Astralas

Okultizmas pripažįsta trijų pasaulių egzistavimą, arba, jo kalba sakant, tris egzistavimo plotmes: astralinį pasaulį, tarpinį ir fizinį pasaulį. Pirmojo atstovas yra dvasia, antrojo – energija arba jėga, trečiojo – materija. Antrasis pasaulis – tai tarpininkas tarp pirmojo ir trečiojo. Tačiau visi trys pasauliai daugiau ar mažiau smelkiasi vienas į kitą. Iš tiesų energijos principas yra dvasia, o energija pasireiškia materijoje, kurią ji priverčia judėti.

Pasaulis, kuris pasiekiamas mūsų pojūčiams, yra materialus arba fiziškas. Todėl nuo jo ir pradėsime savo tyrimus. Kas yra materija ir kaip ji pasireiškia?

Okultisai, kurie taip pat atstovavo ir alchemijai arba hermetizmui, pripažįsta materijos vienovę. Pagal fizikos mokslą, visi kūnai skaidosi į molekules, o molekules – į atomus. Be to, esti paprastieji kūnai, kurių atomai skiriasi nuo kitų kūnų atomų ir negali būti labiau skaidomi: toks yra auksas, geležis, taip pat tam tikros dujos, kaip, pavyzdžiui, vandenilis.

Tačiau alchemikai mano, kad atomai, į kuriuos mokslas skaido paprastuosius kūnus, gali būti padalinti į dar smulkesnius atomus ir kad visų kūnų bei materijos rūšių pagrindą sudaro vieni ir tie patys pirminiai atomai (šią alchemikų idėją patvirtino šiuolaikine fizika, iškėlusi kvarkų idėją). Tokiu būdu geležies atomus galima suskaidyti iki šių pirminių atomų, o po to iš jų išgauti aukso atomus, kas ir bus garsioji metalo transmutacija.

Taigi materijos rūšys tarpusavyje skiriasi ne atomų kokybe, o tik jų tankiu, susijungimo būdu ir įvairiomis kombinacijomis. Materija yra keturių rūšių: kieti kūnai, skysčiai, paprastosios dujos (oras) ir eteris, kurių molekules išsisklaido į šalis milžinišku greičiu.

Senovėje išminčiai ir magai pasižymėjo labai rimtomis fizikos žiniomis, ir, galimas dalykas, netgi pranoko mus tam tikru atžvilgiu, tačiau jų žinios iš dalies buvo prarastos, iš dalies buvo išsaugotos tik simbolių dažnai mums nesuprantamų pavidalu. Taigi senoliai pripažino keturias stichijas: žemę. vandenį, orą ir ugnį. Tačiau šios žinios taip pat turėjo ir simbolinę prasmę ir išreiškė tas keturias materijos rūšis, kurias nurodėme pirma.

Be to, senoliai pripažino dar vieną subtilesnę materiją, kuri jau virto energija, ir vadino ją eteriu. Šis penktasis elementas yra astralas, arba astralinė šviesa. Taigi kai pasieksime pirminį fizinį atomą, tai po jo eitų dar smulkesni atomai, jau astraliniai. Astralas – tai taip pat materija, tačiau kur kas dvasingesnio pobūdžio. Taigi gauname ištisas materijos tipų pakopas. Po astralines materijos eitų dar dvasingesne materija, ir taip iki begalybes, sudvasinant materiją arba jai artėjant prie absoliučios dvasios principo.

Taigi matome du pagrindinius polius – dvasią ir materiją tarp kurių egzistuoja nemažai tarpinių laiptelių. Jeigu paimsime išeities tašku dvasią ir leisimės skale žemyn, tai gausime involiuciją arba dvasios materializavimąsi; tačiau jeigu kilsime nuo materijos aukštyn, tai gausime evoliuciją arba materijos sudvasinimą. Tačiau posakis „leistis ir kilti“ tėra tik sąlygiškas, nes iš tiesų materija, astralas ir dvasia tarpusavyje glaudžiai susiję, tai galima butų paaiškinti indo, pripildyto akmenukais, pavyzdžiu: tarp akmenukų galima priberti smėlio, į smėlį pripilti vandens, o tarp vandens dalelių vis dar bus oro.

Astralas skverbiasi ir supa visą pasaulį bei riša tarpusavyje Saules ir žvaigždžių sistemas, jungdamas žvaigždes šviesos spinduliais, traukos jėga ir. galimas dalykas, kitais mums nežinomais aktoriais. Astralas, būdamas eterio materija, turi paprastosios materijos savybių, būtent: bet kurios materijos atomai vibruoja ir be to, vieno kūno atomų virpesiai perduodami kito kūno atomams. Vibracijos arba judėjimo (kitaip tariant – gyvybės) rezultatas yra įvairus reiškiniai ir energijos. Garsusis Kruksas sudarė tokią lentelę:

Astralas taip pat poliarizuojasi teigiama ir neigiama kryptimi. Kartu jis nuolat juda ratu. panašiai kaip uždara elektros sroves grandine. Pažymėsime, kad astralinio viesulo greitis nesuvokiamas net musų vaizduote, kaip ir prieš tai nurodyti astralo vibracijos skaičiai. Todėl musų laiko ir erdves sąvokos visiškai netinka astralui.

