdų, kurių pagalba mūsų palikuonys galėtų išgyventi kosmologinę apokalipsę praneša ufospace.net

Visata, kaip ir joje gyvenantys organizmai, yra mirtinga. Gimusi Didžiojo Sprogimo metu, ji vieną kartą pasitiks savo lemtį panašiame kataklizme - ar tai bus Didysis Suspaudimas ar Didysis Šuolis, ar klasikinė šiluminė mirtis, t.y. amžinas didžiulis šaltis. Bet kuriuo atveju gyvybė bus pasmerkta.

Žinoma, jeigu mūsų talentingi palikuonys neras būdo, kaip apeiti organinio kosmoso apribojimus, o tiksliau - pakeisti kosmologinio žaidimo taisykles.

Visatos rūsyje

Mūsų palikuonys tolimoje ateityje gali palikti dabartinę Visatą, migravę į natūralų ar dirbtinai sukurtą „Visatos rūsį“. Ateities civilizacija galėtų sujungti naują visatą su senąja per kirmgraužas ir ją panaudoti kaip gyvenamąją erdvę, skaičiavimų laboratoriją arba prieglobstį nuo senojo, žūstančio pasaulio.

Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nesąmonė, tačiau šią idėją nagrinėja rimti mokslininkai, tarp kurių yra fizikos teoretikai, kartas nuo karto pasinerdami į juodųjų skylių teoriją ir infliacinę kosmologiją.

Fizikas teoretikas Li Smolinas ir stygų teoretikas iš Stanfordo universiteto Leonardas Saskindas teigia, kad visatas gimdo kitos visatos natūralaus evoliucinio proceso metu, kuris pavadintas natūraliąja kosmologine atranka (cosmological naturai selection). Šie mokslininkai teigia, kad kosmosas ne atsitiktinai tapo idealia vieta protingai gyvybei atsirasti ir vystytis - mūsų visata vystėsi būtent taip.

Smolinas mano, kad visatos-vaikai sukuriamos per juodąsias skyles, o mūsų Visata yra ne kas kita, o tokių juodųjų skylių generatorius. Visatų-vaikų kūrimas juodųjų skylių pagalba yra mūsų Visatos „naudingoji funkcija". Analogiškai, Saskindo teorija irgi apima juodąsias skyles, tačiau mokslininkas dar įvertina „infliacijos" reiškinį, jėgas, kurios verčia visatą greitai plėstis pačioje jos egzistavimo pradžioje.

Atsižvelgiant į tai, kad visatos gali natūraliu būdu atsirasti iš juodųjų skylių singuliarumo, kai kurie teoretikai kelia hipotezę, kad galima sukurti savo visatą „rūsyje“. Dirbinės visatos kūrimo procesą pirmą kartą pasiūlė fizikai teoretikai Edvardas Fachri ir Alanas Gutas 1987-ais metais. Malkolmas Braunas taip aprašė mokslininkų teiginį. laikraštyje „The New York Times": „Gutas tapatina mūsų gyvenamąją visatą su dvimačiu sferos paviršiumi. Ši sfera dėl savo dydžio mums atrodo beveik idealiai plokščia. Jis teigia, kad yra aplinkybių, kurioms esant paviršiuje gali pradėti vystytis „aneurizma" - erdvės ir laiko sritis, kuri užaugs tarsi koks auglys, palaipsniui suformuodama naują visatą".

Hipotetiniam stebėtojui sąlygos auglio viduje primins tas, kurios buvo Didžiojo Sprogimo metu, iš kurio, atrodo, atsirado mūsų Visata. Tačiau stebėtojams iš mūsų pačių visatos, teigia daktaras Gutas, ši aneurizma bus panaši į juodąją skylę - didžiulės masės objektą, kurio didžiulės gravitacijos negali įveikti netgi šviesa. Po kiek laiko juodoji skylė išgaruos, nepalikus nė užuominos ar pėdsako apie vietą, kurioje užgimė nauja visata.

Vos tik naujoji visata atsiskirs nuo savo gimtosios visatos, naujoji visata egzistuos visiškai kitame erdvės ir laiko kontinuume. Bet koks ryšys tarp dviejų visatų bus neįmanomas.

