Bohemijos giria

Miško kampelis Kalifornijoje, kur kiekvienais metais susirenka pasaulio galingiausieji nusilenkti pelėdos statulai? Visiška kvailystė! Daug metų Bohemijos giria buvo laikoma tik elitiniu uždaru vyrišku klubu.

Tačiau 2000-iais metais drąsuoliams savanoriams pavyko prasibrauti į klubo teritoriją ir nufilmuoti tai, kas ten vyksta. Paaiškėjo du dalykai: pirma, Bohemijos girioje iš tiesų renkasi pagrindiniai politikos ir verslo lyderiai, ir ne tik iš JAV, bet ir iš kitų šalių. Antra, jie iš tiesų garbina 12 m aukščio cementinę pelėdą!

Apmaudžiausia tai, kad šio ritualo prasmės nepanoro paaiškinti nė vienas jo dalyvis. Dabar sąmokslo teorijų šalininkai tvirtina, kad Bohemijos klubas - tai ne kas kita, o slapta pasaulinė vyriausybė.

Bohemijos giria (angl. Bohemian Grove) - 11 km2 pločio teritorija, skirta poilsiui, esant Monte Rio mieste, Kalifornijoje. Ji priklauso privačiam vyriškam menų klubui, kuris žinomas kaip Bohemijos klubas, esančiam San Franciske. Kiekvienais metais, pradedant nuo 1899-ųjų metų, liepos mėnesį čionai atvyksta patys įtakingiausi pasaulio žmonės praleisti 2-ų savaičių atostogas.

Bohemijos klubui priklauso daug menininkų, ypač muzikantų, taip pat daug aukštas pareigas užimančių verslo veikėjų, valstybės tarnautojų (įskaitant JAV prezidentus) ir žiniasklaidos atstovų. Išskirtinė klubo ypatybė yra ta, jog, norint tapti klubo nariu, reikia laukti apie 15 metų. Klubo nariai gali pasikvieti svečių į Bohemijos girią, kurie bus labai kruopščiai patikrinti. Šie svečiai atvyksta iš visų Amerikos kampelių bei kitų šalių.

Bohemijos girios heraldinis devizas yra „Vorai, mezgantys voratinklius, čionai neatvažiuoja". Tai reiškia, kad visas problemas ir komercinius sandorius reikia palikti už Bohemijos girios ribų. Tačiau yra žinių, kad šis devizas buvo ne kartą pažeistas ir susitikimuose buvo atlikti politiniai ir komerciniai sandoriai. Bohemijos giria ypač žinoma dėl Manheteno projekto, kuris buvo svarstomas būtent ten 1942-ųjų metų rugsėjo mėnesį ir kurio rezultatas buvo atominės bombos sukūrimas.

Istorija

Bohemijos giria buvo kuriama gana ilgą laiką. Ji pradėta kurti iš karto po to, kai 1872-ais metais buvo įsteigtas Bohemijos klubas. Pirmaisiais metais Bohemijos klubo nariai įsirengdavo stovyklą įvairiose vietose, įskaitant dabartinio Mjur Vudso nacionalinį paminklą ar sekvojų girią Dankan Milse, priešingame upės krante nei dabar randasi Bohemijos giria. Nuolatiniai vasaros susirinkimai, panašūs į tuos, kurie vyksta dabar, prasidėjo 1899-ais metais.

Pirmoji miško dalis buvo išpirkta iš vietinio verslininko, kuris užsiėmė medienos gamyba. Palaipsniui, metai po metų, klubo nariai išpirko visą žemę, supančią pirminę stovyklavietę.

Po to, kai žurnalistai iš San Francisko atkreipė vietinių verslininkų dėmesį, pastarieji ėmė investuoti pinigus, reikalingus tolimesniam žemės įsigijimui ir statiniams Bohemijos girioje. Dailininkai ir muzikantai vis dar išsaugojo „bohemiečių" statusą, nes pirminis poilsio vietos statybos tikslas buvo užtikrinti pramogas klubo nariams iš užsienio ir svečiams. Vėliau žurnalistai buvo pašalinti iš klubo narių.

Pačioje girioje auga sekvojos, kurioms daugiau nei 1500 metų. Bohemijos giria - kvapą gniaužiantis gamtos draustinis, nepaliestas žmogaus rankų ir išsaugojęs daugybę takelių. Ilgaamžės sekvojos simbolizuoja neliestą gamtą, tolimą nuo šiuolaikinio vulgaraus gyvenimo.

