Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Kovo » 28

Amžinos nemirtingumo eliksyro paieškos

Valdžia, turtai, gražiausios moterys - visa tai turėjo visų laikų ir tautų valdovai, tačiau jie neturėjo vieno - galimybės visu tuo naudotis amžinai. Mirtis neskirsto, kas tu - paprastas žmogus ar galingas karalius. Nieko keisto, kad dar tolimoje senovėje pasaulio galingieji labiausiai troško gauti nemirtingumo eliksyrą.

Ko ieškojo pirmieji alchemikai?

Kas sieja pensininką, vos išgalintį susimokėti už komunalines paslaugas, vaistus ir pačius pigiausius maisto produktus bei laukiantį kitos pensijos, ir milijonierių, valdantį didžiulį koncerną, turintį namus šiltuose kraštuose, perkantį galingus neekonomiškus automobilius? Tik mirtis. Pusalkanis pensininkas gali gyventi netgi ilgiau už savo pasakiškai turtingą tėvynainį. Taip buvo visuomet, mirtis nedaro išimčių nei paprastiems žmonėms, nei galingiems valdovams. Pavyzdžiui, paprastas anglų valstietis Tomas Paras (Thomas Parr) nugyveno 152 metus ir pergyveno net devynis karalius! (paranormal.lt)

Įsivaizduojate, kaip apmaudu mirti valdovams ir turtuoliams, kai jie gali viską nusipirkti, išskyrus gyvenimą! Nieko keisto, kad dar prieš daugelį amžių karaliai, šachai, sultonai ir imperatoriai darė viską, kad tik taptų nemirtingais. Jie samdė alchemikus ir mokslininkus, siuntė ekspedicijas į tolimas šalis, bandydami gauti taip trokštamą nemirtingumo eliksyrą. Ši mitinė medžiaga gali ne tik atjauninti žmogaus organizmą, bet ir iki begalybės pratęsti gyvenimą. Tikėjimas, kad įgyti amžinąjį gyvenimą galima, panaudojus kažkokią ypatingą priemonę ar piliules, atėjo iš mitologijos. Mituose pasakojama, kad šią priemonę turėjo dievai ir kitos antgamtinės jėgos. Gauti iš jų nemirtingumo eliksyrą buvo galima tik jį pavagiant arba atimant jėga, susikovus su įvairiomis pasakiškomis pabaisomis. Vėliau kilo mintis, kad nemirtingumo eliksyrą gali sukurti ir žmonės, reikia tik tinkamai parinkti kai kurių retų ingredientų santykį. Taip užgimė alchemija, kurios pagrindiniu tikslu tapo nemirtingumo eliksyro sukūrimas.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad pati seniausia yra kinų alchemija, atsiradusi dar I tūkstantmečio prieš mūsų erą antroje pusėje. Tuo metu alchemija daugiausiai užsiėmė daoistai. Jų mokymas nepripažino reinkarnacijos (sielos persikėlimo), todėl kūno žūtis, daoistų manymu, sukeldavo sielų išsisklaidymą (jie manė, kad žmogus turi dešimt sielų), o galimybės joms vėl kada nors kartu susiburti nebuvo. Sielas vienijo tik kūnas, su jo mirtimi žmogus galutinai ir negrįžtamai žūdavo, todėl kūnas turėjo įgyti nemirtingumą.

Kinų alchemija skirstoma į išorinę ir vidinę. Pagal išorinės alchemijos koncepciją nemirtingumą galima įgyti, vartojant specialiai paruoštus eliksyrus ar piliules. O štai vidinė alchemija mato visiškai kitokį kelią, kurio esmė yra ta, kad amžiną gyvenimą galima įgyti, sužadinant tam tikrus procesus organizme. O sužadinti šiuos procesus galima meditacija ir specialiais pratimais.

Tai, kad bandyti įgyti nemirtingumą, yra labai pavojinga, liudija imperatoriaus Li Čuno (806-820 m.) istorija. Šis Tangų dinastijos imperatorius užsinorėjo amžino gyvenimo ir ėmė vartoti nemirtingumo eliksyrą, kurį sukūrė jo asmeniniai alchemikai. Yra manoma, kad viena iš sudėtinių šio gėrimo dalių buvo gyvsidabris, kuris neigiamai veikia psichiką. Dėl šios pavojingos medžiagos valdovas, iki tol pasižymėjęs išmintimi, ėmė netekti proto. Dvariškiai apsimetinėjo, kad to nepastebi, tik vienas sąžiningas didikas pabandė įspėti imperatorių apie pavojų, kurį kelia jo tikėjimas alchemikais. Tačiau Li Čunas tuo metu jau nesugebėjo blaiviai mąstyti ir įvertinti situaciją, todėl išvarė didiką ir toliau vartojo nuodingą preparatą. Li Čuno gyvenimas baigėsi liūdnai: galutinai proto netekusį imperatorių nužudė rūmų eunuchai.

