Dievų maistas: Senovės gyventojų ilgaamžiškumo paslaptys

Visais laikais žmonės svajojo surasti nemirtingumo eliksyrą, kad galėtų labai ilgai gyventi ir prilygti dievams (nors dauguma tokių svajotojų netgi nežino, kuo reikės užsiimti artimiausiomis poilsio dienomis, jau nekalbant apie daugelį metų į priekį). Juos įkvėpė ilgaamžių pavyzdžiai, kurių senoviniuose šaltiniuose yra minimas ne vienas (pavyzdžiui, Mafusailas - tikras rekordininkas tarp biblinių patriarchų, pragyvenęs 969 metus). Kokia buvo mūsų protėvių ilgaamžiškumo paslaptis? Senovės išminčiai teigė: "Žmogus yra tai, ką jis valgo". Tariant kitais žodžiais, medžiagos, patenkančios į mūsų organizmą, keičia ir modeliuoja mus pačius, mūsų kūną ir sąmonę. Todėl, norint prilygti dievams, reikia vartoti "Dievų maistą".

Aredo amžius

Ypatingais ilgaamžiais (šiuolaikiniais metais) buvo ir kiti bibliniai patriarchai. Pavyzdžiui, vos 7-iais metais trumpiau už Mafusailą gyveno jo dėdė Jaredas (Aredas). Štai todėl XVII-XIX amžiuose, kalbant apie pagarbos vertus senolius, buvo vartojamas terminas „Aredo amžius". Kaip rašoma Senajame Testamente, iki Pasaulinio tvano žmonės gyveno kur kas ilgiau, nei gyvena mūsų laikais: Adomas, pirmasis žmogus Žemėje, gyveno 930 metų, jo sūnus Sifas - 912 metų, anūkas Enosas - 905 metus, proanūkis Kainanas - 910 metų, Kainano sūnus Maleleilas - 895 metus. Mafusailo anūkas Nojus, išsigelbėjęs per Pasaulinį tvaną, mirė, sulaukęs 950 metų.

Kitame Oikumenos (pasaulio dalis, kurioje gyvena žmonės) pakraštyje - Senovės Kinijoje - žmonės irgi pasižymėjo pavydėtinu ilgaamžiškumu. Padavime pasakojama, kad žmogus vardu Czianis ir pravarde Kenas pragyveno daugiau nei 800 metų. Tačiau prieš mirtį jis apgailestavo dėl to, kad jo gyvenimas buvo per trumpas, O štai Pen Czu Šangų (Inų) dinastijos valdymo pabaigoje buvo sulaukęs 767 metų amžiaus, tačiau visiškai neatrodė susenęs ar paliegęs. Žmonės spėliojo, kokia buvo jo ilgaamžiškumo paslaptis. Kai kurie manė, kad jis vartojo vaistus, pagamintus iš rudojo medžio grybo, kiti manė, jog jo ilgaamžiškumo paslaptis - mokėjimas teisingai kvėpuoti. O iš tiesų Pen Czu mokėjo gaminti nuostabią fazanų sriubą. Savo patiekalu jis pavaišino Dangaus valdovą. Dievui taip patiko sriuba, kad nuostabiam virėjui jis padovanojo 800 metų gyvenimo. Tačiau Pen Czu ir to pasirodė per maža: prieš mirtį jis apgailestavo, kad nepagyveno iki valios, kad jo gyvenimas nutrūksta pačiame žydėjime. Per savo ilgą gyvenimą Pen Czu palaidojo 49 žmonas ir 54 sūnus.

Tačiau visus ilgaamžius pralenkė šumerai. Šumerų valstybės molio lentelėse nurodyti aštuonių karalių valdymo trukmė: Alulimas valdė 28 tūkstančius metų, Dumuzas - 36 tūkstančius metų, Ibartutas -18 tūkstančių metų.

Reikia dalinti iš dešimties?!