Savo darbe „Kliūtys, trukdančios sukurti Visatą laboratorijoje" Gutas ir Fachri pripažįsta, jog įvykdyti tai, kas sumanyta, reikalingas kolosalus energijos kiekis. Autoriai rašo: „Pradinio singuliarumo būtinybė atrodo neįveikiama kliūtimi tam, jog būtų sukurta infliacinė visata laboratorijoje".

Straipsnyje laikraštyje „The New York Times" Gutas pažymėjo: „Toks pasiekimas, aišku, yra toli už mūsų technologijų galimybių, tačiau kai kurios išsivysčiusios civilizacijos tolimoje ateityje tai galėtų padaryti. Tačiau mes apie tai niekada nesužinosime. Mes žinome tik tiek, kad mūsų visata galėjo prasidėti kažkieno rūsyje".

2000-aisi metais filosofas Nikas Bostriomas ir kosmologas Milanas Cirkovičius savo darbe teigė, kad išsivysčiusi civilizacija galėtų ne tik panaudoti šį visatų inžinerijos tipą, bet ir tiesiogiai perduoti informaciją naujajai visatai. Šią informaciją galėtų sudaryti ir užkrauta sąmonė. Taip būtų sukurtos jaudinančios nemirtingumo prielaidos.

Pranašumas

Jeigu skaitytojui iki šiol nepasirodė jog tai, ką perskaitė, yra visiška nesąmonė, tai neatrodys nesąmonė ir tai, kad mes galėtume pasiųsti savo protą per juodąją skylę, prieš tai užkrovę jį į kompiuterį.

Prieš 15-ka metų fizikas Setas Loidas pareiškė, kad juodosios skylės yra didžiausio tankumo ir didžiausio efektyvumo skaičiavimo prietaisai, kurie kada nors galėjo egzistuoti mūsų Visatoje. Šį kompiuterį, sudaro kilogramas suspaustos medžiagos, kurio masė yra visiškai nereikšminga juodosios skylės atžvilgiu. Hokingo spinduliavimo dėka šis skaičiavimų varikliukas galėtų veiki vos mažytę sekundės dalį (jeigu tiksliau, tai 10-19 sekundės), tačiau per tą laiką atliktų 1032 operacijų su 1016 bitų duomenimis.

Susidomėjęs šia idėja ir susipažinęs su Smolino ir Saskindo darbais, futurologas ir sisteminis teoretikas Džonas Smartas sugalvojo, kad gali egzistuoti embrioninės visatos - dirbtinės ar natūralios - Fermio paradokso ribose. Primename, kad Fermio paradoksas yra klausimas, kodėl mes iki šiol neaptikome nežemiškosios civilizacijos pėdsakų, kurių kosmose turi būti daugybė. Jis teigia, jog galima daryti prielaidą, kad visas išsivystęs nežemiškasis gyvenimas atsisakė savo visatos dėl kažko įdomaus Didžiajame Už. Smartas tai pavadino Pranašumo hipoteze.

„Kuo daugiau studijuojame Visatos istoriją, tuo labiau darosi panašu, kad kiekvienas stambus perėjimas, nuo galaktikų iki planetų su gyvybe, eukariotų, prokariotų, žmonių, miestų, o dabar - ir mąstančių kompiuterių, vyksta procese, kurį pavadinau informacijos gamybos STEM-kompresija", - pasakojo Smartas.

„STEM-kompresija" Smartas vadina procesą, kurio metu kiekvienoje naujoje sistemoje beveik visada vienu metu yra tankesni ir efektyvesni erdvės (S), laiko (T), energijos (E) ir materijos (M) naudotojai. Tai, savo ruožtu, leidžia daryti išvadą, kad informacija, kompleksiškumas ir intelektas vystosi pagreitintu tempu. Laikui bėgant mes vis daugiau visko supakuojame į mažesnę erdvę, kartu vis efektyviau panaudojame informaciją. Dėl intelekto visada siekiame vidinės erdvės, kuri visada yra dviejų tipų - fizinė vidinė erdvė ir virtualioji vidinė erdvė.

„Mūsų likimas - tai tankis ir dema-terializacija", - teigia Smartas.

Visa tai sugražina mus prie klausimo apie mūsų ilgalaikes išgyvenimo perspektyvas. Didelė tikimybė, kad mūsų tolimi palikuonys egzistuos kaip skaitmeninės būtybės, užkrautos sąmonės kondensatas ir visiškai naujų sąmonių ir sąmonių tipų pavidalu. Smartas dalinai teisus: jie dematerializuosis ir bus „nemirtingi", skirtingai nuo biologinių būtybių.

