Atsargiai, portalai!

Žemėje yra vietų, kuriose, kaip teigia anomalių fenomenų tyrinėtojai, yra įrengti vartai į kitus matavimus. Apie šias vietas jau tolimoje senovėje sklandė legendos, pasakojančios apie nepaprastus pasaulius, esančiu "anoje pusėje", ir būtybes, iš tenai patenkančias į mūsų pasaulį...

Paskutinio teismo dienos vartai

Senoviniame Derbento mieste aptiktas paslaptingas grotas, kuris, archeologų teigimu, yra ne kas kita, o Bab el-Kyama (iš arabų kalbos - „Paskutinio teismo dienos vartai"). Tai viskas, kas liko iš X amžiuje pastatytos mečetės. Senovės sufijai tvirtino, kad tai yra įėjimas į anapusinį pasaulį, ir čia galima išgirsti Alacho balsą.

Kasinėjant senovinį frygų miestą Jerapolį Turkijos pietvakariuose italų archeologų grupė, vadovaujama profesoriaus Frančesko d'Andrijos, aptiko taip vadinamus Plutono vartus, kurie, anot padavimų, veda į mirusiųjų karalystę. Per konferenciją, vykusią Stambule, profesorius papasakojo, kad atradimas buvo padarytas, dirbant šalia terminio vandens šaltinio.

Kalbama apie Plutono šventyklą, kuris Senovės Romos mitologijoje buvo garbinamas kaip mirusiųjų pasaulio valdovas. Į šį pasaulį buvo galima patekti pro vartus. Tai buvo urvas, užpildytas nuodingu oru. „Ši erdvė užpildyta rūku, tokiu tankiu, kad neįmanoma matyti žemės. Bet kurie gyvūnai, patekę į vidų, miršta akimirksniu. Aš įmečiau ten keletą žvirblių, kurie paskutinį kartą įkvėpė ir krito negyvi" - rašė Senovės Graikijos istorikas Strabonas.

Plutono šventykla veikė iki IV amžiaus, t.y. vėlyvojoje Antikos epochoje. Tai buvo piligrimų lankoma vieta. Buvo manoma, kad apsiprausus baseine ir įsitaisius miegoti nakčiai šalia šventyklos, galima pamatyti ateitį. Ir daugelis tikrai matė regėjimus, nes nuodingosios dujos sukeldavo žmonėms haliucinacijas.

Mūsų dienomis iš šventyklos išliko tik požeminio statinio fragmentai su baseinu ir išoriniai laiptai.

- Žmonės galėjo stebėti šventas apeigas nuo laiptų, tačiau negalėjo prisiartinti prie vartų, - komentuoja profesorius d'Andrija. - Prieš juos galėjo stovėti tik šventikai.
Be to, pernelyg prisiartinti prie vartų žmonėms, greičiausiai, buvo pavojinga. Netgi kasinėjimų metu tiesiog mokslininkų akyse žuvo keletas paukščių, priartėjusių prie „vartų į pragarą".

„Dievų šalis"

Netoliese Peru esančio Puno miesto stovi Hai Marko kalnas, kuriame, anot padavimų, yra „vartai į dievų šalį". Uolos paviršiuje matomas veido formos atvaizdas (7 x 7 m dvdžio) su nedideliu įdubimu centre. Legenda byloja, kad kažkada šioje vietovėje gyvenę inkai galėjo praeiti pro šiuos „vartus" ir anoje pusėje bendrauti su dievais. Daugelis inkų po tokios kelionės, atseit, tapdavo nemirtingais.

Padavime pasakojama, kad vienas inkų žynys vardu Aramis buvo „visų septynių slėnių Dievų rakto" sergėtoju. Šis raktas atrodė kaip blizgantis metalinis diskas. Jis iš tiesų savo dydžiu atitiko skylę „vartuose". Kai atėjo konkistadorai ir ėmė plėšti indėnų žemes, Aramis surinko išlikusius gentainius ir kartu su jais išėjo pro „vartus". Taip pat tikima, kad vieną dieną vartai atsivers ir iš anapus ateis dievai, kurie bus panašūs į saulę...

Mūsų amžininkai, kuriems teko pabuvoti šioje vietoje, pasakoja, kad, pridėjus delną prie „vartų", jaučiamas keistas dilgčiojimas. Vieni girdėjo malonią muziką, primenančią religinę, kitiems kilo haliucinacijos...

Ypač nuodugniai „vartus" tyrė mokslininkas Kataras Mamani. Tyrinėtojui šioje vietoje pavyko užfiksuoti daugybę keistų objektų: kadruose buvo matomi ugnies diskai, rutuliai ir dar kažkas panašaus į plazmos tirščius. Pats Mamani mano, kad tai buvo protaujančios substancijos, priklausančios gyvybės formoms, besiskiriančioms nuo mums įprastų. Jis ne tik fiksavo jas prietaisais, bet ir matė savo akimis.

Kai Mamani pirmą kartą apsilankė prie uolos, pastebėjo, kad oras prieš ją sutankėjo. Po to priešais „vartus“ ėmė atsirasti ugnies dribsniai ir rutuliai. Jie atsitrenkdavo į uolą, nuo ko ji pasidengdavo suodžiais ir toje vietoje atsirasdavo keisto blizgančio skysčio lašeliai. Palietęs šiuos lašelius, mokslininkas pajuto kažką panašaus į elektros iškrovą. Vėliau jis matė mėlynus kristalinius objektus, kurie jo akyse ėmė keisti formą.

