«Bormano šarvuotis» arba 300 tonų aukso

Dabartiniu metu visame pasaulyje plačiai kalbama apie šarvuotą nacių traukinį su auksu, kurį aptiko du mėgėjai lobių ieškotojai - vokietis ir lenkas - Lenkijoje, Valbžycho mieste.

„Niekieno" milijardai

Nors šio miesto valdžios atstovai patvirtino, kad šiame paslaptingame šarvuotame traukinyje, palaidotame 70-ies metrų gylyje vienoje netoliese esančioje šachtoje, yra apie 300 tonų aukso, šį radinį dar anksti skelbti „svarbiausiu nacių lobiu, aptiktu XXI amžiuje". Ką galima pasakyti apie „Martyno Bormano šarvuotį", aptiktą Bavarijoje po armijos poligonu? Arba apie milžinišką žirgų skulptūrą, kuria

mėgo gėrėtis Hitleris, žiūrėdamas pro reicho kanceliarijos Berlyne langą? Ir visiškai nepelnytai spauda nutyli tą faktą, kad 2015-ųjų metų pabaigoje Šveicarijos bankai išslaptins ir atvirai paskelbs internete informaciją apie kelis tūkstančius „bevardžių“ sąskaitų susijusių su nacių valdymo metais. Šiose sąskaitose, kaip teigia ekspertai, iki šiol saugomi dešimtys „niekieno" milijardų. Dabar, kai skaitytojas jau susidomėjo, apie visas sensacijas papasakosime iš eilės.

„Lenkija praturtės 300 tonų vermachto aukso"

Tokia antrašte internete pasirodė straipsnis apie radinį Lenkijoje Valbžycho mieste, kurį aptiko du lobių ieškotojai, pasinaudoję estrasenso pagalba. Sensacija, sukėlusį šurmulį viso pasaulio spaudoje, prasidėjo nuo to, kai laimingųjų lobių ieškotojų advokatas Jaroslavas Chmilevskis savo klientų vardu kreipėsi į miesto valdžios institucijas, pranešdamas: jo klientai praneš nacių traukinio buvimo vietą, jeigu jiems bus garantuota dešimtoji aptiktų turtų dalis.

Gavus pranešimą apie gudrių lobių ieškotojų, pasinaudojusių advokato paslaugomis, atradimą, Lenkijos valdžia ir pati galėtų atspėti, kurioje vietoje paslėptas šis lobis. Suprantama, tai yra garsiosiose Valbžycho šachtose, slaptame tunelyje, kuris, anot padavimo, veda į vieną didžiausių Lenkijoje Ksionžo pilį. Būtent ten, kur kažkada nesėkmingai buvo ieškomas Gintaro kambarys.

Dabartiniu metu situacija tokia: Lenkijos valdžia patvirtino jai pranešto fakto tikrumą ir dabar sprendžia, kaip saugiau galima būtų brangenybes iškelti į paviršių, nes traukinys su tokiu brangenybių kiekiu, tikriausiai, yra užminuotas. Tačiau per anksti tvirtinti, kad būtent Lenkija praturtės 300 tonų vermachto aukso. Kaip skelbiama kai kuriuose šaltiniuose, traukinyje esantis auksas galėjo priklausyti Vokietijoje gyvenusiems žydams, iš kurių naciai ir atėmė šias brangenybes. Kalbėti apie tai, kas praturtės, tai tas pats, kaip dalinti nenušautos meškos kailį.

Mįslinga Gotfrydo Federlaino partitūra

XIX amžiaus viduryje gyvenęs kompozitorius Gotfrydas Federlainas, kurdamas savo maršą „Ekspromtas" (1876-ieji metai), net negalėjo pagalvoti, kad jo partitūra bus panaudota užšifruoti didžiulių turtų buvimo vietą, O būtent taip ir atsitiko.

