Falkon Leiko byla kontaktas su NSO

1967 m. gegužės 20 d. Kanados Manitobos provincijoje įvykęs kontaktas su NSO paliko unikalius pėdsakus. Objektas paliko ne tik keistu būdu išdegintus medžių lapus ir apvalias radioaktyvias dėmes ant uolų, bet ir liudininko kūne išdegino grotelių formos pėdsaką!

Incidentas, kuris ufologų tarpe dažnai vadinamas „Falkon Leiko byla“, pasirodė besąs unikalus ne tik dėl savo keistų pasekmių. Tai buvo vienas iš tų nedaugelio atvejų, kurį vienu metu tyrė kanadiečių ir amerikiečių mokslininkai.

Vinipego (Kanada) gyventojas Stefanas Michalakas į Kanadą imigravo iš Lenkijos. Antrojo pasaulinio karo metais jis dirbo anglų žvalgybai ir ne be pagrindo baiminosi, kad sovietų valdžia jam to neatleis. Likus nedaug laiko iki lemtingojo susitikimo su NSO jam sukako 51-eri metai. Michalakas dirbo mechaniku „Inland Cement Company“ gamykloje, buvo vedęs, turėjo tris vaikus. Du iš jų buvo suaugę, studijavo universitete, dukra dar lankė mokyklą.

Stefanas turėjo neįprastą hobį: jis baigė geologinės žvalgybos kursus ir miško tankmėje ieškojo brangiųjų metalų. Dažniausiai jis keliaudavo į mišką netoliese kurortinio Falkon Leiko miestelio, stovinčio ant to paties pavadinimo ežero kranto. Ten pasitaiko gyslos, kuriose yra sidabro, kai kurios gyslos buvo eksploatuojamos. Michalakas netgi pasižymėjo sau keletą sklypų, tačiau iš jų negavo jokio pelno.

Apie tai, kas įvyko vienos išvykos į mišką metu, geriausiai papasakoti liudininko žodžiais: „5:30 ryte aš iškeliavau iš motelio ir patraukiau į mišką atlikti geologinės žvalgybos. Su savimi pasiėmiau plaktuką, žemėlapį, kompasą, popieriaus, pieštuką, truputį maisto, kad galėčiau dieną pasistiprinti, ir lengvą striukę, kuri turėjo apsaugoti nuo rytmetinės vėsos.

Diena buvo nuostabi - švietė saulė, danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Atrodė, kad tai bus eilinė graži diena, tačiau tai, kas įvyko per kitas šešias valandas, mano gyvenimą pakeitė labiau nei kas kitas. Aš niekada neužmiršiu tai, kas nutiko 1967 m. gegužės 20 d.

Į pietus nuo motelio kirtau Transkanados plentą, įėjau į krūmynus ir pušyną šiaurinėje pusėje. Nuėjęs šiokį tokį atstumą iš kuprinės išsitraukiau žemėlapį, kompasą ir susiorientavau vietovėje.

Iki 9-os valandos ryto aš aptikau sklypą, kuris mane sudomino, nes šalia upelio, iš pelkės tekančio į pietus, į žemės paviršių buvo išlindusios uolienos. Aš ieškojau ypatingų pavyzdžių, kuriuos aptikau ankstesnio žygio metu. Mano prisiartinimas išgąsdino žąsų pulką, tačiau paukščiai netrukus priprato prie mano buvimo, nutilo ir užsiėmė savo reikalais.

Apie 11 valandą pajutau alkį, nes nieko nebuvau pusryčiavęs. Atsisėdau, iš krepšio išsitraukiau tai, ką buvau pasiėmęs. Lengvai užkandęs sumuštiniais su sūriu ir rūkyta dešra, obuoliu ir pora apelsinų, užsigėręs dviem puodeliais kavos, truputį atsipūčiau ir sugrįžau prie kvarco gyslos, kuria apžiūrinėjau. Buvo 12:15. Saulė aukštai danguje, tik vakaruose matėsi keli nedideli debesėliai.

Aš stengiausi atidaužti kvarco gabaliukus, kai mane išgąsdino siaubingas žąsų gagenimas, kurios vis dar laikėsi netoliese. Kažkas jas sujaudino žymiai labiau, nei mano buvimas anksti ryte, prieš kurį jos išreiškė tik lengvą protestą.

