Pravėrę Duris Į Anapus

2016 m. JAV biotechnologijų kompanijai „Bioquark“ buvo suteiktas leidimas JAV ir Indijoje atlikti eksperimentus su 20-ties pacientų, kuriems buvo diagnozuota klinikinė mirtis, smegenimis. Projektas pavadintas „ReAnima“, jo tikslas – išsiaiškinti, ar stimuliuojant jų smegenis ir centrinę nervų sistemą įmanoma atnaujinti smegenų veiklą. Nors kasmet beveik 250 tūkst. žmonių patiria klinikinę mirtį, o grįžusieji stebina savo pasakojimais apie anapusinį pasaulį, mokslininkai vis dar abejoja, ar tikrai mirus kūnui sąmonė išlieka ir gal net gali įgauti antgamtinių galių.

Pomirtinė patirtis

Neurobiologai klinikinės mirties fenomeną tyrinėja jau daugiau nei šimtmetį. Tačiau vis dar nėra patvirtintų tarptautinių standartų, kurie padėtų suklasifikuoti pomirtinę patirtį. Visgi 1980 m. grupė JAV mokslininkų sukūrė 5 stadijų klasifikaciją ir po beveik 20 metų tyrimų net apskaičiavo, kiek statistiškai klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių patiria skirtingas jos stadijas. Paaiškėjo, kad daugiau nei 60 % išgyvena tik pirmąją stadiją, kuri apibūdinama kaip pasitenkinimo ir ramybės pojūtis. O kiek mažiau nei 10 % tikina panirę į ryškią šviesą – patyrę penktąją stadiją. Įdomiausia, kad nuo tada, kai dar XVIII a. vienas prancūzų vaistininkas netyčia nuleido sau per daug kraujo ir neteko sąmonės, o atsigavęs tvirtino regėjęs tokią skaisčią ir stiprią šviesą, kad pamanė atsidūręs rojuje, pomirtinių pojūčių apibūdinimas nė kiek nepasikeitė. Kasdien su mirtimi akis į akį susiduriantys reanimatologai tikina, kad kelionė nuo gyvybės mirties link prasideda laipsnišku organizmo gyvybinių funkcijų išjungimu. Šis laipsniškumas turi tris stadijas, tarp kurių yra 2-4 minučių intervalai, kurie iš esmės ir leidžia įsikišti gydytojams bei išgelbėti žmogaus gyvybę. Visgi net ir laiku suteikus pagalbą, kūnas, mėgindamas išgyventi ir mobilizuodamas vidaus organų veiklą, sunaudoja 60-80 g. savo svorio – tai vadinamasis sielos svoris. Dalis mokslininkų ir ezoterikų tikina, kad svorio pokytis ir įrodo, kad klinikinės mirties atveju siela atsiskiria nuo fizinio kūno. Didžioji dalis neurobiologų mano, jog klinikinę mirtį išgyvenusių žmonių matyti vaizdiniai tėra mirštančiose smegenyse dėl deguonies stygiaus ir išsiskiriančių toksinų atsiradusios haliucinacijos. Visgi niekas nesugeba paaiškinti, kodėl prisikėlusiųjų pasakojimai sutampa. Juk kiekvieno žmogaus haliucinacijos turėtų būti individuali patirtis. Ir juolab mirštantis žmogus negali įsidėmėti tikslių detalių jį gaivinant. Visgi beveik 18 % patyrusių klinikinė mirtį atsibudę tiksliai apibūdina jų pačių gaivinimo procesą, tarsi būtų stebėję tai iš šalies.

