Prieš 50 metų Kanadoje pasirodė NSO

Detaliausiai dokumentuose užfiksuotas incidentas su NSO laikomas 1967-ųjų metų gegužės mėnesio įvykis Manitoboje, Kanadoje. Stenas Michalakas iki šių dienų gerai prisimena tą dieną, kai jo tėvas grįžo iš miško sužeistas. „Labai gerai atsimenu, kaip jis gulėjo lovoje. Atrodė labai prastai - visas išblyškęs ir vangus”, - pasakoja Michalakas, kuriam 1967-ais metais buvo devyneri metai.

Po to berniukas pajuto kvapą, kurio iki šiol negali pamiršti. „Kai užėjau į miegamąjį, ten šlykščiai dvokė. Kvapas buvo panašus į sieros kvapą, sumaišytą su sudegusio variklio skleidžiamu kvapu. Ši smarvė sklido nuo mano tėvo, tarsi skverbėsi per visas jo odos poras“, — prisimena Stenas, kartu su neatpažintų skraidančių objektų tyrinėtoju Krisu Rutkovskiu parašęs knygą „Kai jie pasirodė“ („When They Appeared“).

Gegužės 20 dieną ši knyga pasirodė knygynuose - kaip tik praėjus 50-iai metų nuo šio įvykio. Istorija apie kūno nudegimus, kuriuos patyrė vietinis gyventojas, greitai tapo žinoma spaudai, o pirmasis straipsnį išspausdino laikraštis „Winnipeg Tribune“.

Vyresnysis Michalakas, Stefanas, buvo profesionalus pramoninių mechanizmų ir staklių derintojas. Jo hobis buvo geologija, kuriai ir pašvęsdavo savo laisvalaikį, tirdamas gruntą aplink Falkon Leiko miestelį, esantį maždaug už 150 km į rytus nuo Vinipego.

Jis tikėjosi aptikti kvarco ir sidabro klodus, netgi buvo išsiuntęs vyriausybei oficialius pranešimus apie jo surastus galimus šių medžiagų klodus. 1967 m. gegužės 20 d. Stefanas nusprendė dar kartą ištirti vietovę, kurioje aptiko kvarco gyslą.

Vyro dėmesį patraukė staiga į orą pakilęs garsiai gagenančių išsigandusių žąsų pulkas. Kaip buvo vėliau rašoma laikraščiuose, Stefanas Michalakas maždaug už 45 metrų nuo savęs pastebėjo du rožine šviesa šviečiančius aparatus, kurie pakibo ore virš žemės. Vienas aparatas nusileido ant plokščios uolos ir savo forma priminė diską. Antrasis aparatas kelias minutes dar kybojo ore, o po to nuskrido.

Vyras, būdamas įsitikinęs tuo, jog stebi kažkokio eksperimentinio amerikiečių ginklo bandymus, atsisėdo ant akmens ir kurį laiką piešė tai, ką buvo pamatęs. Po kiek laiko jis nusprendė prieiti arčiau ir apžiūrėti neįprastą objektą. Prisiartinęs prie aparato jis pajuto sieros kvapą bei išgirdo variklių darbo garsus ir kažkokį šnypštimą.

Aparato šone esančios durelės buvo atidarytos, o viduje „salonas“ ryškiai apšviestas. Stefanas išgirdo iš vidaus sklindančius kažkieno balsus, pasiūlė jiems savo, kaip mechaniko, pagalbą. Iš pradžių kreipėsi angliškai, po to savo gimtąja lenkų kalba, vėliau - rusiškai ir vokiškai. Tačiau jokio atsakymo nebuvo. Ir toliau buvo girdėti nedidelis variklių keliamas triukšmas ir šnypštimas. Vyras priėjo dar arčiau aparato ir lygų metalinį paviršių, kuriame nebuvo nė vieno sujungimo. Dėl viso pikto užsidėjęs apsauginius akinius, kuriuos naudodavo, kai bandydavo nuo uolos atskelti mėginį, kad smulkūs akmenukai ir dulkės nepatektų į akis, smalsus vyras pažvelgė aparato vidun.

Kaip vėliau pasakojo Stefanas, viduje švietė ryškios šviesos, o ant keistų pultų buvo matyti įvairiaspalvės lemputės. Viduje nesimatė jokių žmonių ar kitokių gyvų būtybių. Kai vyras išlipo lauk, paskui jį pajudėjo trys pultai ir uždarė įėjimą.

Stefanas palietė „skraidančios lėkštės“ paviršių ir jo pirštinė tiesiog išsilydė. Aparatas pasisuko aplink savo ašį prieš laikrodžio rodyklę, pasirodė kažkoks pultas, panašus į groteles. Po kelių sekundžių Michalakas pajuto karšto oro ar dujų smūgį į krūtinę. Jo rūbai ir ant galvos esanti kepurė užsidegė.

Vyras skubiai nusiplėšė nuo savęs degančius rūbus, o NSO tuo metu pakilo į orą ir akimirksniu dingo. Sužeistas ir praradęs orientaciją Stefanas ilgai ėjo mišku. Jį labai pykino. Galų gale jis nusigavo į savo kambarį motelyje, po to sėdo į autobusą, vežantį į Vinipegą.