Ir tuomet pamačiau tai. Danguje buvo du cigaro formos kūnai su išsikišimais. Jie leidosi žemyn, šviesdami ryškiai raudona šviesa. Objektams artėjant prie žemės, jų forma darėsi vis labiau panaši į ovalą. Atrodė, kad abu objektai sudarė vieningą visumą, nes abu leidosi vienodu greičiu ir išlaikė vienodą atstumą tarp savęs.

Staiga objektas, kuris buvo toliau nuo manęs, pakibo ore. Kitas objektas toliau tęsė nusileidimą ir nutūpė ant plokščios uolos viršūnės už 50 metrų nuo manęs. Objektas 4,5 m aukštyje kybojo apie tris minutes, po to vėl ėmė kilti aukštyn. Kylant aukštyn jo spalva pradėjo keistis nuo ryškiai raudonos iki oranžinės, po to tapo pilko atspalvio. Galiausiai, prieš dingstant už debesų, jis vėl tapo ryškiai oranžinis.

„Laivas“, jei taip gulima išsireikšti, atsirado ir išnyko taip greitai, kad per tą laiką, kai jis buvo matomas, nebuvo įmanoma nustatyti nei jo ilgio, nei stebėjimo trukmės. Mano jausmai atbuko iš nuostabos ir baimės dėl neregėto reginio, visiškai netekau laiko suvokimo. Negaliu nusakyti ar įvertinti jo pakilimo greičio, nes niekada gyvenime nemačiau skrendant taip greitai ir tyliai, be jokio garso.

Po to mano dėmesys vėl persijungė į laivą, kuris buvo nusileidęs ant uolos. Jo spalva taip pat kito nuo raudonos iki pilkai raudonos, po to iki šviesiai pilkos ir galiausiai iki išlydyto nerūdijančio plieno spalvos su aukso spalvos švytėjimu aplinkui.

Objektas buvo lėkštės formos, jo skersmuo siekė 10,5 m, aukštis - 3,5 m, viršutinė dalis buvo su kupolu. Supratau, kad vis dar klupau ant kelių, rankose laikau geologinį plaktuką, akis dengė apsauginiai akiniai, dengiantys akis, kad į jas nepatektų akmenų skeveldros. Susigrąžinęs iki tam tikro lygio prarastus jausmus ir savitvarką, ėmiau atidžiai apžiūrinėti laivą, norėdamas viską įsiminti.

Netoli laivo viršaus buvo matyti liukas, iš kurio sklido purpurinės spalvos šviesos srautas - toks ryškus, kad man ėmė skaudėti akis, kuomet pažiūrėjau tiesiai į jį. Apimtas baimės ir jaudulio, neturėjau jėgų nulipti nuo uolos, todėl nusprendžiau paprasčiausiai laukti ir stebėti.

Netrukus pajutau, kad nuo jo tarsi bangomis sklinda šilto vėjo šuorai, prisotinti aitriu sieros kvapu. Išgirdau tylų zvimbimą, tarsi aukštomis apsukomis dirbtų mažas elektros varikliukas, bei šnypštimas, tarsi į laivo vidų būtų įtraukiamas oras. Negaliu pasakyti, kad tuo metu labiau už viską pasaulyje norėjau su savimi fotoaparatą, nes geologinėse paieškose jis nereikalingas. Po to prisiminiau, kad turiu pieštuką ir popieriaus, todėl nupiešiau tai, ką mačiau.

Tuo metu mano baimė praėjo, aš sukaupiau pakankamai drąsos prieiti arčiau ir apžiūrėti. Aš visą laiką laukiau, kad kas nors bet kuriuo momentu išlips iš laivo apžiūrėti nusileidimo vietos. Gal tai kažkoks amerikiečių kosminis projektas? Patikrinau ar ant korpuso nėra JAV KOP emblemos, tačiau nieko nepamačiau.

Mane labiausiai domino šviesos srautas, sklindantis iš viršutinės dalies. Ši purpurinė šviesa užgožė visas kitas spalvas. Nežiūrint j tai, kad danguje švietė ryški vidudienio saulė, spindulis metė purpurinį atspalvį ant žemės ir arti laivo užtemdė saulės šviesą. Man teko visą laiką nusisukinėti nuo spindulio, ir kiekvieną kartą prieš tai akyse pasirodydavo raudom taškai.