Klubo lankytojai

Bohemijos klubas (angl. Bohemian Club) - privatus ir visuomenei uždaras klubas. Tik šio klubo nariai ir jų svečiai gali lankytis Bohemijos girioje. Šie svečiai, kaip žinoma, buvo žinomi politiniai ir verslo veikėjai iš kitų valstybių. Vasaros viduryje, kai pats poilsio sezono įkarštis, svečių skaičius yra griežtai ribojamas dėl lėšų aptarnavimui trūkumo. Tačiau vienu metu Bohemijos girioje gali gyventi iki 2500 žmonių.

Bohemijos girios narių ir svečių sąrašai yra laikomi paslaptyje, tačiau kai kurie tyrinėtojai teigia, kad jiems pavyko pamatyti šiuos sąrašus. Iš įvairių šaltinių gautais duomenimis Bohemijos girioje lankėsi šie garsūs veikėjai: Dikas Čeinis (buvęs JAV viceprezidentas); Donaldas Ramsfeldas (buvęs gynybos ministras); Karlas Rovas (Džordžo Bušo štabo viršininko atstovas ir vyresnysis patarėjas); Džebas Bušas; JAV prezidentai - Džordžas Bušas jaunesnysis, Džordžas Bušas vyresnysis, Bilas Klintonas, Ronaldas Reiganas, Džimis Karteris, Džeraldas Fordas, Ričardas Niksonas, Dvaitas Eizenhaueris, Haris Trumanas, Herbertas Huveris, Kalvinas Kulidžas, Viljamas Taftas ir Teodoras Ruzveltas; Henris Kisindžeris, Džordžas Šulcas, Erlas Vorenas (Aukščiausiojo Teismo pirmininkas), Robertas Kenedis, Deividas Rokfeleris (vyresnysis ir jaunesnysis), Nelsonas Rokfeleris, Džeimsas Vulfensonas (buvęs Tarptautinio banko prezidentas), Alanas Grinspenas (buvęs Federalinio rezervų bando valdytojas), Polas Volkeris, Kolinas Povelas, Džekas Velčas (buvęs kompanijos „General Electric" pirmininkas), Deividas Pakardas; princas Pilypas, Džonas Meidžoras, Helmutas Smitas, Li Kuan Ju, Džeimsas A. Beikeris III, Tritonas Gingričas; Arnoldas Švarcnegeris (aktorius, buvęs Kalifornijos gubernatorius), Bobas Novakas (politikos komentatorius), Malkolmas Forbsas, Deividas Broderis (vyresnysis „Washington Post“ komentatorius), Markas Tvenas, Frensis Fordas Kopola, Carltonas Hestonas, Klintas Istvudas ir Volteris Kronkaitas.

Statiniai

Bohemijos girioje vyksta įvairūs užsiėmimai, žinoma apie brangius teatralizuotus Bohemijos girios pasirodymus (žinomus kaip „Audringos linksmybės") ir muzikines komedijas („Pigūs triukai"), kuriuose moterų vaidmenis atlieka vyrai - klubo nariai. Dauguma statinių, pastatytų tarp milžiniškų medžių, yra skirti įvairiems pasilinksminimams.

Taip pat po visą girią išsimėtę miegamieji nameliai, kurių 2005-ais metais priskaičiuota daugiau nei šimtas. Šie nameliai organizuojami į stovyklas, priklausomai nuo to, kas juose gyvena.

Stovyklos yra suskirstytos sektoriais:

- „Mandalay" (privati nuosavybė, investuotojai; kariniai rangovai; politikai; prezidentai);

- „Hill Billies" (savininkai, investuotojai; bankininkai; politikai; mokslo darbuotojai; žiniasklaida);

- „Cave Man" („smegenų centrai"; naftos kompanijos; universitetai; žiniasklaida; bankininkai; kariniai rangovai);

- „Stowaway" (Rokfelerių šeimyninės kompanijos; bankininkystė; naftos kompanijos);

- „Owls Nest" (prezidentai; karinės pajėgos; kariniai rangovai);

- „Hideaway" (fondai; karinės pajėgos; kariniai rangovai);

- „Isle of Aves" (karinių pajėgų rangovai; karinės pajėgos);

- „Lost Angels" (bankininkai; žiniasklaida; gynybos pramonė);

- „Silverado squatters" (stambus kapitalas; karinių pajėgų rangovai);

- „Sempervirens" (Kalifornijos korporacijos);

- „Hillside" (Štabų viršininkų suvienytasis komitetas).

Bohemijos girioje yra pastatytas amfiteatras, kuriame gali tilpti 2000 žmonių ir kuris daugiausiai naudojamas teatralizuotiems pasirodymams.

Pietų apskritime vienu metu gali pietauti apie 1500 žmonių.