Grįžęs į Vinipegą, iš karto nuskubėjo į ligoninę. Ant krūtinės ir pilvo buvo stiprūs nudegimai, kurių vietoje vėliau susidarė nedideli odos sukietėjimai, primenantys groteles. Praėjus kelioms savaitėms po išrašymo iš ligoninės vyras vis dar kentėjo nuo stiprios diarėjos, galvos skausmų, kartais prarasdavo atmintį. Be to, vyras labai sulyso.

Mechaniko-geologo istorija paskatino policininkus, kariškius, žurnalistus, keletą vyriausybinių agentūrų pradėti ieškoti ateivių pėdsakų. Pats Michalakas buvo ne kartą ilgai ir detaliai apklausiamas.

Žmonės sužinojo jo adresą ir tiesiog apsupo nedidelį namą River Haitso rajone Vinipege. Nukentėjusio vyro sūnui vaikystėje taip pat kliuvo: jį erzino mokykloje, tyčiojosi klasės draugai, nuolat klausinėjo žurnalistai, tiesiog įsitaisę pievelėje prieš namą.

„Mūsų gyvenimas apsivertė“, -skundžiasi jaunesnysis Michalakas savo knygoje. Kai nesveikas susidomėjimas jo asmenybe atslūgo, Stefanas Michalakas dažnai (ir iki pat savo mirties 1999-ais metais, kai jam buvo 83 metai) kalbėjo, kad padarė baisią klaidą ir buvo įsitikinęs, kad nieko neturėjo pasakoti apie šį atsitikimą.

O tuomet, 1967-ais metais, jis buvo įsitikinęs, kad elgiasi teisingai, norėdamas perspėti kitus žmones, kad šie nepatektų į tokias situacijas ir nenukentėtų. Prieš emigruodamas iš Lenkijos į Kanadą Stefanas Michalakas dirbo policijoje ir buvo įsitikinęs tuo, jei atsitinka kažkas neįprasta, tai turi būti užfiksuota dokumentuose ir paviešinta visuomenėje.

Vyras labai gailėjosi to, kad papasakojo apie susitikimą su NSO, nes tai jam kainavo daug metų persekiojimo ir kitų nemalonumų, tačiau jis nė karto neišsižadėjo versijos apie įvykį, kurio dalyviu jam teko būti. Beje, jis niekada nebuvo pareiškęs, kad susitiko su ateiviais, o sutiktą aparatą laikė kažkokiu slaptu ginklu.

„Mano tėvas niekada nesakė, kad tai buvo kažkas nežemiška, nes tam neturėjo jokių įrodymų“, - prisimena sūnus. Pats jaunesnysis Michalakas nors ir neneigia, kad tėvas turėjo kontaktą su NSO, mano, kad to negali tvirtinti, nes neturi jokių nepaneigiamų įrodymų.

Įvykis Falkon Leiko miške pagal oficialius dokumentus laikomas plačiausiai ir atviriausiai aptariamu įvykiu, apie kurį surinkta daugiausia medžiagos - kur kas daugiau nei apie „skraidančią lėkštę“, 1947-ais metais nusileidusią Naujosios Meksikos valstijoje JAV. Juk JAV valdžia iki šiol tvirtina, kad ten neįvyko nieko ypatingo.

Žemės plote, kuriame, kaip pasakojo Stefanas Michalakas, buvo nusileidęs neįprastas skraidantis aparatas, vėliau buvo paimti jo apdegę rūbai, pirštinė ir kai kurie instrumentai. Visi šie daiktai buvo ištirti laboratorijoje.

Tyrimais taip ir nebuvo nustatyta, kodėl užsidegė rūbai ir ant vyro kūno atsirado tokios keistos formos nudegimai. Aikštelėje, kurioje buvo nusileidęs aparatas, išnyko visa augmenija. Tyrimams paimti grunto paviršiaus bandiniai parodė didelį radioaktyvumą. Maždaug po metų buvo aptikti sudarkyti metalo gabaliukai. Jie taip pat buvo spinduliavo radioaktyvumą.

Dauguma surinktos medžiagos paliko įvairiose agentūrose, tačiau vienas išsilydžiusio ir po to sukietėjusio metalo gabaliukas liko pas knygos autorių. Praėjus metams po šio įvykio, 1968-ais metais Stefanas Michalakas, kuris vis dar jautė skausmus nuo patirtų nudegimų ir skundėsi atminties praradimais, kreipėsi į „Mayo Clinic“ ligoninės Ročesteryje (Minesotos valstija) gydytojus, jis buvo nukreiptas pas psichiatrus.

Gydytojai atliko detalius tyrimus ir padarė išvadą: „pacientas yra labai pragmatiškas, realiai žiūri į pasaulį ir jokių istorijų neišsigalvoja“. „Jeigu tėvas visa tai pats inscenizavo, tai turėjo būti prakeikto genijaus darbas“, - šiandien tvirtina jo sūnus.