Biolokacija: gauti informaciją, virgulės pagalba

Biolokacija arba radiostezija – tai metodika, leidžianti žmogui, naudojant specialius indikatorius, tokius kaip virgulės arba švytuoklės (svareliai) atrasti įvairius daiktus erdvėje, gauti informaciją apie sveikatos būklę, ateitį, praeitį iš Visatos informacinio lauko bei ne žemiškų būtybių, apeinat bet kokius tradicinius-klasikinius informacijos gavimo-perdavimo kanalus. Žodis „biolokacija“ nėra teisingas, norint apibrėžti šį reiškinį. Viską gadina tas „bio“, verčiantis manyti, jog esmė slypi biologiniame žmogaus kūne. Taip nėra. Jo esmė daug gilesnė, negu vien tik biologinė gyvybė. Tačiau kol kas geresnio niekas nepasiūlė.

Amerikoje buvo atlikti tyrimai, kurių rezultatus apibendrinus paaiškėjo, kad tarp žmonių, maždaug 10proc. yra tokių, kurie turi įgimtą savybę biolokacijai. Kitaip tariant, virgulės jų „klauso“. Maždaug

5proc. jokių indikatorių nereikia. Jie turi įgimtą dovaną matyti, jausti, girdėti „per save“. Maždaug apie 10proc. dovanos neturi, tačiau išmoksta patys dėka kursų ir seminarų. Daugiau nei 70 žmonių netiki arba nežino kas tai yra ir niekada nebandė naudotis biolokacija. Jiems tiesiog neduota. Valdžia suinteresuota, kad žmonėms tai asocijuotųsi kaip „lženaūka“ (sovietinio folkloro terminas, reiškiantis ne-mokslą, už kurį moraliai parklupusį mokslininką reikia smerkti, bausti arba tupdyti į psichiatrines ligonines). Niekas Lietuvoje per 30 metų nepasikeitė.

Biolokacijos principas labai paprastas. Antena yra smegenys, priėmimo ir perdavimo įrenginys - fizinis ir energetiniai žmogaus kūnai, o virgulės – tik indikatorius. Žmonės šiuo įrankiu naudojosi nuo neatmenamų laikų ieškodami vandens, naudingų iškasenų ar paslėptų lobių. Žmogus, kuris praktikuoja biolokaciją, vadinamas operatoriumi. Jis, laikydamas rankose virgules (rėmelį) arba paprasčiausiai medžio šakelę ieško tam tikro objekto, pavyzdžiui, vandens gyslos. Vietoje, kur įrankis susikryžiuoja ar atsilenkia į šonus, arčiausiai žemės paviršiaus yra vanduo. Vienais atvejais jis žino ko ieško, o kitais atvejais – nežino ką ras.

Šia Dievo dovana žmonės naudojosi nuo neatmenamų laikų visuose kontinentuose. Apie panašų prietaisą į virgules, švento medžio šalekę, kuri padeda surasti vandenį, lobius bei nuspėti orus, užsimenama vedų šaltiniuose. Taip pat iš archeologinių šaltinių žinoma, kad labai panašiais įrankiais į virgules žmonės naudojosi senovės Kinijoje, Babilone, Egipte, Pietų Amerikoje, Europoje.

Labai plačiai virgulės arba svareliai buvo naudojami liaudies medicinoje diagnozuojant ligas. Kartais ir šiandien pažangūs medikai šalia tradicinės diagnostikos priemonių naudoja ir virgules, tam, kad iš dar vieno šaltinio pasitikrintų gautą informaciją apie paciento būklę. Todėl medikams žinoti apie darbą su virgulėmis šiandien ypatingai svarbu. Technika gali pavesti, bet žmogus – Dievo ir Gamtos kūrinys, kuris neretai būna tikslesnis. Bet pasitaiko visko. Todėl integruotai taikant ir tradicinę, ir netradicinę diagnostiką, galima pasiekti tikslesnių rezultatų ir laiku padėti žmogui.

Jau šiandien biolokacija galėtų būti dėstoma tiek tiek medicininio, tiek ir socialinio bei teisės profilio mokymo įstaigose. Pavyzdžiui policininkams, tyrėjams, prokurorams tai irgi turėtų būti aktualu, nes šis kalanas gali būti traktuojamas kaip dar vienas informacijos šaltinių apie, pavyzdžiui, dingusius žmones arba pavogtus daiktus, šalia tradicinių. Kai kada laiku gauta informacija iš Žemės informacinio lauko per virgules gali radikaliai pakoreguoti, sutrumpinti tyrimo eigą, sumažinti versijų skaičių, gal būt netgi išgelbėti žmonių gyvybes ar turtą.