Pelėdos ir Ežero šventovės - tai dirbtinis ežeras girios viduryje, naudojamas susirinkimams organizuoti, o taip pat aukojimo ritualų, kurie vykstą pirmąją liepos mėnesio atostogų savaitę, atlikimo vieta.

Nuo pat klubo įkūrimo Bohemijos girios simboliu yra pelėda, kuri asocijuojasi su deive Ištar. Pelėda, kurios aukštis 12 m (40 pėdų), pagaminta iš cemento, stovi šalia ežero Bohemijos girioje ir nuo 1929-ųjų metų yra kasmetinių aukojimų vieta.

Aukojimas

2000 m. liepos 15 d. Aleksui Džonsui ir Maikui Hansonui pavyko Bohemijos girioje pastatyti slaptas kameras ir nufilmuoti aukojimo ritualą. Savo dokumentiniame filme Džonsas teigia, kad didelė narių grupė dalyvauja „Pelėdos garbinimo rituale, kuris primena Liuciferio garbinimą senovės Babilone". Juostos bendraautorius, kuris įrašė ritualą į vaizdo juostą, Džonas Hensonas vėliau sukūrė filmą. Jo filme vaizduojamas ritualas yra labiau džiaugsmingas, nes slapta užfiksuotas ritualas buvo keistai nesolidus ir nenatūralus elgesys, nebūdingas pasaulio lyderiams. Hensonas nepalaiko Džonso požiūrio, kad tai buvo satanistinis ritualas.

2004-ais metais žmogui, kuris pasivadino „Kyle" ir kuris dirbo Bohemijos girioje, pavyko nufilmuoti dar daugiau - jam netgi pavyko nufilmuoti pelėdos statulos interjerą.

Ginčai

Klubo narių privatus gyvenimas sulaukė daug dėmesio ir įtarimų. Per tuos metus keliems smalsuoliams pavyko patekti į teritoriją ir šį bei tą nufilmuoti slapta kamera. Apie Bohemijos girią savo autobiografijoje rašė Vokietijos kancleris Helmutas Smidtas. Jis pareiškė, kad Vokietija turėjo panašių vietų, kuriose vykdavo tokie ritualai, tačiau jo mėgstamiausia vieta buvo Bohemijos giria. Kilo ginčai, susiję su teiginiais apie poilsiaujančiųjų homoseksualinius santykius.

Buvęs JAV prezidentas Ričardas Niksonas, komentuodamas homoseksualų skaičių San Francisko apylinkėse, kurie yra Bohemijos klubo nariais, pareiškė: „Tačiau tai ne tik miesto žiurkių dalis. Visa aukštoji klasė San Franciske taip pat yra žiurkės. Bohemijos giria, kurioje kartais lankausi ir kur atvažiuoja žmonės iš Rytų ir ne tik, tai pats tikriausias homoseksualų suvažiavimas, ištisa minia iš San Francisko, kuri tiesiog siaubinga! Aš turiu mintyje, kad niekam iš San Francisko nespausiu rankos".

Kaip teigia „New York Post", 2004 m. birželio 22 d. iš jų internetinio puslapio buvo pašalinti keli puslapiai iš straipsnio, pavadinto „Gėjus pornožvaiždė tarnauja magnatams". Gėjus ir pornožvaigždė Čedas Seivedžas (Chad Savage) dirbo, kaip pranešama, anoniminiu Bohemijos girioje anoniminiu kamerdineriu.

Ceremonijos ir tradicijos

Aukojimo ceremonijos metu kaliausė, kuri ir yra „aukojama", yra sudeginama, taip simbolizuojant ritualo dalyvių apsivalymą. 1989-ais metais kilusio skandalo tyrėjai aptiko, kad Polas Bonačis savo dienoraštyje rašė, jog skrido į Bohemijos girią kartu su Respublikonų lyderiu Lorensu Kingu, kur buvo priverstas užsiimti seksu su kitais vyrais, žiūrėti filmus, kuriuose aukos būdavo išprievartaujamos ir nužudomos. Polas Bonačis vėliau teisme patvirtino šiuos parodymus ir laimėjo bylą prieš Kingą. Žurnalas „Spy Magazine" 1989-ais metais rašė apie Bohemijos girią ir apie tai, kad tenai iš aplinkinių miestų buvo pristatomi homoseksualai prostitutai.

