Fizikos dėsniai leidžia keliones į ateitį ir praeitį

Fizikos lygtys neprieštarauja kelionėms nei į ateitį, nei į praeitį – jos teoriškai galimos, LRT klasikai sako Vilniaus universiteto profesorius emeritas, habilituotas fizikos daktaras Jonas Grigas.

„Labai lengva suprasti – kuo greičiau skrendi, tuo lėčiau bėga laikas. Pavyzdžiui, jei mes skristume artimu šviesai greičiu, laikas labai labai sulėtėtų. Jei sukurtume laivą, kuris erdvėje skristų šviesos greičiu, laikas išvis sustotų“, – aiškina akademikas. Nukeliauti į praeitį, priduria mokslininkas, didesnė problema, bet erdvėje yra vietų, į kurias patekę mes nukeliautume į praeitį ir galėtume pasikalbėti su

savo mirusiais tėvais arba seneliais.

– Jūsų ketvirta knyga vadinasi „Ateitis jau atėjo“. Norėčiau pradėti nuo žmogaus – mokslininkams jis vis dar yra paslaptis. Ar yra kažkokių prielaidų ir teorijų, kad žmogaus sąmonė susijusi ne tik su smegenimis, bet, pavyzdžiui, ir su Visatos sąmone?

Visų pirma, kad mes esame kilę iš kosminių dulkių, iš kurių kilo ir mūsų Žemė – mūsų kūne nėra nė vieno atomo, kuris nebūtų gimęs žvaigždėse, Saulėje arba kitose.

– Tai labai gilus klausimas. Mokslas per pastarąjį šimtmetį iš tikrųjų labai daug atskleidė. Visų pirma, kad mes esame kilę iš kosminių dulkių, iš kurių kilo ir mūsų Žemė – mūsų kūne nėra nė vieno atomo, kuris nebūtų gimęs žvaigždėse, Saulėje arba kitose, ir nebūtų išsklandęs po Visatą. Mūsų genai 90 proc. atitinka sliekų, kirmėlių ir kt. genus, tad žmogaus evoliucija – tai genų srautas nuo vienaląsčių gyvūnų iki žmogaus. Taigi visa tai padarė gamtos arba fizikos dėsniai. Viskas atsirado veikiant keturioms fundamentalioms jėgoms, kurios paaiškina, kaip ir kodėl elektronai laikosi atome, kodėl smulkesnės dalelės laikosi branduoliuose, kaip atsiranda molekulės, ląstelės ir t. t. Mokslas išaiškino, kad fizikos dėsniai, kurie veikia neorganiniame pasaulyje, veikia ir mūsų kūne.

Bet vienintelis dalykas, kuris lieka didžia paslaptimi, – mūsų sąmonė. Ne visiškai aišku, kaip atsiranda mintis. Dar yra daug galimybių tyrinėti ir galvoti, kaip sąmonė susijusi su mūsų kūnu. Kai kas mano, kad mūsų kūną valdo fiziniai dėsniai, o sąmonė yra susijusi su siela, kuri nepaklūsta šiems dėsniams. Tačiau būtų gana keista, jei mūsų kūną valdytų fizikos dėsniai, o mintis, sąmonę valdytų kažkokie kitokie dėsniai. Kaip sugyventų fizikos dėsnių valdomas kūnas su kažkokių neaiškių dėsnių valdoma sąmone? Logika sako, kad tai būtų neįmanoma, taigi sąmonė mokslui kol kas lieka tikrai didžiausia paslaptimi. Nors parašyta daug knygų, iškelta daug hipotezių, tačiau dar reikia daug ką padaryti, kad suprastume sąmonės veiklą, kiekvieno individo ryšį su kosmine sąmone, jeigu yra ji.

– Nuostabu, kad Jūs, būdamas mokslininkas, dar sugebate stebėtis.

– Negalima nesistebėti, nes, kuo labiau giliniesi į mokslą, tuo daugiau nuostabos kelia, kodėl mes esame čia, Žemėje, kuri, dabartinėmis žiniomis, galbūt yra vienintelė ne tik Saulės sistemoje. Mokslininkai išsiaiškino, kaip veikia tos keturios fundamentalios jėgos, kurios viską (nuo pirmųjų atomų iki žmogaus) ir sukūrė. Jos yra taip subtiliai suderintos. Tos keturios fundamentalios jėgos – tai gravitacinė, traukos, jėga, elektromagnetinė jėga bei atomuose ir branduoliuose veikiančios silpnoji ir stiprioji sąveikos.