Atliekant stebėjimus naktį, šalia kalno sustiprėjo anomalus aktyvumas. Aplinkui skraidė rutulio formos NSO, ore kildavo žybsniai, kuriuos lydėjo elektros išlydžių traškesys.

Po to tiesiog ant pačių „vartų“ iškilo didžiulis seno žmogaus veidas... Žibintas, kuris apšvietė tyrinėtojų stovyklą, nukrito ir nuriedėjo žemyn. Kai jį pakėlė, pasirodo, jis buvo įkaitęs iki baltumo.

Beje, ufologai mano, kad Mamani portalas (dabar jis taip vadinamas tyrinėtojo garbei) yra susijęs su Titikakos ežeru, kurio apylinkėse dažnai stebimi neatpažinti skraidantys objektai - dažniausiai tai būna mėlynos spalvos sferos ir ryškiai balti diskai.

Lėkštės" virš Sedonos

Yra manoma, kad dar vienas portalas randasi Sedonos rajone (JAV, Arizonos valstija). Siame rajone labai dažnai matomi NSO. Daugiausiai anomalių reiškinių vyksta už 15 km nuo miesto. Tyrinėtojui Hariui Hartui pavyko padaryti nemažai nuotraukų ir nufilmuoti keletą siužetų. Nufilmuotuose kadruose matyti ryškiai geltonos ar oranžinės spalvos lašo formos objektai; grupės mėlynų ugnių, kurios sudaro „figūras", primenančias drugelius; aiškios formos fantomus iš rūko.

Haris Hartas teigia, kad portalo atidarymą galima pastebėti. Prieš jį susiformuoja neįprastas rūkas. Portalo atsidarymo vietoje erdvė išsikreipia, ore galima matyti mirgėjimus. Į portalą gali reaguoti prietaisai - kompasai, magnetometrai.

„Velnio irštva"

Ohajo valstijoje auga miškas, kuriame yra tunelis, kuriuo nuteka lietaus vanduo. Vietiniai gyventojai jį pavadino „Velnio irštva“. Teigiama, kad šiuo tuneliu galima patekti tiesiai į pragarą. Pragarą saugo demonas, kuris vadinasi Žmogumi-šešėliu (Shadow Man). Jis atrodo panašus į žmogų, tačiau tamsus, tarsi būtų šešėlyje...

„Ši vieta - viena iš labiausiai žinomų, tačiau mažiausiai pastebimų iš tų, apie kurias pasakojama miesto legendose, - rašo tinklaraštininkas Rikas Findersas. - Yra teigiama, kad satanistų grupė šią vietą panaudojo susitikimams, kad savotiškoje altoriaus patalpoje galėtų atlikti savo apeigas... Jos, panašu, buvo sėkmingos, nes, kaip teigiama legendoje, jiems pavyko atidaryti „portalą į pragarą".

Vieni mano, kad tai tik vietinis folkloras, o kiti teigia, kad ši vieta iš tiesų yra nelaba. Pasakojama, kad naktimis iš tunelio girdimi kažkieno šauksmai, vyksta kiti nepaaiškinami dalykai.

Režisierius Deividas Skotas apie „Velnio irštvą" sukūrė filmą.

- Tai viena iš baisiausių vietų, kur man teko kada nors apsilankyti, - tikina Skotas. - Režisieriaus nufilmuotuose kadruose matoma, kad tunelio sienos aprašinėtos skaičiais 666 ir kitais velnio simboliais.

Vienuolyno salos paslaptys

Gali būti, kad dar vienas „praėjimas į paralelinį pasaulį" yra Vienuolyno saloje Dniepropetrovske. Kaip teigia vietinis tyrinėtojas O. Sopilniakas, sala yra ištisinė anomali zona: po paminklu Ševčenkai laikas keičia savo tėkmę ir atsiranda elektromagnetinio lauko svyravimai, po klomba bažnyčios kieme guli iš sidabro ir aukso išlieta plokštė, kurios viduje yra kažkokia paslaptinga biologinė medžiaga, o pačiame salos centre paslėptas žydrasis Žinių kristalas, kuriame saugoma visa informacija apie pasaulį... Visa tai tyrinėtojas sužinojo iš V. Vorobjovo, kuris vadovavo mokslinio tyrimo grupei, tyrusiai Vienuolyno salą XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Šios grupės sudėtyje buvo ekstrasensų ir mokslininkų, buvo naudojama įvairi aparatūra. Tyrimai buvo atliekamas keletą metų. Tačiau tyrimus teko baigti, kai ekstrasensų komanda nusprendė vieną naktį atlikti ritualą, kuris turėjo padėti jiems užmegzti kontaktą su čia gyvenančiomis anapusinėmis būtybėmis. Po šio ritualo šių žmonių niekas daugiau nematė - jie dingo be jokių pėdsakų...

Praėjus dviem dešimtmečiams po šių įvykių Sopilniakas pabandė vėl surinkti grupę salos tyrimams atlikti. Tyrinėtojams pavyko Vienuolyno saloje aptikti retus žolinius augalus, taip pat nustatyti zonas, kurių vengia gyvūnai ir paukščiai, ir kuriose, manomai, vyksta kažkokios anomalijos.

Kiek dar yra tokių vietų ir ar kada nors pavyks įminti jų paslaptį? Gal tenai iš tiesų yra erdvės ir laiko išsikreipimo taškai? Jeigu tai yra tiesa, tai reikia prisiminti, kad tokios „ekskursijos į kitus matavimus" nėra nepavojingos -nėra jokių garantijų, kad, praėjus portalą, pavyks sugrįžti atgal. Jei taip nutiks, tai kitiems žmonėms niekas nieko ir nepapasakos.