Garlaivio „Leksingtono“ žūtis

Oficialiais statistikos duomenimis JAV nuo 1816-ųjų iki 1838-ųjų metų dėl garlaiviuose įvykusių avarijų žuvo daugiau nei 2000 žmonių, buvo prarasta 260 garlaivių, iš kurių 99 sunaikino garo katilų sprogimai lenktynių metu. Vien tik Niujorko rajone 1825-1826 metais garo katilų sprogimai sunaikino 6 keleivinius garlaivius, o aukų skaičius siekė beveik 500 žmonių.

Garlaivių laivininkystės Hudzono upe pradžia siejama su amerikiečių milijonieriumi Kornelijumi Vanderbiltu (1794-1877), žinomu šalyje garlaivių ir geležinkelio magnatu. Emigranto ir Olandijos sūnus, šešiolikametis Kornelijus Vanderbiltas savo karjerą pradėjo keltininku Hudzono upėje. Kai jam buvo dvidešimt metų, jis tapo ratinio garlaivio, kurį pavadino „Kalno pelė“, savininku ir kapitonu. Kiek vėliau jis užsisakė didesnį garlaivį „Belona“. Vanderbiltas, kurį Niujorke visi vadino „komodoru“, būdamas neblogu jūreiviu, gerai nusimanydamas apie garo mašinas ir turėdamas aštrų protą, įkūrė garlaivių kompaniją. Jo kompanija tapo žinoma po to, kai iš Hudzone skęstančio kelto paėmė keleivius, išgelbėjo 400 tūkstančių aukso dolerių iš laivo, užplaukusio ant seklumos prie Sendi Huko kyšulio, ir savo garlaiviu į atvirą vandenį ištraukė leduose įstrigusį burlaivį.

1834-ais metais jam pačiam aktyviai dalyvaujant Niujorke buvo pradėtas statyti „ypač greitas“ keleivinis garlaivis „Leksingtonas“ (Lexington). Po metų garlaivis buvo nuleistas į vandenį. Laivo ilgis buvo 65 m, varančiojo rato skersmuo - 8 m. Patobulinta garo mašina galėjo palaikyti 14 mazgų greitį. „Leksingtonas“ su komfortiškomis kajutėmis keleiviams, kurių vienu metu galėjo keliauti 200, buvo skirtas reguliariems reisams aplink Long Ailendo salą. Pirmajame garlaivio reise, be jokių išankstinių bandymų, komodoras įsakė savo broliui Džekui Vanderbiltui, kuris buvo „Leksingtono“ kapitonu, plaukti visu greičiu. Vos tik išplaukęs iš Niujorko „Leksingtonas“ pradėjo lenktynes pats su savimi. Garlaivio keleiviai, negalėdami nuraminti nervinės įtampos, išlipo į krantą pirmuosiuose sustojimuose Providense ir Stotingtone. „Leksingtonas“ tiems laikams parodė maksimalų greitį - 16 mazgų (beveik 30 km/h). Vanderbiltas pagrįstai galėjo vadintis greičiausio pasaulyje garlaivio savininku. Tačiau tokiu jo garlaivis išbuvo vos trejus metus. 1838-ais metais „Leksingtonui“ teko dalyvauti lenktynėse apie Long Ailendo salą su ką tik pastatytu garlaiviu „Džonas Ričmondas“. Varžovai startavo Stotingtone ir pirmąsias 12 mylių plaukė vienodu greičiu. Siauroje Ist Riverio dalyje, kuri vadinasi Hel Geitu („Pragaro vartais“), „Džonas Ričmondas“ išsiveržė į priekį ir sugrįžo į Niujorką valanda anksčiau už „Leksingtoną“. Nenorėdamas būti antrojo pagal greitį garlaivio savininku, Vanderbiltas jį pardavė.

Tolimesnis šio garlaivio likimas buvo tragiškas. 1840 m. sausio 13 d., vidurdienį, „Leksingtonas“, kuriam vadovavo kapitonas Čildsas, su 154-iais keleiviais ir ekipažo nariais išplaukė į eilinį reisą. Praėjus valandai po to, kai garlaivis įplaukė į Long Ailendo sąsiaurį, kamino gaubte buvo pastebėta ugnis. Ugnies užgesinti nepavyko, ji netrukus apėmė visą laivą. Garlaivis ir toliau plaukė visu greičiu, nes garo mašinos nepavyko sustabdyti. Burlaiviai, kurie išskubėjo „Leksingtonui“ į pagalbą, negalėjo jo pavyti. Visu greičiu plaukdamas sąsiauriu garlaivis ir toliau degė. Išsigelbėti pavyko tik trims žmonėms.