Daugelyje šalių, pavyzdžiui, JAV, Kanada, Japonija, Izraelis, Kinija, Vokietija, Rusija biologacija pripažįstama oficialiu mokslu ir plačiai naudojama „liaudies ūkyje“ įvairiose srityse pradedant nuo medicinos, teisėsaugos iki energetikos, architektūros bei statybos verslų. Lietuva šioje geografijoje yra balta dėmė, visiškai atsilikęs kraštas, kuriame klesti „alternatyvininkų“ bei raganų medžioklė. Aš ne prieš Lietuvą, bet taip yra ir niekas negali dėl šio fakto ginčytis. Jeigu, pavyzdžiui, Vilniuje, Gedimino prospekte paimsi į rankas virgules, į tave žiūri kaip į keistuolį, o neretai kaip į beprotį. Tačiau reikia tikėtis, kad artimiausiu laiku šie ledai pradės tirpti.

Biolokacija skirstoma į kelias kryptis

1. Lokalinis – distancinis būdas. Tai seniausias ir labiausiai žinomas būdas, kai objekto ieškoma tiesiogiai toje vietoje, kurioje, kaip manoma, jis yra, arba gali būti. Tokiu metodu ieškomos naudingosios iškasenos, vanduo, lobiai, dingę daiktai ir dingę žmonės. Tokiu būdu diagnozuojamos ligos ir fiziniame žmogaus kūne.

2. Ne lokalinis arba per kopijas. Tai gali būti žemėlapiai, kadastriniai planai, piešiniai, brėžiniai, nuotraukos, dokumentų kopijos, žmogaus sveikatos tyrimų duomenys ir pan. Šis būdas šiandien pakankamai svariai įrodomas naujausiais atradimais kvantinėje fizikoje ir nėra joks stebuklas. Jei turime prieš savo akis žemėlapį, tai jame pavaizduota reali teritorija, kurią norime tyrinėti, gali būti, pavyzdžiui, Lietuvoje, Amerikoje, Mėnulyje, ar net Marse. Jokio skirtumo. Per žemėlapį operatorius gauna realią informaciją apie realią teritoriją, lygiai taip pat, kaip per nuotrauką galima gauti informaciją apie realų žmogų. Norint išsiaiškinti, kaip šis „mechanizmas“ veikia, tektų giliai nerti į kvantinę fiziką. Mes kiekvieną dieną naudojamės mobiliuoju telefonu, tačiau ar žinome kokiu principu jis veikia? Mes į tai nesigiliname, bei puikiai esame įvaldę šiuos keistus technikos įrengimus. Taip ir su biolokacija per atstumą. Šiuo įrankiu galime naudotis nebūtinai žinant pačią techniką, nes ji yra ganėtini paini ir sudėtinga.

3. Informacinis. Šis metodas naudojamas kai nėra kažkokio pririšimo prie vietovės ar žmogaus. Nėra jokio apčiuopiamo priežastinio tilto: žemėlapio, dokumento ar nuotraukos. Tada operatorius klausia Visatos informacinio lauko ir gauna atsakymus į konkrečius klausimus pagal indikacijas „taip“, „ne“. Manoma, kad tokiu būdu operatorius agreguoja (sujungia arba pritraukia) visą panašią informaciją ir

gauna tam tikrą atsakymą su didesne ar mažesne paklaida. Taip, pavyzdžiui, galima gauti informaciją apie praeitį ir ateitį, numatyti perspektyvias ir ne perspektyvias veiklos kryptis versle, įžvelgti rizikas ir pavojus, pasirinkti geriausią variantą iš kelių galimų ir t.t. Šis metodas ypatingai tinka vadyboje, kai vykdomi dideli ikr rizikingi projektai. Reiktų pridurti, jog kaip ir naudojant ankstesnius metodus, biolokacinė informacija turi būti visada vertintina daugiau ar mažiau skeptiškai. Atliekant veiksmus, geriau remtis keliais šaltiniai: ir tradiciniu, ir biolokaciniu, o išvadas daryti vadovaujantis sveika nuojauta, blaiviu protu.

4. Sensorinis. Vietoj virgulių naudojamos rankos, uoslė, klausa arba rega. Kažkuri iš šių juslių gali būti ypatingai išlavėjusi. Žmogus jaučia rankomis arba kūnu, užuodžia, girdi arba mato pašalinius arba perteklinius dalykus erdvėje. Jeigu pojūčiai nėra malonūs tai yra informacija apie susirgimus diagnozuojant ligas. Jautriu delnu galima apčiuopti bet kokius energetinius pokyčius ir nedelsiant juos šalinti. Pavyzdžiui, diagnostika delnais naudojama kartu su virgulėmis. Ir tai yra dar vienas papildomas informacijos kalanalais, siekiant tikrumo, ar gauta informacija teisinga.