Liūdnai baigėsi bandymas tapti nemirtingu ir imperatoriui Siuan Čžunui (VIII amžius). Ištisus metus jo asmeninis alchemikas gamino gėrimą, kuris turėjo valdovui suteikti amžiną gyvenimą. Išgėręs alchemiko paruoštą eliksyrą imperatorius mirė baisiose kančiose. Tuo nereikia stebėtis, nes tokių eliksyrų sudėtyje būtinai būdavo gyvsidabrio ir arseno.

nemirtingumas, nemirtingumo eliksyras, alchemija

Nemirtingumo paieškų ekspedicijos

Senovės Kinijoje buvo tikima tuo, kad egzistuoja tolimos šalys ir salos, kurių gyventojams žinoma nemirtingumo paslaptis. Jūreiviai ir pirkliai pasakojo apie šaltinius, kurių vanduo suteikia amžiną gyvenimą. Taip pat sklido gandai apie stebuklingus vaisius: jų atsikandęs žmogus susigrąžindavo jaunystę ir tapdavo nemirtingas. Ypač populiarios buvo legendos apie nemirtingumo žemes - penkis šventus kalnus: Penglajus, Daju, Junciajus, Fančžanas, Inčžou. Buvo manoma, kad šie kalnai, prilaikomi didžiulių vėžlių, plaukioja Rytų jūroje.

Kinų imperatoriai Čžou ir Janas siuntė specialias ekspedicijas, kurių tikslas buvo surasti bent vieną legendinę salą ir nemirtingumo trokštančiam imperatoriui atgabenti stebuklingų vaisių ar gėrimo. Suprantama, šios ekspedicijos nieko nerado. Tačiau Kinijos valdovų svajonė aptikti šias legendines žemes neišblėso. Keista, tačiau ir pagarsėjęs Čin karalystės valdovas Ši Chuangdis taip pat norėjo jas surasti.

Jeigu tikėti senovės šaltiniais, Ši Chuangdis labai bijojo mirties, todėl, senuose rankraščiuose perskaitęs legendas apie salas, dovanojančias nemirtingumą, jis, ilgai nemąstęs, išsiuntė ekspediciją Penlajaus kalno paieškai. Ekspedicijai vadovavo Sinis Ši, kuris turėjo surasti salą ir pargabenti stebuklingų vaisių. Deja, ekspedicija patyrė nesėkmę. Tačiau valdovas buvo atkaklus ir į paieškas išsiuntė antrą ekspediciją, kurią sudarė 20 didelių laivų. Jai vadovavo rūmų alchemikas Sui Fu, kuris ne tik tikėjo stebuklingų vaisių egzistavimu, bet ir manė, kad nemirtingumo eliksyrą galima sukurti moksliniais metodais.

Kaip pasakojama legendoje, Sui Fu laivai po nesėkmingų Penlajaus kalno paieškų patraukė į Japoniją ir sustojo prie jos krantų. Nenorėdamas gėdingai grįžti į gimtinę ir patirti imperatoriaus, negavusio stebuklingų vaisių, rūstybę, Sui Fu nusprendė pasilikti Japonijoje, kur tapo Ki žemės valdovu. Šią versiją apie antrąją Penlajaus kalno paieškų ekspediciją patvirtina žinomas kinų istorikas Sima Čianis (135-86 metai prieš mūsų erą): jo duomenimis, Sui Fu tapo vietiniu valdovu kažkokiose žemėse toli nuo Kinijos. Vienoje kinų kronikoje yra toks įrašas: „Sui Fu leidosi į plaukiojimą, tačiau atrado žemes, pasižyminčias taika ir vaisingumu. Ten jis ir apsigyveno, tapo karaliumi ir atgal nebegrįžo“.

O Ši Chuangdis, taip ir nesulaukęs sugrįžtant ekspedicijos, visas savo viltis nukreipė į daoistų alchemikus, kurie bandė sukurti nemirtingumo eliksyrą. Deja, ir šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti, imperatorius mirė, taip ir nesulaukęs galimybės gyventi amžinai. Garsiojo imperatoriaus nesėkmė nenumalšino įkarštį tų, kurie tikėjosi tapti nemirtingais. Praėjo šimtmetis, ir imperatorius Sia Ju išsiuntė savo laivus ieškoti trokštamų žemių. Neverta net aiškinti, kad jūreiviams jų aptikti taip pat nepavyko. Tačiau ir tai nebuvo paskutinis bandymas surasti legendines nemirtingumo salas.

Jau minėtas istorikas Sima Čianis savo veikale „Istorijos užrašai“ rašė: Valdovų Vei Vano, Siuan Vano ir Čžao Vano laikais į jūrą buvo siunčiami žmonės, turėję surasti šventuosius Penglajaus, Fančžano ir Inčžou kalnus. Padavime pasakojama, kad jie yra Boche, o tie, kurie ten nusigaus, suras šventuosius ir nemirtingumo vaistus. Iš tolo šie kalnai panašūs į debesis. Priplaukus arčiau kalnai panyra į vandenį. Stiprus vėjas neleidžia prie jų priplaukti arčiau. Taip niekas ir nepasiekė šių kalnų. Tačiau valdovų tarpe nebuvo tokio, kuris apie juos nesvajotų“.

Kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, iš karto atsirado daugybė gandų apie tai, kad būtent šiose naujose žemėse ir yra trokštami šaltiniai su vandeniu, suteikiančiu nemirtingumą. Kolumbo bendražygis popiežiui Levui X parašė apie vieną tokį šaltinį: „J šiaurę nuo Espanjolos tarp kitų salų yra viena sala, nutolusi tris šimtus dvidešimt mylių. Kaip pasakoja tie, kuriems pavyko ją surasti, saloje veržiasi neišsemiamas šaltinis, kurio vanduo yra toks stebuklingas, kad senis, kuris pradės gerti šį vandenį ir laikysis tam tikros mitybos, netrukus pavirs jaunuoliu“.

Neverta net stebėtis, kad buvo pradėta ieškoti salos su tokiu stebuklingu vandens šaltiniu, nes šio pasaulio galinguosius domino ne tik auksas, bet ir amžinas gyvenimas. Deja, jūrų keliautojai, ištisus metus ieškoję salos su stebuklingu šaltiniu, jos nerado, tačiau atrado nemažai naujų žemių. Vėlesniais amžiais nemirtingumo eliksyro paieška iš jūrų platybių persikėlė į slaptas alchemikų laboratorijas.

nemirtingumas, nemirtingumo eliksyras, alchemija

Nostradamas irgi bandė sukurti nemirtingumo eliksyrą!

Kinų alchemikai, ištisus šimtmečius bandę sukurti nemirtingumo eliksyro receptą, trokštamo nepasiekė. Tačiau negalima sakyti, kad jų pastangos buvo visiškai tuščios. Alchemikų dėka buvo atrastos naujos metalų lydymo, stiklo ir porceliano gamybos technologijos. Taip pat buvo sukurta medžiaga, kuri ne prailgina gyvenimą, o priešingai, jį sutrumpina. Tai - visiems žinomas parakas.

Net tik Azijos valdovai norėjo tapti nemirtingais. Apie amžiną gyvenimą svajojo ir Europos šalių valdovai. Daugelio karalių rūmuose, taip pat turtingų feodalų pilyse dieną ir naktį darbavosi alchemikai, bandydami surasti filosofinį akmenį. Kaip teigė Aristotelis, be keturių pagrindinių elementų - ugnies, oro, žemės ir vandens, - iš kurių sudaryti visa kas gyva ir negyva Visatoje, yra dar nežinomas penktasis elementas. Būtent jis ir buvo pavadintas filosofiniu akmeniu. Jis ne tik suteikia nemirtingumą ir amžiną jaunystę, bet ir gali paversti auksu įprastą geležį ar šviną.

Beje, filosofinio akmens, kaip visų pradžių pradžios, koncepcija (atitinkamai ir alchemija) atsirado Egipte dar V amžiuje prieš mūsų erą, tad teiginiai, kad kinų alchemija yra seniausia pasaulyje, yra labai abejotini. Alchemijos pradininku laikomas Hermis Trismegistas. Nėra tikslių žinių, ar tai iš tiesų buvo realus žmogus, nes Egipte jis buvo garbinamas kaip dievas Totas, o Senovės Graikijoje - kaip dievas Hermis. Dabartiniu metu yra manoma, kad darbus, priskiriamus Hermiui Trismegistui, parašė nežinomi autoriai, kurių vardus mes vargu ar kada sužinosime. O štai teorinį alchemijos pagrindą sukūrė, be jokios abejonės, graikų filosofai Platonas ir Aristotelis.

Alchemija aktyviai domėjosi ir žinomi mokslininkai. Galima paminėti Albertą Didįjį (apie 1193-1280 metai), veikalo „Apie metalus ir mineralus“ autorių, Rodžerį Bekoną (1214-1294 metai), parašiusio veikalus „Alchemijos galybė“ ir „Alchemijos veidrodis“. Bekonas sakė, kad trumpas gyvenimas visiškai nėra norma, o tikriausias nukrypimas nuo jos.

Nemirtingumo eliksyro ieškojo ir visiems žinomas Nostradamas, tik jis stebuklingojo gėrimo recepto ieškojo ne senovės knygose, o pats eksperimentavo su įvairiomis medžiagomis. Jis buvo sukūręs savo eliksyrą, tačiau, kaip žinoma, jis nepadėjo: pranašas mirė, kaip ir visi paprasti mirtingieji.

Mes grojame Jums 90s-eurodance RADIO NR. 1 LietuvojeKlausyk internetu visą parą ir bendrauk ...
Įvertink šį straipsnį Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą PARANORMAL turinį.

Čia galite rašyti savo paranormalų nutikimą, pranešimą spaudai, reklaminį straipsnį, istorijas, pamąstymus, sveikatos patarimą, receptą... Prisijunkite ir rašykite!

Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar