Gebėjimas matyti per nuotolį

Matymas per atstumą yra vienas iš geriausiai patvirtintų paranormalių žmogaus gebėjimų. Tokį gebėjimą turintys žmonės gali matyti vietas ir įvykius, nutolusius nuo mūsų laike ir erdvėje. Naudodamiesi prigimtiniu gebėjimu, kitaip dar vadinamu paranormalių reiškiniu (psi), tokie žmonės iki smulkmenų atpasakoja, ką matę.

Yra teigiančių, kad tai — išlavintas gebėjimas, o ne kokia Dievo dovana. Juo labiau kad bet koks dvasinių galių reiškimasis iš karto asocijuojasi su sukčiais, šarlatanais arba nuotolinio stebėjimo priemonėmis, kuriomis naudojasi policija, kariuomenė ir didelės įmonės.

Yra daugybė kompanijų, siūlančių įsigyti nuotolinio matymo vadovėlių ir tvirtinančių, kad kiekvienas gerai pasimokęs asmuo, turintis gerą mokytoją, gali išlavinti šį savo gebėjimą. Kitaip negu kitas paranormalias galias, pavyzdžiui, gebėjimą numatyti ateitį, matymą per atstumą galima griežtai kontroliuoti.

Gebantiems matyti per nuotolį apie objektą nesuteikiama jokių duomenų, išskyrus tik tuos, kurie būtini pradėti seansą. Tai, pavyzdžiui, gali būti nuotrauka ar žemėlapio koordinatės, kuriomis remdamasis gebantis matyti asmuo nukreipia savo mintis. Toks žmogus seansą atlieka kambaryje visiškoje tyloje, dažnai panirdamas tarsi į transo būseną; kartais jam padeda pagalbininkas. Skirtingai nuo asmenų, kurie sugeba palikti kūną, matantieji per atstumą visada žino, kur iš tikrųjų yra. Vis dėlto jie taip aiškiai viską mato ir jaučia, tarsi patys būtų ten.

Matymo per atstumą reiškinio tyrimo pradininku laikomas Amerikos menininkas ir paranormalių reiškinių tyrinėtojas Ingas Svanas (Ingo Swann). Jis apibendrino anksčiau darytus eksperimentus ir parengė naują metodiką, kurią patikrino Amerikos psichologinių tyrimų draugijos mokslininkai. Patikrinimo metu I. Svanas sugebėjo iki smulkmenų apibūdinti orą įvairiuose JAV miestuose. 1972 m. jis susipažino su dr. Halu Puthofu, dirbančiu Stanfordo mokslinių tyrimų institute (Kalifornija). Toliau jie kartu tęsė eksperimentus, kol jais susidomėjo CŽV. Keletą užduočių H. Puthofui davė Saugumo tarnybos atstovai, ir gauti rezultatai juos nustebino.

Kaip tik tuo metu Amerikos saugumo tarnybų ekspertams ėmė kelti nerimą pranešimai iš Rusijos, esą sovietų pareigūnai labai daug lėšų skiria paranormalių reiškinių tyrimams. CŽV susirūpino, kad komunistų mokslininkai gali paranormalius gebėjimus panaudoti kariniams tikslams, pvz., parengti „psichožvalgus“. H. Puthofo tikslas buvo patikrinti šią informaciją. Matymo per atstumą programa pateikė tikslesnių ir išsamesnių rezultatų, negu buvo tikėtasi, todėl slaptųjų tarnybų veikloje imta plačiau naudotis žmonių, gebančių matyti per atstumą, paslaugomis. Įvairios karinės ir saugumo tarnybos ėmė kurti savas matymo per atstumą programas.

I. Svano metodika susilaukė milžiniško pasisekimo. Užuot naudojęsis paranormalių galių turinčiais žmonėmis, jis ėmė samdyti paprastus, išskirtinių gebėjimų neturinčius asmenis. 1991 m. JAV sukurta programa buvo pavadinta „Žvaigždžių vartais“ (Star Gate). Pasibaigus šaltajam karui matyti per atstumą gebantys asmenys imti naudoti renkant duomenis apie daugelį objektų ir subjektų, pradedant narkotikų prekeiviais ir baigiant diktatoriais ir teroristais.

I. Svanas taip pat sukūrė ir ištobulino naują efektyvią technologiją, vadinamą koordinuojamuoju arba kontroliuojamuoju nuotoliniu stebėjimu. Taikant šią technologiją stebėtojai buvo nukreipiami į tam tikrus objektus. 1995 m. JAV Kongresas nusprendė, kad nuotolinio stebėjimo programa turėtų būti atiduota CŽV dispozicijon. Tačiau CŽV parengė nepalankią ataskaitą, ir komanda buvo išformuota. Dauguma karinėse struktūrose dirbančių stebėtojų pradėjo dirbti privačiai, keletas pasirašė kontraktus su ta pačia CŽV kaip laisvai samdomi darbuotojai.

Kitose šalyse nebuvo taip skubama panaikinti karinių stebėtojų padalinių. Rusijos, Prancūzijos ir ypač Kinijos saugumo tarnybos tęsia gerai finansuojamus išsamius tyrimus. Daugumos saugumo tarnybų ekspertų teigimu, Kinija turi rinktinį karinį „superparanormalų“ padalinį. Manoma, kad jų programa labai gerai parengta, kad jie atrenka išskirtinių gebėjimų turinčius vaikus ir iš mažens pradeda juos mokyti.

Matymo per atstumą gebėjimus taikiems tikslams bando išnaudoti įvairios korporacijos. Stulbinamų rezultatų davė kontroliuojamieji moksliniai tyrimai, atliekami valstybiniuose universitetuose: sakoma, kad kai kurių patyrusių stebėtojų daromos paklaidos tikimybė yra viena iš 100 milijardų. Pradėjus tokius gebėjimus plačiau taikyti viešajame sektoriuje, asmenys, anksčiau panašius darbus dirbę JAV karinėse struktūrose, tylėjimo įžadus sulaužė.

Tarp tokių „prabilusiųjų“ buvo ir prezidentas Džimis Karteris. Jis papasakojo kartą susitikęs su moterimi stebėtoja, kuri padėjo ieškoti pasiklydusio lėktuvo: Ji paniro į transą. Būdama transo būsenos ji nurodė koordinates — geografinę ilgumą ir platumą nusakančius skaičius. Nukreipėme į tą tašką palydovines kameras. Paklydęs lėktuvas iš tikrųjų buvo ten“. Turint tokių liudijimų kaip šis, vargu ar verta abejoti gebėjimo matyti per atstumą fenomeno tikrumu.