5. Intuityvus. Šiam metodui nebūtinai reikalingos virgulės arba svareliai. Žmogus pats tampa „didele virgule“, jis gauna atsakymus be jokių indikatorių, tiesiogiai iš Visatos informacinio lauko. Tokius praregėjimus, nuojautas, žinias per sapnų simbolius yra gavę beveik visi žmonės, tačiau į ženklus iš „anapus“ retai kas kreipia dėmesį. Jeigu žmogus praktikuoja dvasines praktikas jis tampa jautresnis ir gyvenimas jam pradeda kalbėti per įvairius ženklus. Tokiam žmogui paukščio skrydis virš mašinos arba krentančių lapų mozaika ant grindinio gali būti „perspėjimu“ arba „ženklu“, kurį reikia intuityviai perskaityti ir paisyti. Daryti išvadas.

Kokie žmonės gali lavinti biolokacinius gebėjimus?

Rašėme, kad gamta tik 10 proc. žmonių apdovanojo gebėjimu gauti informaciją iš „anapus“ (be klasikinių informacijos kanalų). Bet ir groti muzikos instrumentais gali ne visi. Matematika taip pat įkandama ne visiems, o dar kiti negali pakęsti literatūros. Jeigu žmogus neturi gamtos dovanos, bet nori išmokti ir įdeda daug darbo – jis pasiekia žymiai geresnių rezultatų negu tas, kuris visą gyvenimą

„miegojo“ ant tos Dievo dovanos. Taigi, išmokti gali beveik visi. Sakau „beveik“, nes visada atsiras kietų skeptikų, kurie manys, jog yra „beribės išminties šaltiniai“ ar Dievo vietininkai žemėje, ir, pasak jų, visa tai yra grynos nesąmonės. Tai tokią žmonių kategoriją palikime ramybėje. Tegul gyvena. Jie vis viena pasaulio pagal save nepakeis, o jeigu nesugeba priimti kitokios realybės – jų problemos. Karavanas eina toliau.
Pirmieji žingsniai priklauso nuo kelių faktorių:

1. Įrankio pasirinkimas. Ieškant virgulių, reiktų pasirinkti metalą, kuris tinka pagal įvairius subjektyvius faktorius. Pavyzdžiui, man labai patinka cirkonis. Kitiems - gal varis arba aliuminis, o treti gali ieškoti medinio varianto. Pačių virgulių forma – įvairūs išraitymai, spiralės, suktukai - mažiausiai turi reikšmės. Dėl svarelių - panašiai. Manoma, kad vyrams labiau tinka virgulės, o moterims – svareliai. Ieškant tinkamos formos svarelių taip pat reikia kreipti dėmesį į asmeninį metalą, asmeninį akmenį arba tiesiog – pasidaryti pakabuką, su asmeniniu zodiako ženklu, kuris būtų ir papuošalas, ir įrankis. Laibai populiarūs mediniai pakabukai. Naudojama tik lapuočių mediena. Ypatingai šiuo metu tampa madingi raudonmedžio svareliai.

2. Praktika. Norint išmokti, reikia bent keletą kartu per dieną „pažaisti“. Rekomenduojama pradėti nuo paprasčiausių klausimų, nuo nesudėtingų pratimu, darant juos vis sudėtingesniais. Pratimų serijas galima susikurti pačiam, tačiau galima palankyti kokius nors kursus, perskaityti knygą ar interneto svetainę. Gaila, tačiau lietuvių kalba informacijos apie tai labai nedaug. Tačiau yra google vertėjas, kurio pagalba galima pasinaudoti. Youtube yra tūkstančiai video įrašų visomis kalbomis apie tai, kaip išmokti dirbti su virbulėmis ar svareliais.

3. Informacijos atranka. Visada reikia turėti omeny, kas su tavimi „kalba“. Geriausia būtų, kad niekas „iš ten“ nekalbėtų pirmas. Viskas priklauso nuo to į ką kreipiesi. Visatos informacinis laukas yra neutralus „audinys“, kuriame „saugoma“ viskas, kas buvo, yra ir bus, lyg koks virtualus internetas. Akademikas Vernadskis tai pavadino noosfera. Pirmąjame etape į jį ir reikia ir kreiptis. Taip pat galima kreiptis į savo sielą, Angelą Sargą. Iš pradžių visada reikia užduoti kelis kontrolinius klausimus, atsakymai į kuriuos yra akivaizdžiai aiškūs. Kai serija atsakymų į lengvus klausimus yra teisingi, galima pereiti prie tokių į kuriuos neturi atsakymų. Klausimai turi būti labai aiškūs ir tikslūs, ne „filosofiniai“, ne abstraktūs, ne „kas būtų jeigu būtų“. Tokie netinka. Koks bus klausimas, toks bus ir atsakymas. Čia lygiai taip pat kaip ir su internetu, užklausa turi būti labai tiksli. Jei žmogus negauna atsakymų, arba virgulės „neklauso“, tam yra visa eilė priežasčių, kurios nagrinėtinos individualiai. Jei iš pirmo karto nesigauna, nereikia forsuoti, atidėkite šį užsiėmimą iki geresnių laikų. Kai bus nuotaika – vėl pabandykit. Ir niekada neimkite į rankas virgulių susinervavę, suirzę, parūkę ar išgėrę alkoholio. Šis darbas turi būti atliekamas blaivia galva, ramybės būsenoje. Paleiskite ramią muziką, užsidekite žvakę-tabletę, prieš tai pasimelskite (pagal savo konfesiją arba tikėjimą), pamedituokite, nuraminkite protą, paprašykite Dievo, Angelo sargo, Sielos, Savo dieviškojo Aš ar Visatos informacinio lauko pagalbos, teisingų žinių. O gavę – nepamirškite padėkoti. Pakartokite klausimą mažiausiai tris kartus, praėjus mažiausiai parai po pirmojo karto. Jeigu po trijų kartų atsakymas nepasikeitė, vadinasi tendencija aiški – gaunate teisingą informaciją. Jeigu atsakymas kiekvieną kartą skirtingas – priežasčių gali būti kelios: klaidina astralai, asmeninės mintys ar emocijos, prisirišimai prie vieno iš galimų atsakymų. Įsidėmėkite, norėdami gauti teisingą atsakymą, turite būti nesuinteresuoti. Kitaip tariant, jums turėtų būti vienodai, ar gausite „ne“, ar „taip“. Jokių dėl to pasekmių.

4. Kūrybiškumas. Eksperimentuokite, ieškokite savo individualių metodų, kaip nuskaityti informaciją iš „anapus“. Gautos informacijos interpretavimas taip pat reikalauja didelių kūrybinių ir intelektinių pastangų. Pats biolokacinis darbas reikalauja daug energijos, koncentracijos bei sveikos nuovokos.

Tačiau be kūrybiškumo ir atvirumo, užsiimant biolokacija reikia žinoti ir keletą taisyklių, kurios padeda pasiekti geriausio efektyvumo ir užtikrina operatoriaus apsaugą. Jau kalbėjome, kad operatorius visada rizikuoja gauti abejotiną informaciją iš nedraugiškų žmogui būtybių. Darbas su virgulėmis visada reikalauja daug koncentracijos ir energijos. Todėl būtina daryti pauzes tarp atskirų seansų, tam, kad per daug neišsitaškytumėte. Diagnozuojant sveikatą reikia žinoti, jog tai nėra nekaltas pamojavimas virgulių galiukais ar švytuoklės smaigaliu. Tai visada yra intervencija į žmogaus tiek fizinį, tiek dvasinius kūnus. Diagnostika visada keičia diagnozuojamo žmogaus būklę. Todėl diagnozuojant visada reikia norėti žmogui gero, t.y. jį mylėti kaip Dievo kūrinį, koks jis bebūtų. Visos išankstinės nuostatos, nuoskaudos, stereotipai – į šalį. Perlipkit per save ir pasistenkite diagnozuodami sveikatą nevertinant žmogaus dėl jo charakterio sąvybių, asmeninių simpatijų ar antipatijų. Stenkitės galvoti tik apie darbą ir su juos susijusią informaciją. Turite būti pasiruošę padėti net ir baisiausiam priešui.

Kiekvienas žmogus gali pabandyti. Juk neuždrausta. Sekasi ar nesiseka – pamatysite per praktiką. Jei fatališkai nesiseka, virgulės tiesiog „neklauso“, gal būt jums pasiseks įvaldyti kitą prietaisą, pavyzdžiui švytuoklę, o gal alksnio šakelę, gal reikia atrasti savo metalą, savo formą. Gal dar ne laikas? Jaunimui sunkiau sekasi, gal tai priklauso nuo žmogaus amžiaus ir brandos.

Paeksperimentuokite ir tik po to apsispręskite, ar tęsti. Pradėkite nuo maisto. Paimkite svarelį ar virgules, iškraustykite ant virtuvinio stalo visą šaldytuvo turinį, o šalia šiukšlių krepšį. Paprašykite savo ląstelių atsirinkti ką valgyti ir ko nevalgyti. Tegul jos parodo savo pasirinkimą per virgulių simbolius. Jeigu, laikant virš produkto švytuoklė sukasi prieš laikrodžio rodyklę, arba virgulės susikryžiuoja, meskit šį maistą į šiukšledėžę. Jeigu pagal – dėkite atgal į šaldytuvą. Kitą kartą žinosite ką reikia pirkti parduotuvėje. Gal būt tokiu būdu sumažės jūsų išlaidos maistui iki numesite vieną-kitą kilogramą.