Bet vienintelis dalykas, kuris lieka didžia paslaptimi, – mūsų sąmonė. Ne visiškai aišku, kaip atsiranda mintis. Dar yra daug galimybių tyrinėti ir galvoti, kaip sąmonė susijusi su mūsų kūnu.

Jei elektromagnetinė jėga ir gravitacinė jėga būtų trupučiuką kitokios, vos keliais procentais, Saulė būtų seniai užgesusi, mūsų nebūtų. Jei atomuose ir branduoliuose veikiančios jėgos būtų vos keliais procentais kitokios, būtų nesusidarę atomai, molekulės, todėl nieko, ir mūsų, nebūtų. Tos jėgos suderintos taip tiksliai, kad sunku patikėti, jog kažkaip savaime jos taip susiderino. Pagaliau, jei Žemė būtų truputį didesnė, Žemės trauka būtų didesnė, tada kauptųsi vandenilis, kuris viską apnuodytų, ir žmonės negalėtų gyventi. Jei Žemė būtų truputį mažesnė, trauka, gravitacija, būtų silpnesnė ir iš Žemės atmosferos išlėktų ne helis ir vandenilis, o deguonis – vėl Žemėje gyvybės nebūtų. Žemės dydis yra kaip tik toks, kokio reikia gyvybei atsirasti.

Jei Saulė būtų truputį didesnė (Saulės atmosfera jau dabar driekiasi iš esmės iki Žemės), ji tada kaitintų Žemę, būtų seniai išgaravę visi vandenynai, gyvybės nebūtų. Jei Saulė būtų truputį mažesnė arba Žemė būtų arčiau Saulės, irgi viskas išdegtų. Jei Žemė būtų truputį toliau nuo Saulės, Žemė seniai būtų apledėjusi. Saulės dydis, Žemės dydis, atstumas tarp jų taip subtiliai suderinta, tiesiog procentų tikslumu, kad čia klestėtų gyvybė. Pagaliau, jei nebūtų Mėnulio, Žemės dienos ir naktys būtų skirtingos – paros būtų tai ilgesnės, tai trumpesnės, gyvybei būtų nepatogu. Jei neturėtume Jupiterio ar Saturno, Žemę bombarduotų didžiuliai asteroidai – vėl gyvybė negalėtų gyvuoti. Taigi negali nesistebėti, kokia didžiulė tvarka, kaip puikiai viskas suderinta, kad Žemėje klestėtų gyvybė.

– Rašote, kad, jei šviesos greitis būtų šiek tiek mažesnis arba didesnis, mes kitaip matytume realybę.

– Taip, jei šviesos greitis būtų mažesnis, sakysime, ne 300 tūkst. km/val., o koks 100 tūkst. km/val., negalėtume važinėti automobiliais, nes vaizdas ateitų pavėluotai, mes atsitrenktume į viską. Paukščiai irgi negalėtų skraidyti – atsitrenktų į medžius. Saulė būtų seniai patekėjusi, o mes jos dar nematytume. Tikrovė atrodytų visiškai kitokia.

– Buvo netikėta, kad Žemė yra plastiška. Vienur jos svoris yra didesnis, kitoje pusėje – mažesnis.

Jei šviesos greitis būtų mažesnis, sakysime, ne 300 tūkst. km/val., o koks 100 tūkst. km/val., negalėtume važinėti automobiliais, nes vaizdas ateitų pavėluotai, mes atsitrenktume į viską. Paukščiai irgi negalėtų skraidyti – atsitrenktų į medžius.

– Teisingai, juk Žemė primena kiaušinį – vidus yra skystas, o viršuje yra lukštas. Žemės lukštas yra labai plonas, palyginti su atstumu iki Žemės centro. Iki jo yra vos keliasdešimt kilometrų, o kai kur tik keliolika arba galbūt net keli. Todėl, kai sukasi Žemė, sukasi ir visas skystis, todėl Žemė yra tokia plastiška.

– Šiek tiek svirduliuoja?

– Taip, tarsi svirduliuoja. Lukštas skilinėja, Žemės plokštės juda, todėl vieni kalnai grimzta, kiti kalnai iškyla. Per žmogaus gyvenimo trukmę jie iškyla arba nugrimzta kelis centimetrus, bet per ilgesnį laiką vieni kalnai išauga, kiti vėl nugrimzta. Nugrimzdę jie išsilydo ir vėl kitur auga, vėl aušta. Mes gyvename ant tokios judančios Žemės.

– Kokios yra prielaidos arba teorijos apie laiko keliones?