Pagrindiniu Vanderbilto konkurentu tais metais tapo airis Džordžas Lou - šešiolikos garlaivių savininkas. Pats naujausias ir greičiausias buvo jūrinis ratinis garlaivis „Oregonas“. 1846-ais metais Lou Niujorko laikraščiuose išspausdino skelbimą: „Ponai iš „Atlanto“ pareiškia, kad jų garlaivis greitesnis už mano, ir jie tai pasirengę įrodyti, jeigu aš pasiūlysiu lažybas. Norėdamas paneigti jų pareiškimą, statau 5000 dolerių už „Oregoną“ prieš „Atlantą“, kuris galės pradėti varžytis greičiu su mano garlaiviu bet kurią šios savaitės dieną, prieš tai pranešus prieš dvi dienas. Jeigu mano pasiūlymas priimtas, statau pinigus. Šiomis lenktynėmis miesto gyventojams įrodysiu, kad visada laikydavausi duoto žodžio ir niekada „Oregonui“ neleidau lenktyniauti su laiku reguliarių reisų iš Niujorko į Stotingtoną metu“.

„Atlanto“ savininkas priėmė Lou lažybas, tačiau jos neįvyko, nes dieną prieš varžybų pradžią „Atlantas“ sudužo, atsitrenkęs į akmenį.

Praėjus metams, 1847-ais metais, „Oregonui“ teko varžytis greičiu su naujais Vanderbilto „plaukiojan-
čias rūmais“ - garlaiviu „Bay state“. „Oregonas“ į reisą išplaukė kaip tik tą dieną, kai naujasis komodoro garlaivis atliko savo pirmąjį plaukimą ta pačia kryptimi. Garlaivių lenktynės prasidėjo dar Niujorko uoste, net neišplaukus į Long Ailendo sąsiaurį. Priartėjus prie Hel Geito sąsiaurio Ist Riveryje, „Oregonas“, kuriuo plaukė ir pats Lou, pirmavo.

„Pakelti mašinos apsukas viena padala!“ - Lou vis reikalavo iš savo mechaniko. Praplaukus siaurą ir labai pavojingą upės atkarpą, „Bay state“ ėmė artėti prie priešininko. Kai abu garlaiviai buvo visiškai šalia vienas kito, Lou pareikalavo dar vienos padalos. „Oregono“ mechanikas atsakė: „Mašina dirba ties paskutine padala“. „Bay state“ aplenkė varžovą ir pirmavo iki pat Stotingtono, taip laimėdamas lenktynes.

Tačiau Džordžas Lou nenuliūdo. Jis pasitikėjo savo „Oregonu“ ir pasiūlė Vanderbiltui lažybas su pastarojo garlaiviu „Keliautojas“. Lenktynės įvyko, Lou jas pralaimėjo.

Vanderbiltas, matydamas, kad „Oregonas“ yra pavojingas priešininkas, nusprendė statyti naują garlaivį, kurį pavadino savo vardu. Pagal projektą, garlaivis turėjo plaukti 25 sausumos mylių per valandą greičiu (1 mylia = 1609 m).

Kai naujasis garlaivis buvo nuleistas nuo štapelių, Niujorko spauda tiesiog juo susižavėjo. Nė vienas kitas garlaivis kajučių ir salonų apdailos grakštumu ir prabanga negalėjo prilygti „K. Vanderbiltui“. Komodoras, nepasakodamas žurnalistams apie jokias technines garo katilų ir mašinų detales, laikraščiuose išspausdino skelbimą: „Pareiškiu, kad „K. Vanderbiltą“ be jokių bandymų išleisiu lenktynių su bet kuriuo garlaiviu iki bet kurio taško, kurį nurodys varžovas, jeigu tik bus pakankamas vandens gylis mano garlaiviui. Aš už savo garlaivį statau nuo 1000 iki 100 000 dolerių. Mano iššūkis galioja iki kito šeštadienio, po to esu pasirengęs išbandyti savo garlaivį be jokių lenktynių“.

„Oregono“ savininkas priėmė iššūkį. Tačiau tik 1000 dolerių. Lenktynių pradžia buvo numatyta 1847 m. birželio 1 d. Abiejų garlaivių kapitonai kibo į darbą: jie iš garlaivių liepė nuimti viską, kas nereikalinga, taip siekiant sumažinti laivų svorį. Garlaivių korpuso povandeninė dalis buvo išblizginta. Likus dienai iki starto Lou įsakė mechanikams kempinėmis surinkti visą vandenį iš triumo.