Žinoma, sunku pasitikėti pasakomis ir mitais. Greičiausiai, šie pateikti skaičiai yra žymiai padidinti. Tačiau juk taip galima suabejoti ir Šventojo rašto teisingumu! Kai kurie dabartiniai Biblijos komentatoriai mano, kad senųjų patriarchų gyvenimo trukmė galėjo būti matuojama pagal egiptiečių skaičiavimą - metus sudarė vienas mėnuo, arba pagal senovės žydų skaičiavimą - metus sudarė du mėnesiai. Tokiu atveju nėra nieko antgamtiško, kalbant apie biblinių patriarchų amžių. Taip sakant, reikia dalinti iš

dešimties. Kita versija - biblinių patriarchų amžių skaičiavo Mozė, rašydamas Pradžios knygą, ne kaip absoliutų jų amžių, o kaip jo paties ir palikuonių nugyventų metų sumą.    

Tačiau šumerų lentelės nė į vieną versiją neįsitenka. Lieka tik daryti prielaidą, kad jos buvo neteisingai iššifruotos, arba...

Dievai, nusileidę į Žemę

O gal iš tiesų labai tolimais laikais žmones valdė dievai? O tiksliau - aukšto išsivystymo lygio kosminių civilizacijų atstovai? Vieną dieną jie išsilaipino Žemėje ir ėmė ją įsisavinti. Šiai pirmajai dievų kartais įprastas maistas nebuvo reikalingas. Jie maitinosi Saulės, vandenyno, supančios aplinkos energija.

Vėliau, vykdant genetinę programą, sukurti gyvi organizmai, kad būtų gydimą maitintis jų energija ir emocijomis.

PagaI šią teoriją, mes visi esame biorobotai su mumyse įdiegtu sugebėjimu vystytis ir tobulėti. Tolimoje senovėje dievai nuolat nusileisdavo iš dangaus, turėjo kontaktus su žmonėmis, parodė jiems kaip išgauti ugnį, pamokė žemdirbystės ir amatų.

Jeigu tikėti tuo, kas rašoma Pradžios knygoje, dievai sudarydavo ryšius su savo kūriniais: „tuomet Dievų sūnūs pamatė žmonių dukras, kad jos gražios, ir ėmė [jas] sau į žmonas, kas kokią pasirinko. <...> Tuo metu žemėje gyveno gigantai, ypač nuo to laiko, kai Dievų sūnūs ėmė

lankytis pas žmonių dukras, ir jos ėmė jiems gimdyti: tai buvo stiprūs, iš senų laikų šlovingi žmonės". Tokiu atveju šie kosminiai ateiviai ir pirmosios jų palikuonių kartos iš tiesų galėjo gyventi tūkstančius metų.

Akmeniniai delikatesai

Sekančiai dievų kartai, kurią daugiausiai sudarė „metisai" - žemės moterų pagimdytų ateivių iš kosmoso vaikai, saulės energijos jau nebepakako. Senovės Graikijos legendose ir mituose pasakojama apie tai, kad Olimpe gyvenantys dievai maitinosi ambrozija ir gėrė nektarą. Šis maistas suteikė jėgų ir amžiną jaunystę. Tačiau graikų dievai nebuvo nemirtingi. Pavyzdžiui, vyriausiasis dievas Dzeusas, nors ir nugyveno ilgą ir audringą gyvenimą vis tik mirė ir buvo palaidotas Afrikos šiaurinėje pakrantėje EI Achdaro kalnuose, esančiuose priešais Kretos salą. O jo tėvo Krono kapas randasi Baltojoje saloje prie Jamalo.

Tad kas tai yra ambrozija ir nektaras? To tiksliai niekas nežino. Šie dieviški ir stebuklingi patiekalai buvo laikomi paslaptyje nuo paprastų mirtingųjų. Legendose pasakojama, kad Olimpo dievams ambroziją ir nektarą atnešdavo paukščiai. Iš graikų šaltinių negalima suprasti ambrozijos ir nektaro charakteristikos, jų gavimo vietos ir būdo bei vartojimo. Šiuolaikiniam mokslui šis „dievų maistas" kol kas lieka nežinomas ir interpretuojamas kaip gražus prasimanymas, fantazija.

Tačiau visų tautų valdovai visais laikais dėjo daug pastangų surasti šias ir kitas į jas panašias medžiagas. Dabartiniais laikais daugelis šalių siunčia mokslines ekspedicijas į įvairius mūsų planetos kampelius, kur bandoma ieškoti užmirštų žinių. Daugiamečiai tyrimai parodė, kad legendose yra dalis tiesos. Olimpo dievams ambrozija ir nektaras buvo gabenami iš Afrikos, kur jie būdavo iškasami iš požeminių kasyklų. Panašūs klodai (telkiniai) yra ne vienoje planetos vietoje - Antarktidoje, Kinijoje, Japonijoje, Amerikoje, Kuboje, buvusios SSRS teritorijoje ir t.t.