Smegenų perkrovimas

Amerikiečių mokslininkams 2013 m. vyriausybė skyrė 100 mln. JAV dolerių smegenų tyrimams. Mokslininkų tikslas – sudaryti tikslų smegenų žemėlapį ir nustatyti, kaip jos sąveikauja su visu kūnu. Neurologų, psichologų ir programuotojų grupė žada mokslo perversmą jau po 15 m. Naudojantis pažangiomis nanotechnologijomis ir tiksliai žinant, kaip veikia žmogaus smegenys, bus galima ne tik pamatyti ir išsaugoti žmogaus prisiminimus, bet ir tiksliai prognozuoti jo elgesį ar net skaityti mintis. Visgi kol kas tai neįveikiama užduotis, tad smegenų paslaptis bent iš dalies atskleisti padeda klinikinę mirtį patyrusiųjų tyrimai. Mokslininkai žinodami, kaip tiksliai smegenys išsijungia, viliasi sukurti metodą, kuris padėtų jas vėl iš naujo įjungti. Beveik 89 % žmonių, kurie atsiduria ant gyvybės ir mirties ribos pasakoja, kad jiems prieš akis prabėga visas gyvenimas. Mokslininkai išsiaiškino, kad taip atsitinka, nes smegenys išsijungia skirtingus neurologinius centrus skirtingu laiku. Vėliau susiformavusios smegenų dalys miršta greičiau nei senesnės, tad mirštančiajam atrodo lyg kas kaip kino juostą jo prisiminimus suktų atgal iki pat pirmosios ryškios patirties. Žmogų atgaivinus smegenys įsijungia atvirkštine tvarka, o šiam procesui užstrigus kuriuo nors momentu gali ne tik dingti dalis prisiminimų, bet ir atsirasti naujų gebėjimų – 2 atvejais iš 10 patyrę klinikinę mirtį žmonės prabyla užsienio kalbomis, pradeda groti muzikos instrumentais ar net genialiai spręsti matematinius uždavinius. Visgi mokslininkai to nelaiko stebuklu, jų nuomone, taip nutinka, nes pasąmonėję glūdėjęs įgūdis atgijimo procese iškyla į sąmonę. Po klinikinės mirties smegenų veikla įsijungia iš naujo tarsi perkrauta kompiuterio operacinė sistema. O toks nenumatytas perkrovimas iš dalies pakeičia smegenų programų parametrus. Net yra užfiksuota atvejų, kai pakitimai būna tokie ryškūs, jog žmogus visiškai pasikeičia ir pradeda elgtis lyg svetimas. Šveicarų neurologų ir psichologų grupė, nagrinėjusi beveik 1000 išgyvenusiųjų mirtį patirtis nustatė, kad 99 % tokių žmonių bent laikinai susidomi religija ar okultiniais mokslais.

Kitokia sąmonės forma

Kodėl religingi žmonės klinikinę mirtį patiria dukart dažniau? Kodėl ryškiausius vaizdinius mato moterys arba jaunesni vyrai? Kodėl daugelis žmonių, pomirtinės patirties metu pabendravusių su mirusiais artimaisiais, per 30 dienų po atgaivinimo miršta? Šie ir daug kitų klausimų paskatino garsų klinikinių mirčių specialistą dr. Samą Parnią pradėti kelerius metus trukusius tyrimus. Net 25 JAV, Kanados ir Didžiosios Britanijos klinikose buvo stebima ir tiriama 2 060 širdies smūgį patyrusių pacientų. 300 iš jų buvo atgaivinti ir 140 pasakojo apie pomirtinį patyrimą. Įdomu tai, kad net 39 % patyrę klinikinę mirtį teigė, jog jie tarsi patyrė kelionę, tačiau judėjo ne erdve, o laiku. Jiems tarsi kažkas leido išvysti praeitį, dabartį ir ateitį vienu metu. Ezoterikai tikina, kad taip išvysti pasaulį galima tik tada, kai pasiekiama pakitusi sąmonės būsena. Būtent ji leidžia nuskaityti informaciją iš tokių šaltinių, kurie įprastomis sąlygomis yra nepasiekiami. Tad negali stebinti tai, jog patyrę klinikinę mirtį žmonės pradeda pranašauti ateitį. Net viena iš garsiausių aiškiaregių Vanga savo gebėjimus pademonstravo tik po to kai jos siela trims minutėms buvo palikusi kūną. Kažką panašaus į klinikinę mirtį praktikuoja šamanai, kurie specialių praktikų metu išmoksta kelioms akimirkoms palikti savo kūną tam, kad patektų į anapusinį pasaulį ir pabendrautų su jame gyvenančiomis būtybėmis. Joms neva žinomi ne tik žmonių likimai, bet ir Visatos paslaptys. Šamanas iš Altajaus Sergėjus Belekovas tikina užsiiminėjantis tokia praktika jau beveik 30 metų. Su juo net buvo atliekami moksliniai tyrimai, kurių autoriai pretendavo į Nobelio premiją. Šamanui panirus į kraštutinę transo būseną mokslininkai matavo jų smegenų bangas ir tyrimai parodė, jog tuo metu žmogus klinikiniu požiūriu būna miręs, tačiau taip pat buvo užfiksuota didžiulė  elektros energijos iškrova. Ji buvo užfiksuotas dešiniajame smegenų pusrutulyje, kuriame, mokslininkų nuomone, slypi pajėgumai, kuriuos tinkamai panaudojus galima dabar antgamtiniais reiškiniais laikomus dalykus paversti tikrove. Būtent taip sužadinamos tokios žmogaus sąmonės galios kaip telekinezė, aiškiaregystė, psichokinezė, ekstrasensorinis suvokimas bei gebėjimas gydyti.