– Kad ir kaip keista, bet fizikos lygtys neprieštarauja žmonių kelionei nei į ateitį, nei į praeitį – fizikos dėsniai leidžia tokias keliones. Tai labai lengva suprasti – kuo greičiau skrendi, tuo lėčiau bėga laikas. Pavyzdžiui, jei mes skristume artimu šviesai greičiu, laikas labai labai sulėtėtų. Jei sukurtume laivą, kuris erdvėje skristų šviesos greičiu, laikas išvis sustotų: jei vienas dvynys brolis liktų Žemėje, o kitas erdvėlaiviu paskraidytų 10 metų, jis ir grįžtų 10 metų jaunesnis, tarsi būtų pabuvęs ateityje. Žinoma, dabar kuriami erdvėlaiviai, kurie pasiekia net 10–20 proc. šviesos greičio, bet kol kas sunku įsivaizduoti, kada bus sukurti tokie laivai, kurie pasivys šviesos greitį.

Bet iš principo mes truputį atsijaunintume paskraidę dideliu greičiu. Didelė trauka (gravitacija) taip pat sulėtina laiko tėkmę, pavyzdžiui, aukšto pastato (o dabar jau yra ir 600 metrų aukščio pastatų) viršutiniame pastate laikas bėga greičiau negu apatiniame. Tą laiko skirtumą galima išmatuoti šiuolaikiniais atominiais laikrodžiais. Paplaukiojęs atominiu laivu jūrininkas puse metų pajaunėja.

Nukeliauti į praeitį yra problema, bet fizika tam taip pat neprieštarauja. Erdvėje yra vietų, kur yra neigiama energija, – tai tokie tuneliai, skylės, į kurias patekę mes nukeliautume į praeitį, galėtume pasikalbėti su savo mirusiais tėvais arba seneliais.

Nukeliauti į praeitį yra problema, bet fizika tam taip pat neprieštarauja. Erdvėje yra vietų, kur yra neigiama energija, – tai tokie tuneliai, skylės, į kurias patekę mes nukeliautume į praeitį, galėtume pasikalbėti su savo mirusiais tėvais arba seneliais. Fizika tai irgi leidžia. Deja, skaičiavimai rodo, kad tos sritys yra tokios plonos, kad ten nei žmogus, juo labiau laivas neįlįstų. Todėl kelionės į ateitį arba praeitį yra tik hipotetinės.

– Bet kada nors...

– Kada nors – žinoma, nes neigiamos energijos sritis jau netgi laboratorijoje galima sukurti. Bet vėlgi ne tokias, kurios tiktų kelionėms.

– Pakalbėkime apie sapnus ir jų pildymąsi. Užfiksuota daug istorijų apie sapnus, kurie išsipildo po 20 metų. Ar galėtume daryti prielaidą, kad, kaip sako R.M.Rilkė, ateini į gyvenimą ir jis tau paruoštas kaip rūbas – tereikia apsivilkti ir nugyventi tai, kas tau užprogramuota?

– Sapnai – irgi ne visai materialūs reiškiniai. O mokslas nematerialų dalykų netiria.

– Bet mes kalbame apie tai, kad sąmonė neturėtų prieštarauti fizikos dėsniams.

– Bet ar tikrai sapnai yra nematerialūs? Sapnuodami mes irgi dalyvaujame tam tikroje tikrovėje. Daugelis sako – ai, sapnų neatsimenu, todėl neverta į juos kreipti dėmesio. Bet mes kartais neatsimename ir to, kas įvyksta ne sapnuojant. Kai mes esame budrūs, tai, žinoma, veikia mūsų sąmonę, kai miegame, tai veikia mūsų pasąmonę. Ir sąmonę, ir pasąmonę kuria tie patys materialūs fiziniai ir cheminiai procesai smegenyse. Sapne mes judiname rankas, kojas, kartais išprakaituojame, kai kurie žmonės kalba. Taigi, veikiant pasąmonei, iš tikrųjų dalyvauja tik kita tikrovė.

Dažnai sakoma, kad pasąmonė yra daug turtingesnė, daug tikslesnė – juk miegodami žmonės kartais vaikšto stogais, budistai vaikšto be galo stačiais kalnų šlaitais, kur takeliai itin siauri, ir nenukrenta. Budriam žmogui, kai veikia sąmonė, ten vaikščioti yra problema, o kai veikia pasąmonė, žmogus daro stulbinamus dalykus. Taigi pasąmonė yra tokia pati tikrovė, kaip ir sąmonė. Todėl tai, ką mūsų pasąmonė kartais pastebi, labai dažnai materializuojasi, įvyksta.