Priėjau arčiau, buvau maždaug 18-os metrų atstumu nuo šviečiančio metalinio objekto. Ir štai tuomet išgirdau balsus. Jie atrodė tarsi žmogiški, nors juos kažkiek slopino variklio garsas ir oro šuorai, kurie visą laiką sklido kažkur iš laivo vidaus. Aš sugebėjau išskirti du atskirus balsus - vienas buvo aukštesnio tono, nei antras.

Pastarasis pastebėjimas sustiprino mano jaudulį. Dabar buvau įsitikinęs, kad laivas yra žmogiškos kilmės. Priartėjau dar arčiau laivo ir pašaukiau tuos, kas buvo viduje: „Amerikiečiai vaikinai, ar turite problemų? Išlyskite, pažiūrėsime, ką galima nuveikti“. Nebuvo jokio atsakymo ar judesio. Buvau pasiruošęs kokiai nors reakcijai, tačiau mane pribloškė jos nebuvimas. Aš nieko nesupratau ir buvau pasimetęs, nežinodamas, ką toliau daryti. Po to, norėdamas labiau tik pats save padrąsinti, kreipiausi rusiškai, klausdamas ar jie kalba rusiškai. Atsakymo vėl jokio nebuvo. Išbandžiau vokiečių, italų, prancūzų ir ukrainiečių kalbas - tačiau jokios reakcijos.

Vėl pradėjau kalbėti angliškai, priėjau arčiau prie laivo ir nusprendžiau pažvelgti į vidų. Tačiau stovėti šviesos sraute buvo nepakeliama akims, teko nusisukti. Po to, nuleidęs ant akinių žalios spalvos apsauginį skydelį, įkišau galvą į liuką.

Viduje buvo matyti šviesos spindulių labirintas. Tiesūs spinduliai sklido įvairiomis kryptimis, o serija įsižiebiančių šviesų, kaip man atrodė, veikė chaotiškai, be jokios tvarkos ar sekos.

Aš vėl atsitraukiau ir ėmiau laukti kokios nors reakcijos iš vidaus. Tuo metu atkreipiau dėmesį į laivo sienelių storį - jos buvo apie 50 cm storio.

Po to įvyko pirmasis judesys nuo nusileidimo momento. Dvi sklendės uždarė liuką iš šonų, o trečioji iškilo aukštyn ir uždengė dvi pirmąsias. Dabar praėjimas buvo visiškai užantspauduotas.

Po to pastebėjau kažkokią struktūrą ant laivo šono - tai buvo tarsi kažkokia užsklanda, panaši į ventiliacijos groteles. Grotelių skylių skersmuo buvo apie 0,5 cm. Vėl priėjau prie laivo ir paliečiau bortą. Jis buvo labai karštas ir iš išvaizdos atrodė pagamintas iš nerūdijančio plieno.
Niekur nebuvo matyti jokių sujungimo ar suvirinimo pėdsakų. Išorinė pusė buvo idealiai nupoliruota, ji atrodė kaip šviesą atspindintis spalvotas stiklas. Tose vietose, kurias apšvietė saulė, susidarė spalvotas spektras, o paviršius atrodė tarsi sidabras. Pastebėjau, kad pradegė ant rankos užmautos pirštinės pirštai, kai liečiau laivo korpusą.

Visa tai, kas nutiko po to, truko kur kas trumpiau, nei užtrunka tai atpasakoti. Laivas po truputį ėmė suktis į kairę pusę. Aš pasisukau ir pajutau aštrų skausmą krūtinėje. Mano marškiniai degė - tai iš laivo smogė siauras šiluminis spindulys. Nusiplėšiau nuo savęs, marškinius, kitus rūbus ir numečiau ant žemės. Mano krūtinė buvo rimtai nudeginta.

Vėl pasisukau link laivo ir pajutau staigų vėjo šuorą. Objektas pakilo iki medžių viršūnių, keisdamas spalvą ir formą pagal tą pačią schemą, kaip ir kildamas pirmasis laivas. Netukus laivas išnyko iš regėjimo lauko“.

Baimindamasis, kad nuo liepsnojančių rūbų gali užsidegti sausas miškas, Stefanas juos užgesino, trypdamas kojomis. Laivo nusileidimo vietoje niekas nedegė, ten buvo matomas tik 4,5 m skersmens apskritimas, kuriame nebuvo žemės, lapų ir šakelių. Ore tvyrojo stiprus kvapas, primenantis smarvę nuo sudegusių elektros laidų, sumišęs su jau minėtu sieros kvapu. Michalakui ėmė skaudėti ir suktis galva, po to jį supykino. Jausdamasis vis blogiau, jis susirinko daiktus ir patraukė atgal į motelį. Sugrįžti atgal prisireikė žymiai daugiau laiko, nes kartas nuo karto tekdavo sustoti ir palaukti, kol baigsis galvos svaigimo ir pykinimo priepuoliai.