Įdomu

• Tik 2 % patyrusiųjų klinikinė mirtį  aiškiai ir nuosekliai papasakojo apie pomirtinę kelionę. Tiesa, toliau reanimacijos palatos jie nenukeliavo. Pacientai detaliai nupasakojo, kas jiems buvo daroma, ką ir kada kalbėjo ligoninės personalas, kaip atrodė iš viršaus ar šalies jie patys.
• Vladimiras Nesterovas ir Jurijus Butas iš Omsko medicinos akademijos Topografinės anatomijos ir chirurgijos katedros tikina, kad mirties momentu bet kokio gyvo padaro organizmas išspinduliuoja tam tikrą energijos kiekį – fotonų srautą. Mokslininkai tai pavadino mirties bangomis. Jų nuomone, būtent ši spinduliuotė sustiprina intuityvųjį suvokimą. Tokiomis sąlygomis bet kuris žmogus bent laikinai gali tapti aiškiaregiu. Šį metodą tyrimo autoriai sėkmingai išbandė laimingiems loterijų bilietams atspėti.
• Amerikietis mokslininkas dr. Lakhmiras Chawla teigia, kad sielos atsiskyrimo nuo kūno procesas primena elektros kondensatoriaus iškrovą. Mirštant pirmosiomis akimirkomis „išskrenda“ beveik 90 % sielos, o likusieji – nuo 9-os iki 40-os dienos po mirties. Laikina sąmonė dar būna susieta su fiziniu kūnu tarsi plonyčiu elektros laidu. Mokslininkas mano, kad būtent tuomet žmogus keliauja kituose pasauliuose.
• Dažniausiai antgamtinių gebėjimų įgauna klinikinę mirtį patyrę vaikai tarp 7 ir 14 metų amžiaus. Spėjama, kad taip yra todėl, kad šio amžiaus vaikų elgesį lemia suderinta abiejų smegenų pusrutulių veikla. Tad jie ir įprastomis sąlygomis demonstruoja ypatingus gebėjimus net tik moksle ar kūryboje, bet ir parapsichologijoje.
• Klinikinę mirtį patyrę žmonės dažnai teigia prisimenantys savo praeitus gyvenimus, sutikę artimas sielas ir išvydę savo likimą. Nepaisant to, kokiai konfesijai priklauso. Įdomiausia, kad net katalikai, kurie tikina, jog matė Dievą ir angelus, tikina suvokę, kad gyveno ir anksčiau. Nors reinkarnacija yra nesuderinama su katalikiška doktrina.

Specialisto komentaras

Parapsichologas Vladimiras Azanovas

Gyvybės ir mirties virsmo pajusti neįmanoma, o ir mechanizmo suvokti veikiausiai greitai dar nepavyks. Tačiau mokslininkai itin domisi šia tema, atliekama nemažai tyrimų, analizuojant klinikinės mirties patirtis viliamasi atkleisti pačios mirties paslaptis. Kol kas klinikinės mirties fenomenas nėra aiškus nei mokslininkams, nei ezoterikams. Apie tai, kas tiksliai vyksta ir kodėl žmonės sugrįžta žinoma labai mažai.

Žmogus, kuris miršta atsiduria panašioje į sapną būsenoje. Jis negali nei kontroliuoti savo veiksmų, nei sustabdyti paties proceso. Ši patirtis žmogaus gyvenimą padalija į du labai skirtingus etapus: laikotarpį iki patiriant klinikinę mirtį ir etapą po to. Žmogus po klinikinės mirties tampa visiškai kitoks daugeliu prasmių: morališkai, psichologiškai, fiziškai. Visgi yra daug žmonių, kurie net ir patyrę klinikinę mirtį grįžta į kasdienį gyvenimą ir išoriškai jokio pokyčio pastebėti neįmanoma. Tačiau dažniausiai atsiranda poreikis padėti sau ir kitiems, beje, jis neretai eina greta su suvokimu, kad tai padaryti įmanoma. Tuomet atsiranda noras gilintis į religiją ar ezoterines temas. Tačiau tai visada priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis žmogus gyvena, kokia aplinka jį supa, net nuo sutuoktinio ir šeimos. Į mistinius dalykus gilintis ir save tobulinti dažniausiai pradeda vieniši žmonės, o turintys šeimas stengiasi grįžti į ramų kasdienį gyvenimą, nes juk reikia užauginti vaikus. Juk užtenka pasižiūrėti ir galima įsitikinti, jog daug būrėjų ir astrologų gyvena vieniši.

Klinikinė mirtis yra stulbinančiai sukrečianti patirtis – tai išgyvenimas, kuris galbūt atveria kitokį pasaulio matymą. Vieniems ji padeda suprasti save, kitiems, deja, sukelia daug skaudesnes pasekmes. Nes bet kokiu atveju pokyčiai po šio patyrimo būna labai žymūs tiek fiziologine, tiek dvasine prasme. Tiesiog vieni juos priima, kiti bando neigti. Daliai neigiančių žmonių net gali pasireikšti psichologiniai sutrikimai, kuriuos tenka slopinti vaistais.

Šaltinis: priekavos.lt