Po to, kai nacistinė Vokietija pralaimėjo, visoje šalyje klaidžiojo pasakojimas apie tai, kad Martynas Bormanas visą traukinį pakrovė auksu, išgabeno jį į Bavariją, o jo buvimo vietą įslaptino, pasinaudodamas kažkokiu „natų lapu", kuris paskui tarsi kažkur išgaravo.

Tačiau ne viskas taip buvo. Nežinomu būdu lapas su natomis atsidūrė olandų žurnalisto Karlo Hamerio Katje archyve. Beje, iki šios dienos jis pats netgi neįtarė, kad yra tikslaus žemėlapio, nurodančio, kur paslėptas lobis, įvairiais skaičiavimais siekiantis nuo 400 iki 600 tonų aukso, šeimininkas.

Karlas Katje šią „retenybę" parodė savo bičiuliui Leonui Gisenui. Šis susidomėjo partitūra ir joje aptiko ne tik „papildomų" įrašų, nesutampančių su originalia Federlaino partitūra, bet ir kitų paslaptingų pastabų bei ženklų. Gisenas ne tik pabandė iššifruoti partitūrą, bet ir priminė apie vokiečių legendą apie „Bormano auksą". Koks buvo nustebimas, kai „papildomi" ženklai po didinamuoju stiklu susidėliojo į sakinį: „Ten, kur Matiasas glosto stygas".

Leonas Gisenas padarė prielaidą, kad kalbama apie garsųjį smuikų gamintoją iš Bavarijos Matiasą Klotcę. Vėliau olandui pavyko iššifruoti traukinio su auksu tikslią buvimo vietą — Mitenvaldą, pažymėtą partitūroje kaip „šokio pabaiga".

Viską būtų galima patikrinti, tačiau toje vietoje, kurioje, anot Giseno, paslėptas „Bormano traukinys", dabartiniu metu įrengtas didžiulis bundesvero poligonas. Problema yra ta, kad leidimą kasinėjimams turi duoti Vokietijos Gynybos ministerija. Olandas, gavęs Mitenvaldo burmistro Adolfo Hornštainerio palaikymą, su atitinkamu prašymu kreipėsi į Vokietijos Gynybos ministrę Ursulą von der Leyen.

Nacių lobių likimas

Dabar kurį laiką pabūkime skeptikais. Ar yra pagrindo teigti, kad Gisenas aptiko teisingus pėdsakus? Juk visai neseniai iš Vokietijos lobių ieškotojų Mekos - Doičnordorfo vietovės - atėjo liūdna žinia. Šioje vietovėje jau ne vienerius metus buvo ieškoma „nacių lobio", tačiau šių metų vasaros pabaigoje vietinė valdžia su apmaudu išsiaiškino, kad visi „dokumentai", kuriais remiantis buvo atliekama paieška tai tik kažkokio mėgstančio pajuokauti žmogaus falsifikacija. Buvo užbaigti visi paieškų darbai, kurie vietinį biudžetą nuskurdino dešimtimis tūkstančių eurų.

Gal galima daryti prielaidą, kad ir Mitenvaldą ištiks Doičnordorfo likimas? Šiai prielaidai prieštarauja žemiau pateikiami faktai.

Gisenas ir Hornštaineris pabuvojo toje vietoje, kur, kaip manoma, paslėptas didžiulis lobis. Ten jie aptiko gręžimo ir kitų žemės darbų, vykdytų daugiau nei prieš pusę amžiaus, pėdsakus. Tačiau apie šiuos darbus nėra jokių duomenų Mitenvaldo miesto archyve.

Po vykusio konfidencialaus pokalbio burmistras spaudai pranešė, jog yra įsitikinęs, kad Gisenas žino „tikslias nacių lobio koordinates". Šis įsitikinimas remiasi tuo faktu, kad miesto galvą ir lobių ieškotoją lydėję specialistai galingais detektoriais po poligonu aptiko didelės masės metalo sankaupas, kurios taip pat niekur nėra užregistruotos.