Kelyje vyras sutiko policininkų automobilį, tačiau pareigūnas tik įsitikino, kad Stefanas nėra girtas ir gali pats grįžti. Istorijos apie NSO jis nesiklausė, pasakęs, kad ir taip turi daug reikalų.

Motelyje Michalakui pasakė, kad artimiausias gydytojas yra kaimyniniame Kenoros miestelyje. Stefanas nusprendė, kad grįžti į Vinipigą ir ten kreiptis į medikus nebus žymiai sunkiau, nei nusigauti iki Kenoros be automobilio.

Mizerkordijos ligoninėje jis pasakė, kad nusidegino nuo lėktuvo išmetamųjų dujų - Stefanas buvo pernelyg silpnas ir išsikankinęs, kad dar kartą gaištų laiką ir pasakotų apie NSO, rizikuodamas patekti į visai kitą skyrių.

Ryte jo savijauta nepagerėjo. Bandymas nors kiek užvalgyti iš karto baigdavosi vėmimu, vyro kūnas ėmė dvokti. „Prieš akis vis dar šokinėjo taškeliai, nuo baisios smarvės nebuvo kur dėtis“, - prisimena vyras. Gydantis gydytojas suleido jam nuskausminamųjų ir pasiuntė pas dermatologą gydyti pirmojo laipsnio nudegimus, kurie atkartojo laivo „ventiliacijos grotelių“ formą.

Stefanas per savaitę neteko 10 kg svorio, periodiškai prarasdavo sąmonę, tačiau po truputį ėmė taisytis. Kadangi simptomai priminė radiacinį apšvitinimą, Michalaką apžiūrėjo gydytojas radiologas. Jis padarė išvadą, kad negalavimai nebuvo susiję su radiacija. Po savaitės Michalakas buvo ištirtas Branduolinių tyrimų centre, tačiau tyrimas tik patvirtino gydytojo nuomonę - liga su radiacija neturi nieko bendro.

Krūtinės nudegimai užgijo, tačiau „grotelių“ atvaizdas išliko, retkarčiais sudarydamas vyrui tam tikrų nepatogumų. Rugsėjo 21-ą dieną, kai jau dirbo savo gamykloje, krūtinė vėl ėmė skaudėti, o kūnas - tinti. Nusirengęs rūbus Stefanas pastebėjo, kad ant odos vėl atsirado „grotelės“. Netrukus jo kūnas tapo violetinės spalvos ir toks išsipūtęs, kad jis nebegalėjo užsivilkti marškinių. Regėjimas ėmė silpti, galiausiai Michalakas neteko sąmonės. Gydytojai teigia, kad priepuolis buvo labai panašus į anafilaksinį alerginį šoką. Vyras vėl ėmė praradinėti sąmonę ir patirti kitus sveikatos sutrikimus.

|sitikinęs kad Mizekordijos gydytojai niekuo negali padėti, vyras kreipėsi į Majo kliniką, nors už buvimą joje teko mokėti iš savo kišenės - draudimas nekompensavo šių išlaidų. 1968-sis metais
jis buvo visapusiškai ištirtas, įskaitant ir psichiką, tačiau gydytojai tik skėsčiojo rankomis, nerasdami jokios ligos priežasties. Beje, psichiatras neaptiko „jokių ryškių psichinio ar nervinio pobūdžio negalavimų simptomų“, nors tuo metu visoje Kanadoje jau buvo žinoma apie vyro susitikimą su NSO.

Si paslaptis neišsilaikė nė dienos - jau gegužės 21-ą dieną „Winnipeg Tribūne“ žurnalistė išgirdo apie įvykį ir paėmė iš nukentėjusiojo interviu. Netrukus Michalaką apspito lankytojai, tarp kurių buvo ir Kanados KOP atstovas majoras Polas Biskis. Būtent tuomet Stefanas nusprendė išspausdinti savo pasakojimą apie susitikimą su NSO, nes nebenorėjo gaišti laiko įvairiausiems interviu. Išspausdinta brošiūra jokio pelno neatnešė, gautos iš pardavimų pajamos netgi nepadengė spausdinimo kainos!