Kas nutiks žmonių civilizacijai?

„Jeigu mūsų bendruomenės taps tankesnės ir labiau informaciškai prisotintos, - kalba Smartas, - ir jeigu jų centriniai žinių kaupikliai, jeigu ne fiziniai kūnai, vis labiau darysis panašūs į tai, ką fizikai vadina „kompiutronais" (pati tankiausia ir efektyviausia skaitmeninė materija), tuomet pranašumo hipotezė gali nurodyti mūsų ateitį, o klausimas apie tai, kas vyksta su informacija juodosiose skylėse, gali būti svarbus mūsų ilgalaikiam išgyvenimui".

Tokiu būdu, mes galėtumėme per juodąsias skyles pasiųsti savo paties virtualias kopijas, jeigu „juodųjų skylių informacinė teorija" yra teisinga. Holografinis principas taip pat nurodo vieną iš galimų būdų, kaip tai galėtų vykti. Tačiau Smartas mano, kad lieka dar labai daug neatsakytų svarbių klausimų: „Jeigu visos visatoje gyvenančios civilizacijos pereis į juodąsias skyles, kai mūsų visata mirs, kas mes būsime šiame procese -informacinėmis „sėklomis" ar sąmoningomis būtybėmis?" Mokslininkas baiminasi, kad skaitmenizuota sąmonė gali baigti savo egzistavimą kaip niekam nenaudingas informacijos rinkinys, amžinai plaukiojantis kosmologiniame eteryje.

„Juodosios skylės galėtų būti maksimaliai talpiais informacijos nešėjais ir transporto priemone intelektui, - rimtai teigia Smartas. - Jeigu taip, tai transporto priemone keliauti kur? į daugybinę visatą, kurioje sutiksime miriadus kitų civilizacijų ir palyginsime, ko išmokome? Ar į kitą visatą, kurioje iš naujo prasidės mūsų gyvenimiškas ciklas?“

Keisti žaidimo taisykles

Jeigu tolimi mūsų palikuonys nesuras „avarinio išėjimo", ar tai būtų juodoji skylė, ar nauja visata, gali būti, jiems pavyks rasti kitą, dar radikalesnį sprendimą. Kitas variantas - pakeisti kosmologinio žaidimo taisykles, t.y pakeisti patį Visatos audinį. Galų gale, intelektas gali pasirodyti besąs pačia galingiausia jėga Visatoje.

Idėja, kad intelektas nėra izoliuotas ar fenomenalus Visatos aspektas, nėra nauja. Jėzuitų filosofas, teologas ir mokslininkas Pjeras Tejaras de Šardenas manė, kad žmonija - daugiau nei paprasčiausia jos dalių suma, ir mūsų rūšies ateityje laukia kažkas nepaprasto. Tiesa, remdamasis savo krikščioniškuoju požiūriu, Tejaras nesutiko su moksline žmogaus klasifikacija pagal fizines charakteristikas, taip apjungdamas mus į vieną nedidelę rūšį su primatais.

Tejaras pastebėjo, kad praktiškai visi nežmoniškieji gyvūnai demonstruoja nepaprastą sugebėjimą adaptuotis prie aplinkos, o žmonės tuo tarpu išmoko gaminti instrumentus, išskiriančius juos aplinkoje. Sukuriant raštą, bibliotekas ir galingas ryšio priemones, žmonija padarė milžiniškus šuolius, kurie leido jai įveikti fizinius apribojimus. Tejaras manė, kad žmonija buvo tapimo vieningu organizmu su vieninga nervų sistema procese, ir ši sistema vis labiau įtvirtino savo pozicijas mūsų planetoje. Jis per žingsnį į priekį išvedė biosferos koncepciją, suformulavo „noosferos“ terminą. Tejaras nematė priežasčių, dėl kurių žmonės negalėtų žengti dar toliau, įkvepiant jo mokymą pasekusius filosofus, futurologus ir mokslininkus.

Iš tiesų, Žemė neseniai įžengė į naują geologinę epochą, kuri buvo pavadinta antropocenu. Mokslininkai pagaliau pripažino, kad žmogiškasis intelektas yra gamtos jėga, kuri keičia planetą tiek į blogąją, tiek į gerąją pusę. Nėra jokių priežasčių abejoti, kad ateityje intelektas ir toliau turės įtakos aplinkai - ar tai bus planeta, ar ištisa žvaigždžių sankaupa.