1847 m. birželio 1 d. 11 valandą abejose Hudtono pusėse susirinko žioplių minios. Pasigirdo laivo varpų skambėjimas, „Oregonas“ ir „K. Vanderbiltas“ pradėjo lenktynes nuo Baterijos prieplaukos. Ėmė suktis garlaivių varantieji ratai, iš kaminų pasirodė juodi dūmai. 30 mylių abu garlaiviai plaukė kartu. Jie praplaukė Jonkerį, Dobso perkėlą ir Teritauną. „K. Vanderbilto“ mechanikas padidino varančiojo rato apsisukimus, garlaivis po truputį ėmė lenkti varžovą, kuris taip pat padidino savo greitį. Prieš pakeisdami kursą abu garlaiviai ėmė manevruoti, kad kuo smailesniu kampu įplauktų į posūkį. Taip bemanevruojant jie susidūrė. „Oregonas“ foršteveniu perbraukė per „K. Vanderbilto“ bortą. Laimei, smūgis nuslydo, pažeidimai nebuvo dideli. Po pusantros valandos garlaiviai priplaukė upės posūkį prie garsiojo Sing Singo kalėjimo. Tuo metu jie buvo išvystę daugiau kaip 20 mylių per valandą greitį. Kai garlaivis ėmė atlikti posūkį,

Vanderbiltas ėmė ginčytis su savo locmanu, o mechanikas tuo metu sumaišė skambučiais duodamus signalus ir ne sulėtino garo mašinos darbą, o ją sustabdė. „Oregonas“ išsiveržė j priekį. Tačiau prieš akis jo irgi laukė nemalonumai. Lou, skaičiuodamas kuro atsargas savo garlaiviui prieš lenktynes, padarė klaidą: anglių atsarga buvo aiškiai per maža. Mechanikui ir kūrikams tapo aišku, kad tuo atveju, jei nebus sumažintas greitis, kuro sugrįžti į Niujorką neužteks. „Oregonas“ ir toliau plaukė visu greičiu, kol baigėsi anglies atsargos. Lou įsakė komandai į katilinę nešti visus baldus iš salono. Krosnyje buvo deginamos kėdės, lovos, kušetės, durys, stalai - viskas, kas galėjo degti ir palaikyti garo slėgį katile. „K. Vanderbilte“ pagal dūmus, einančius iš „Oregono“ kamino, suprato, kas atsitiko, tačiau finišas buvo jau visiškai arti... „K. Vanderbiltas“ atsiliko vos 400 metrų.

Išlaidos salono atstatymui siekė daugiau nei 1000 dolerių, kuriuos laimėjo Lou, tačiau prestižas ir pasitenkinimas, gautas šiose lenktynėse, jo manymu, buvo verti kur kas daugiau už pinigus.

Niujorko žurnalistas Filipas Honas savo apybraižoje „Didžiosios garlaivių lenktynės“ rašė: „Jie nuplaukė iki Krotono kyšulio ir sugrįžo, 75 mylias įveikdami per 3 valandas 15 minučių. Tokiu greičiu plaukdamas laivas iš Niujorko į Liverpulį nuplauktų per 5 ar 6 dienas. „Oregonas“ laimėjo lenktynes, o komodoras Vanderbiltas vieną kartą buvo nugalėtas“.

XIX amžiaus viduryje garlaivių lenktynės iš Hudzono išplito į Misisipę, kur tuo metu „Sultana“ buvo laikomas vienu didžiausiu ir gražiausiu garlaiviu.

Garlaivių lenktynes puikiai aprašė garsus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas knygoje „Gyvenimas prie Misisipės“: „Paprastai garlaiviai iš Naujojo Orleano išplaukdavo tarp 4 ir 5 valandos po pietų. Jau 3-ią valandą krosnyse buvo pradedama deginti derva ir pušų rąstai (pasiruošimo išplaukti požymis). Aukšti, į dangų kylantys juodų dūmų stulpai buvo matomi už 2-3 mylių. Šie dūmai palaikė juodą aksominį apdangalą, kuris tarsi stogas buvo uždengęs miestą. Ant kiekvieno į tolimą reisą išplaukiančio garlaivio flagštoko plazdėjo jo vėliava, kartais antra vėliava buvo pakabinta ant laivagalio stiebo... Keletas garlaivių atgaline eiga išplaukdavo į upę, padarydami didelius tarpus vienas tarp kito. Miestiečiai užpildydavo kitų laivų denius, norėdami pažiūrėti, kai išplaukia garlaiviai. Garlaiviai vienas po kito išsitiesina, sukaupia jėgas ir apsisuka ir pradeda lenktyniauti, plaukdami visu greičiu, iškėlę vėliavą, leisdami juodų dūmų tumulus. Visa komanda, užima savo vietas, o pats stipriausią balsą turintis komandos narys užsikaria ant knechtų ir mojuoja žiūrovams skrybėle ar vėliava. Garlaiviai į lenktynes palydimi patrankų šūviais, daugybė žiūrovų mojuoja skrybėlėmis ir rėkia „Valio!“ Garlaiviai išplaukia vienas po kito ir graži procesija slysta upe aukštyn“.