Pagal fizikos dosnius, astralas pavaldus išcentrines ir įcentrines jeigu poveikiui, kurių tarpusavio kovos rezultatas ir yra pusiausviras apskritiminis judėjimas.

Teigiamu astralo spindulių simbolis – Saule ir raudona Šviesa, žydiškai jie vadinami aod; o neigiamų spindulių simbolis – Mėnulis ir mėlyna spalva, žydiškai vadinami aob. Aodas ir aobas kartu vadinami acr, tai ir reiškia astralą arba astralinę šviesą. Aodo pagrindas yra „jonas’- erdvės ir gyvybes (kurios simbolis – balandis) plėtimosi jėga, o aobo pagrindas – „erebas“ – traukimosi, laiko ir mirties jega (simbolis – varnas).

Magijos adeptai moka valdyti astralo sroves ir todėl sukuria sukrečiančius stebuklus. Taip per aodą galima eterizuoti kietus daiktus, tai yra išskaidyti jų materiją, o per aobą galima sutirštinti dujas arba netgi materializuoti astralą sumanyta lorma.

Magijos arba spiritizmo seansuose kartais vienas kūnas pereina kitą kuną kiaurai, pavyzdžiui, stikline vandens, buvusi ant stalo, netikėtai atsiduria po juo, tarsi ji pereina per stalą kiaurai. Šiuo atveju mes turime reikalų iš pradžių su stiklinės ir vandens eterizavimu, o po to su materializavimu, jie, atomų pavidalu perėję stalą, atsistato jau po stalu.

Senovės magai vaizdavo astralą gyvatės arba dviejų gyvačių, spirale apsivijusių viena kitą, pavidalu. Tai aodo ir aobo pusiausvyros judėjimo emblema. Astralas pripildytas įvairių kanų ir dalies sąmoningų, iš dalies nesąmoningų. Remiantis Marijaus Dekrespo hipoteze, astraliniai kūnai arba astrosomai susidaro dėl astralinių dalelių kondensacijos, panašiai kaip ore, prisodrintame elektros, susidaro kamuoliniai žaibai. Tačiau elektros kamuoliai renkasi prie teigiamų o astrosomai – prie neigiamų centrų. Kartu, kaip ir fiziniuose kūnuose, astrosome vyksta astralo molekulių (traukimo į save ir išskyrimo procesas. Tuo pat metu molekulių potencialumas visoje duotoje srityje turi būti daugmaž vienodas; kitaip, esant dideliam potencialumo nevienodumui, tarp astrosomo ir supančio ji astralo, astrosomas trūksta, nes jo molekules perpiešia apvalkalą pasiduodamos į išorę, arba išorines molekules įsiveržia į jo apvalkalą.

Pasak ezoteriko Georgijaus Gurdžijevo (1877-1949), virpesiai, nesvarbu, kokio dažnio jie būtų, nėra ištisiniai. Tam tikrose vietose jie yra pertraukiami ir del to tam tikruose taškuose atsiranda pagreitėjimai arta sulėtėjimai. Tokie oktavos intervalus atitinkantys pertrūkiai būdingi kiekvienai pilnai septynių skirtingų būsenų arba tonų schemai. Ši septyneriopa vibracija, pavadinta septynių dėsniu, siejasi su tradicinio okultizmo septynetu. Nors kosmoso veiklą (ir viską kosmose) visai įmanoma įsivaizduoti kaip trijų dėsnio arba septynių dėsnio lunkciją, niekada negalima suprasti, kaip šie dėsniai veikia kartu.

Tai yra viena priežasčių, kodėl žmogaus protas negali suvokti realybes. Tam tikra prasme šis oktavos dėsnis prieštaravo moksliniam požiūriui. Gurdžijevo idėjas ypač populiarino rusų žurnalistas ir rašytojas, teorijos apie antgamtinius reiškinius bei persikūnijimo (ketvirtosios dimensijos) plėtotojas Piotras Uspenskis (1878-1947). Jis Gurdžijevo knygą -„Darbas“ pavadino Ketvirtuoju keliu (kai kuriais požiūriais skirtingu nei tradiciniai ezoteriniai takai ir takeliai), kuriuo ėjo intuityvumu ir įžvalgumu (pažangiais poslinkiais sąmonėje) pasižymėję žmones – mąstytojai, šventieji ir menininkai. Okultistas Fulkanelis patvirtino Uspenskio užuominą, kad viduramžiais daugelyje bažnyčių buvusios adeptų sukurtos slaptosios išminties saugyklos – filosofiniai centrai.