Mylimi Hitlerio žirgai

Ne vienerius metus Adolfas Hitleris kūrė planus Berlyną paversti „pasaulio sostine". Šių planų dalimi buvo, jeigu taip galima išsireikšti, „monumentaliosios propagandos projektas". Šiame projekte dalyvavo ir mėgstamiausias fiurerio skulptorius Jozefas Torakas (1899-1952). Jis sukūrė dviejų didžiulių žirgų skulptūrą (oficialus pavadinimas „Žingsniuojantys žirgai"), kuria labai dažnai mėgavosi Hitleris, Sis gigantomanijos kūrinys šiandien yra įvertintas 50 milijonų eurų.

Po to kai iš Vokietijos buvo išvesta sovietų armija, buvo manoma, kad ši retenybė prarasta amžiams. Ir tik visiškai neseniai Vokietijos policija "Žingsniuojančius žirgus" aptiko apleistame angare Bad Diurkchaimo vietovėje (Reinlando - Pfalco federalinė žemė). Jeigu ne anonimas, kuris policijai pranešė apie angare paslėptas "heroino tonos", kad neaišku, kur būtų atsidūrusi skulptūrą. Kaip su tuo susijusi sovietų armija? Po karo sovietų armijos vadovybės sprendimu Hitlerio mėgstami žirgai buvo pastatyti vienos sovietų karių grupės Vokietijoje kareivinių kieme. Ten žirgai ir stovėjo iki pat to meto, kai sovietų armija paliko Vokietiją. Kol kas nėra žinoma, kur po to buvo dingusi skulptūra, iki atsirado apleistame angare.

Šveicariška aritmetika

Ekstrasensas ir mėgėjai lobių ieškotojai, aptikę nacių traukinį su auksu. Partitūros, nurodančios Bormano lobio paslėpimo vietą, iššifravimas, „Žingsniuojantys žirgai“, mįslingu būdu dingę iš sovietų armijos kareivinių kiemo. Visų šių egzotiškų įvykių fone Šveicarijos bankuose aptiktos pora tūkstančių bevardžių sąskaitų atrodo nuobodžiai. Tačiau šiose sąskaitose, kaip mano ekspertai, gali būti saugoma 30-40 milijardų dolerių. Juos į Šveicarijos bankus nacizmo klestėjimo metais padėjo tiek fiureriui artimi fiziniai asmenys (pavyzdžiui, Trečiojo reicho Užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribentropas, kuris Šveicarijoje veikė Pedro Rodrigo Paninjo vardu), tiek ir fiktyvios vokiečių bendrovės, prisidengusios šveicarų ar kitų šalių vėliavomis.    

Galima manyti, jog jau ateinančiais metais kils arši kova tarp galimų pretendentų į niūrų milijardinį palikimą. Pasaulio visuomenė jau seniai reikalavo, kad Šveicarija pateiktų išsamią ataskaitą apie šias sąskaitas.

Tačiau ši atkakliai atsisakė tai daryti. Galų gale spaudimas, ypač stiprus iš JAV, tapo nepakeliamas, todėl šveicarai neseniai priėmė įstatymą, kuris siaurame išrinktųjų rate vadinamas „55+50+10“. Pagal šį įstatymą, praėjus 10-iai metų po karo pabaigos (1955), turi praeiti dar pusė amžiaus (50) ir dar vienas dešimtmetis (10), kad būtų galima oficialiai išslaptinti informaciją apie „bevardes" sąskaitas bankuose. Visiškai nesunku suskaičiuoti, jog kalbama apie 2015-uosius metus.

Gali būti taip, kad tylus vokiečių „juodosios kasos" sąskaitų Šveicarijos bankuose išslaptinimas sukels kur kas didesnį visuomenės rezonansą, nei kitos panašaus pobūdžio 2015-ųjų metų sensacijos. Tik šiuo atveju, kai kalbama apie bankuose laikomus milijardus, tarptautinė akcija suteiks galimybę iš šiandieninių Hitlerio pasekėjų rankų išmušti potencialų finansavimo šaltinį.