Futurologas Rėjus Kurcveilas leidinyje „The Age of Spiritual Machines" samprotauja apie tai, kad Visatos charakteristikos nebūtinai turi būti fiksuotos, o intelektas, galų gale, prasiskverbs per visatos ribas ir nulems kosmoso likimą. Jis rašo: „Ar visata baigs egzistavimą didžiajame suspaudime, begaliniame mirusių žvaigždžių plėtimesi ar kažkokiu kitokiu būdu? Mano manymu, pagrindinė problema tai ne visatos masė, galimas antigravitacijos egzistavimas ar taip vadinamas Einšteino kosmologinė konstanta. Greičiau, visatos likimas -tai sprendimas, kurį reikės priimti, ir priimti protingą sprendimą, kai tam ateis laikas".

Kurcveilas prognozuoja, kad intelektas galiausiai pasirodys besąs galingesnis už bet kurią kitą visatos jėgą.

Egoistinis Biokosmosas

Teoretikas Džeimsas Gardneris nusprendė išplėtoti šią idėją, teigdamas, kad draugišką gyvybei gamtą visatoje galima paaiškinti numatomu gamtinių reiškinių rezultatu, įskaitant gyvybę ir protą.

Pagal mokslininko „egoistinio biokosmoso" teoriją, gyvybės vystymasis ir dar tvarkingesnės formos intelektas neišvengiamai susiję su kosmoso fiziniu užgimimu, evoliucija ir reprodukcija. Kalbant aiškiau, intelektas egzistuoja Visatoje ne atsitiktinai, greičiau - tai yra sąmoninga ir tikslinga gamtos jėga.

Gardnerio teorijos teigia, kad protinga gyvybė sukurs naujas visatas ir įpėdinius. Mokslininkas teigia, kad mes galime arba negalime išgyventi visatos žūtį, tačiau mūsų palikuonys gyvens visur: „Mes ir kitos gyvos būtybės esame dalimi kol kas neaptiktos transgalaktinės gyvybės ir proto bendruomenės, išsisklaidžiusios milijarduose galaktikų ir kurios bendrai atlieka tikrai kosminės paskirties misiją. Remiantis biokosmoso supratimu, mūsų laukia bendras likimas su šia bendrija - padėti suformuoti visatos ateitį iš negyvų atomų rinkinio į milžinišką transcendentinį protą".

Gardnerio teorija įdomi tuo, kad joje panaudotas stiprus antropinis principas - filosofinė idėja, kad kosmoso dėsniai padaro gyvybę ne tik galima, bet ir neišvengiama. Tokiu būdu pati gyvybė tampa atsakinga už visatos egzistavimą.

Kurcveilas ir Gardneris sutinka, kad išsivystęs intelektas pasklis kosmose ir perdarys aplinką į labiau tinkamą vartojimui formą. Tačiau jeigu Kurcveilas pripažįsta, kad intelektas gali ir neperžengti lokalios visatos, tai Gardneris teigia, kad vieną kartą protinga gyvybė ras būdą pasklisti po „milijardus galaktikų".

Amžinai besivystanti Visata

Fermio paradoksas gali teigti visiškai priešingai. Gali būti, kad yra aktyvuotas taip vadinamas Didysis Filtras, kuris neleidžia protingai gyvybei išplisti už tam tikros išsivystymo stadijos ribų. Galima pasakyti, kad dabartiniai Visatos dėsniai iš tiesų trukdo išsivystyti gyvybei futuristinėse kosminėse valstybėse, galinčiose valdyti visatą.

Tačiau po milijardų metų kosmologinė situacija gali būti visiškai pasikeitusi. Analogas yra mūsų Saulės sistema, kuri prieš milijardus metų buvo chaotiška ir visiškai netinkama gyvybei. Taip ir Visata tolimoje ateityje gali tapti „saugesnė ir svetingesnė", palyginus su tuo, kokia yra dabartiniu metu. Kai bus pasiektas šis išsivystymo etapas, superprotingos civilizacijos nebeturės jokių apribojimų, trukdančių įvykdyti joms iškeltus ilgalaikius tikslus.

Deja, kyla visiškai logiškas klausimas: ar ne per anksti atsirado mūsų civilizacija, kad galėtų pasinaudoti galimybe ištaisyti Visatos istoriją?