Pasisakymai

„Tai, ką aš ten mačiau, atrodo atkeliavę iš viduramžių dailininko Jeronimo Boscho vaizdinių apie pragarą: degantys metaliniai kryžiai, raudonais ir juodais rūbais pasirengę šventikai bei vyriausias šventikas, apsirengęs sidabro spalvos rūbais ir užsidėjęs raudoną apsiaustą, degantis ir iš skausmo rėkiantis kūnas, didžiulė akmeninė raguota pelėda. Ir šioje ceremonijoje dalyvavo pasaulio lyderiai, bankininkai. Tai buvo visiška beprotybė". (Aleksas Džonsas, aprašydamas aukojimo ceremoniją Bohemijos girioje 2000-siais metais).

„Pasaulis padalintas į tris žmonių klases: labai maža žmonių grupė, kuri daro reikalus, didesnė grupė, kuri stebi, kaip reikalai daromi, ir dauguma, kurie niekada nežino, kas vyksta". (Bohemijos klubo narys Nikolas Mjurėjus Batleris, 1902-1945 metais buvęs Kolumbijos universiteto prezidentu).

Bohemijos girios klubas - viena iš keisčiausių struktūrų išsišakojusiame „pasaulinio sąmokslo" tinkle. Apie jį kalbama kur kas mažiau nei apie pagarsėjusį Bilderbergo klubą arba Trišalę komisiją, tačiau būtent Bohemijos girios klubui priklauso vos ne pusė turtingiausių Amerikos žmonių. Klubo, įsikūrusio reliktiniuose sekvojų miškuose Šiaurės Kalifornijoje, nariais yra buvę ir esami specialiųjų tarnybų vadovai, prezidentai ir senatoriai. Kandidatai priėmimo į klubą pasirengę laukti daugiau nei dešimt metų. Aplinkoje, kuri visiškai neatitinka situacijos rimtumo (Bohemijos girios lankytojai gyvena palapinėse, nesinaudoja tualetais ir piktnaudžiauja alkoholiu), buvo sprendžiamas ne vienas labai svarbus pasauliui klausimas.

Niksonas ir Reiganas apie Bohemijos girią

Labiausiai uždaras klubas pasaulyje užima kalnų slėnį Šiaurės Kalifornijoje. Čia, pertraukose tarp gėrimų ir vaikščiojimų už tūkstantmečių sekvojų amerikiečių elitas priima svarbius politinius ir ekonominius sprendimus.

Bušai Bohemijos girioje

Bohemijos giria užima visą kalnų slėnį, kuris baigiasi ties Rusų upe (Russian River). Idėja sukurti uždarą klubą priklauso penkiems San Francisko žurnalistams, 1872-ais metais mieste įkūrusiems Bohemijos klubą, kuris, jų įkūrėjų sumanymu, turėjo būti „užuovėja nuo grubios kaubojiško kultūros". Kai klubas ėmė plėstis, jo veikla ėmė sulaukti pernelyg daug dėmesio, todėl klubo nariai nusprendė persikelti į ramesnę vietelę. Tam buvo apsirinkta Monte Rio apylinkė. Keletą dešimtmečių Bohemijos klubo nariai aktyviai supirkinėjo žemę juos dominančiame rajone ir jau XX amžiaus pradžioje tavo pilnateisiais kalnų slėnio, kurio plotas apie 11 km2, šeimininkais. Šiandien klubas vienija apie 2000 žmonių, kurie reguliariai čia leidžia laisvalaikį, o liepos pabaigoje būtinai atvyksta į kasmetinį susitikimą.

Bohemijos girios klubo narių sąrašas su nurodymu, kur juos galima rasti, daro įspūdį. Klubo nariais yra didžioji dalis respublikonų „vanagų“, kontroliuojančių Baltuosius rūmus: buvę prezidentai Džordžas Bušas vyresnysis ir jaunesnysis, buvęs gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas, buvę valstybės sekretoriai Kolinas Povelas ir Džeimsas Beikeris, pagrindinis Amerikos diplomatas Henris Kisindžeris, buvęs Federalinės rezervų sistemos vadovas Polas Volkeris. Ir šį sąrašą galima tęsti. Galima teigti, kad nuo XX amžiaus pradžios kiekvienas JAV prezidentas respublikonas tapo Bohemijos girios nariu - tiesa, po to, kai baigė prezidentavimą.

Ne mažiaus įspūdingas ir verslo elito narių sąrašas: Deividas Rokfeleris, „ExxonMobil“ kompanijos direktorių tarybos pirmininkas Edas Galante, vienas pagrindinių „ChevronTexaco“ akcionierių Semiuelis Armakostas, bendrovę „Hewlett-Packard“ įkūrusios šeimos atstovai Artūras ir Volteris Hjuletai ir t.t. Sugaišus keletą valandų ir palyginus Bohemijos girios narių sąrašą su žurnalo „Forbes“ paskelbtu 400 turtingiausių Amerikos žmonių sąrašu, galima padaryti išvadą: daugumos kompanijų iš senųjų ekonomikos šakų - gynybos pramonė, nekilnojamasis turtas, žaliavos - vadovų sudaro vieną bendruomenę ir reguliariai susitinka po Kalifornijos sekvojomis.