Bandymai be Michalako, kuris dar buvo per silpnas keliauti į mišką, surasti NSO nusileidimo vietą buvo nesėkmingi. Tuomet kariškiai pasodino vyrą į malūnsparnį ir paprašė iš viršaus parodyti tą vietą, tačiau Stefanas iš viršaus vietovės neatpažino.

Kai jis jau galėjo keliauti mišku, buvo dar kartą pabandyta aptikti NSO nusileidimo vietą. Rojus Kreigas ir Merė Armstrong iš „Kondono komisijos“ (Kolorado universitete JAV KOP įkurta NSO tyrimo grupė, kuriai vadovavo Edvardas Kondonas (Edwrd Condon)) tapo eilinės nesėkmės liudininkais: Michalakas nesugebėjo susiorientuoti ir parodyti ieškomos vietos (vėliau, kai šią vietą vis tik pavyko aptikti, pasirodė, kad ji yra tankiame krūmyne, todėl ją surasti nėra taip lengva). Biskis įtarė, kad Michalakas specialiai nuveda nuo reikiamos vietos, nes jis ten aptiko sidabro gyslą ir nori pasižymėti sau šį sklypą. Rojus Kreigas taip pat padarė išvadą, kad „jis tik imituoja paieškas, o ne kažko iš tikrųjų ieško“.

Kitą dieną Michalakas į mišką patraukė su savo porininku Džeraldu Hartu. Jie tą vietą surado - ten vis dar voliojosi apdegusių rūbų liekanos ir per sumaištį pamesta ruletė. Jie visa tai pasiėmė, taip pat paėmė dirvožemio ir akmenų pavyzdžių, nors kariškiai prašė Stefano nieko neliesti, jeigu jam vis tik pavyks nusigauti iki tikslo. Pavyzdžiai pasirodė besą radioaktyvūs.

Dabar jau niekas nebetrukdė kariškiams ir ufologams patiems ištirti NSO nusileidimo vietą. Jie atkreipė dėmesį, kad šalia stovinčių medžių lapai buvo keistai išdeginti - kiekvieno lapo centre žiojėjo skylutė, aplink ją - raudonas žiedas, kuris savo ruožtu buvo apsuptas rudu žiedu. Radiacijos lygis šioje vietoje vis dar buvo gana aukštas.

Tačiau nei Rėjus Kreigas, nei visa „Kondono komisija“ nepripažino incidento realumo. Ši išvada buvo padaryta, remiantis tuo, kad nusileidimo rajonas gerai matomas iš bokšto, iš kurio gaisrininkai stebi mišką. Tomis dienomis, kai miškas būna sausas ir gali užsidegti nuo mažiausios kibirkšties, budintieji žvalgosi ypač akylai. Tačiau gaisrininkai kažkodėl NSO nematė!

Kanados kariškiai žengė dar toliau, įtardami, kad Michalakas į NSO nusileidimo vietą pats padėjo kažką radioaktyvaus. Jie netgi dozimetru apieškojo jo namus, tačiau vieninteliais radioaktyvumą skleidžiančiais daiktais buvo maišas su grunto pavyzdžiais ir sudegusių rūbų liekanos, kurie buvo parsigabenti iš NSO nusileidimo vietos.

Praėjus metams po aprašytojo įvykio Michalakas NSO nusileidimo vietoje uolos plyšiuose aptiko metalo gabaliukus, sumaišytus su radioaktyviųjų iškasenų gabalais. Kariškiai ir ufologai, ištyrę kiekvieną NSO nusileidimo vietos centimetrą, to niekaip negalėjo nepastebėti. Kažkas tenai padėjo naujus „įkalčius“, greičiausiai, tam, kad būtų diskredituotas liudininkas (skeptikai netgi mano, kad gabalus jis pats tenai padėjo). Metalas pasirodė besąs sidabru, neturintis jokių anomalių savybių.

Taip šis atvejis ir liko neištirtas. Viename kanadiečių dokumente buvo teigiama: „Tyrėjų iš Kanados Gynybos ministerijos ir policijos brigados nesurado jokių įrodymų, kurie leistų suabejoti Michalako istorija“.

Stefanas Michalakas mirė 1999-ais metais, būdamas 83-jų metų amžiaus. Jo šeima iki šiol tvirtina, kad jis pasakojo tiesą ir dėl to patyrė daug nemalonumų.