Iš pradinių tyrimų gautų duomenų tapo žinoma, kad ambrozija - tai šviesūs kristalai tarp juodų akmeninių uolienų. Jų atspalvis įvairiose radimo vietose šiek tiek skiriasi. Tai susiję su pačių akmens uolienų rūšių skirtumais. Nektaras - ataugos (stalaktitai), kuriuos sudarė iš tamsiųjų akmens uolienų išlašėjęs tirštas alyvos konsistencijos skystis.

Šios ataugos yra geltonai oranžinės spalvos. Kai kuriose telkiniuose pagrindinėje spalvoje yra violetinių ar kitokių atspalvių. Stalaktitai auga pavasario-vasaros periodu, kai išsiskiria šis skystis.

Kaip teigiama senoviniuose mokymuose, Žemėje kalnai gimsta, auga, sensta ir miršta (suyra) panašiai kaip augalai. Jie turi šaknų sistemą, kurios dėka dauginasi planetoje, netgi turi savo „genų struktūrą", gyvybės aprūpinimo sistemą su įvairiomis kryptimis cirkuliuojančiais energijos srautais ir skysčiais. Kalnai panašūs į biologinius objektus. Galima daryti prielaidą, kad jų viduje, prie šaknų, gali formuotis ir kauptis įvairūs jų gyvybinės veiklos produktai (taip pat nektaras ir ambrozija), kurie savo sudėtimi ir savybėmis naudingi žmonėms.

Ambrozija ir nektaras savo gyvybine energija lenkia visus maistinius mineralus ir skysčius Žemėje, pasižymi didžiule energetine ir gyvybine jėga. O daugiasluoksnė vidinė jų auros dalis stipriai ištempta link Žemės centro.

Panašu, kad Olimpo dievai mokėjo suminkštinti šiuos „akmeninius delikatesus" ir iš jų pagaminti skanius ir gydančius patiekalus bei gėrimus, kurie jiems suteikė jėgą ir ilgaamžiškumą. Paprastiems mirtingiesiems šios paslaptys nežinomos. Nors Pietų Amerikoje dar XX amžiuje buvo juvelyrai, kuriems buvo žinoma akmens suminkštinimo paslaptis, perduodama iš protėvių, tačiau sukurti „dievų maistą" jie irgi nemokėjo. Gal kada nors mokslui pavyks įminti šią mįslę ir taip amžina žmonių svajonė išsipildys.

„Saulės valgytojai“

Mūsų dienomis egzistuoja „saulės valgytojai" - žmonės, kurie maitinasi Saulės energija. Pavyzdžiui, 2001-ųjų metų išvakarėse laikraštyje „Times of India“ buvo išspausdintas sensacingas faktas: 64-rių metų amžiaus mechanikas Manekas jau metus laiko nevalgo maisto! Visą šį laiką jis neprarijo nė kruopelės, tik gerdavo virintą vandenį. Vyras maitinosi tik Saulės energija...

Maneko manymu, viskas, ko mums reikia, kad galėtume gyventi be maisto, - tai išmokti susiurbti saulės energiją tiesiogiai, iš pirmykščio šaltinio. Vyro žodžius patvirtino medikų grupė iš Universaliosios terapijos instituto prie Tarptautinio sveikatos centro Achmadabade, taip pat Džainistų gydytojų asociacijos nariai, kurie ilgą laiką stebėjo „saulės valgytojo" sveikatą. Ir tokių žmonių Žemėje yra dcšunlys, o gal net šimtai.

Vienas genetikos mokslininkas taip įvertina „saulės valgytojų" fenomeną:

- Mintys turi materialų įsikūnijimą. Šie žmonės sugeba savo minčių galia organizuoti matricos struktūrą ir sukurti baltymų molekulę, netgi nesusimąstydami, kokia jos struktūra. Paprasčiausiai jie savo pasąmonėje iššaukia baltymo molekulės atvaizdą, o jų organizmuose baltymų trūkumas pašalinamas būtent šios matricos struktūros dėka.