Nieko nuostabaus, kad JAV, kurios bando visą pasaulį įtikinti visiškai skaidria verslo ir valstybės valdymo sistema bei rasių ir lyčių lygybe, apie Bohemijos šilo veiklą nieko neafišuoja. Norint patekti į klubą net svečio teisėmis reikia turėti labai įtakingą globėją, kuris pristatys jūsų kandidatūrą specialioje taryboje, surinks rekomendacijas ir įtikins savo kolegas, kad jūs Bohemijos šilui galite būti naudingas ir nekeliate jokio pavojaus. Žurnalistai, išskyrus Amerikos žiniasklaidos kompanijų vadovus, kurie apie klubo veiklą nėra nė žodeliu prasitarę, prie Bohemijos girios artyn nėra prileidžiami. Patys klubo nariai apie save niekada nieko nepasakoja: įstodami į klubą jie pasirašo, kad jokiomis aplinkybėmis nepaviešins tai, kas ten vyksta.

Klubo emblema yra pelėda, jos atvaizdus galima pamatyti, pavyzdžiui, aplink Kapitolijų ir ant dolerių kupiūrų, o pats šis simbolis įkūnija Molocho kultą. Be to, galima rasti išsamią informaciją, kad klube išliko seniai išnykę chanaanitų, druidų kultai bei senovės Egipto civilizacijos ir Babilono kultų liekanos. Bohemijos girios nariai kaltinami žmonių aukojimu, homoseksualinių orgijų rengimu, vaikų grobimais ir kitais nusikaltimais.

Žurnalistai, kuriems pavyko nufilmuoti kai kuriuos Bohemijos šilo ritualus, pasakoja apie masonų apeigas, atliekamas fakelų šviesoje aplink 12 m aukščio pelėdos statulą ant ežero kranto. Taip pat teigiama, kad egzistuoja speciali atminties „išvaly-mo“ programa, taikoma tiems, kurie
sugebėjo patekti į uždraustą vietą, taip pat apie Bohemijos šilo ryšius su „Skull & Bones“ bendrija.

Bohemijos šilas vaizdžiai parodo Amerikos visuomenės struktūros ypatybes. Nežiūrint į garsius pareiškimus apie vienodas galimybes, skaidrų verslą ir politinę sistemą, visas kalbas apie demokratiją, JAV egzistuoja klanų-oligarchinis kapitalizmo modelis. Aktyvi Bušų klano veikla, įžiebusi karą Irake, o po to pelningus užsakymų dalijimas giminaičių kompanijoms - vienas iš akivaizdžiausių to pavyzdžių. Amerika lieka ta šalimi, kurioje turtingieji savo turtus padidina daug kartų greičiau nei nepasiturintys. Britų žurnalas „The Economist“ neseniai padarė tyrimą ir nustatė, jog nuo 1979-ųjų metų eilinės amerikiečių šeimos pajamos išaugo 18 %, o 1 % turtingiausių šalies gyventojų turtas patrigubėjo.

Todėl nėra nieko nuostabaus, kad šalyje dauguma klausimų sprendžiami ne viešuose kongreso posėdžiuose ar akcininkų susirinkimuose, o neformalių susitikimų, panašių į tuos, kurie vyksta Bohemijos šile, metu. Klube reguliariai vyksta taip vadinami „pokalbiai pakrantėje" („Lakeside Talks“), kurie yra ne kas kita, o interesų grupių teminiai posėdžiai. Dalyviai, sėdėdami ant žolės, iš pradžių atidžiai išklauso pagrindinį pranešėją, po to prasideda diskusijos. Būtent taip gimė Manheteno projekto idėja, kuri tapo JAV branduolinės programos pradžia. Kaip teigia autoritetingi tyrinėtojai, amerikietiškoji santykių verslo ir politikos elito viduje sistema labai primena Azijos modelį. Vakaruose populiarūs dokumentai, detaliai apibūdinantys šalių teises ir pareigas, tam tikrame lygyje nebeturi jokios reikšmės. Pagrindinis argumentas sprendimui priimti - rekomendacijos ir svarus kažkieno vakarėlyje dalyvaujančio žodis.

Gali būti, kad šis klubas tapo uždaro klubo, pavaizduoto Stenlio Kubriko filme „Plačiai užmerktos akys“, prototipu.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №03 2017